Praeities adoruotojų klubas, kam reikalingos Kleboniškės vidury Kamajų ir kur yra vienintelė rajone natūrali orkestro duobė (foto +video) (7)

Kamajų bažnyčios statinių kompleksas, nevyniojant žodžių į vatą, yra avarinės būklės. Kartu jis yra klasikinis pavyzdys mūsų visuomenės trisdešimties metų bukalgalviškai atkaklių pastangų savo aplinkoje atkurti praeitį „kaip buvo“, nepaisant istorinės raidos ir realios situacijos diktuojamų sąlygų. Ir negebėjimo dėlioti prioritetus: kai sena ir niekam nereikalinga gryčia yra tokia pat vertybė, kaip bažnyčia.
Jei Kamajų parapijos klebonas Andrius Šukys bandė bent dalį pastatų nugriauti ir sutvarkyti teritoriją, tai paveldosaugininkai, atvirkščiai, ne tik norėtų ir toliau išlaikyti šias teoriškai „vertybes, vertas viešosios pagarbos“, o realiai – griuvėsyną, bet ir reklamuoti jį informaciniu stendu. Kodėl Kamajuose reikalingas Rumšiškių muziejaus „filialas“ – etnografinės klebono sodybos griuvėsiai? Aiškėja, kad, pavyzdžiui, senosios špitolės kultūrinė vertė galimai yra... du kultūros paveldui priskirtini kokliai. Rajono kultūriniam ir religiniam gyvenimui „Kleboniškės“ aktualios nebent tuo, kad jose yra vienintelė natūrali orkestro duobė (susiformavusi įlūžus špitolės, anksčiau buvusios kultūros namais, grindims) bei observatorija tiesiog pro stogo skyles stebėti žvaigždėtą dangų bei kibirais matuoti kritulių Kamajuose lygį. Jei, žinoma, nepabijosite gauti kokiu nors balkiu per sprandą...

„Kleboniškės“,  arba etnografinė klebono sodyba – XXI a. anachronizmas
Kamajų bažnyčios statinių kompleksas – lietuvių pomėgio adoruoti nekilnojamąjį turtą, gyventi muziejuje, arba bandyti XXI a. parapiją sugrąžinti į maždaug prieš šimtą metų buvusias realijas, puiki iliustracija. Kitaip sakant, miestelio viduryje laikyti niekam nereikalingų avarinės būklės pastatų kompleksą. Kuris, kadangi yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą, tai ir pasmerktas toliau irti bei griūti.
Kodėl pasmerktas? Juk turėtų būti atvirkščiai: valstybės institucijų rūpesčio pavėsyje, it po angelo sparnu, kultūros paveldo pastatai turėtų būti saugomi ir puoselėjami, paliekami ateities kartoms kaip istorijos paminklai. Iš tiesų gi šie pastatai, saugomi neaišku dėl ko ir kam (arba, kaip Kamajų špitolės atveju, tarnauti dviejų niekieno nematytų koklių adoracijai). Kitokios praktinės vertės šie pastatai nebeturi. O Kamajų parapija, kalbėkime tiesiai šviesiai, neturi nei resursų, nei poreikio juos restauruoti. Nes, jei per klaidą parapija ir laimėtų kokioje loterijoje milijoną, tai ji pirmiausia bandytų suremontuoti savo pusiau perlūžusią bažnyčią, kuri, skirtingai nuo kitų komplekso pastatų, kamajiškiams yra reikalinga.
Kodėl klebono sodyba tapo nebeaktualiu istoriniu reliktu? Atsakymas paprastas: nors pas mus, atkūrus Nepriklausomybę, buvo madinga bandyti grįžti į tarpukario Lietuvą, čia yra tipinis pavyzdys, kodėl nei įmanoma, nei jau tuo labiau reikia tą daryti.
Iki 1940 m. parapijos ir klebono pragyvenimo šaltinių buvo keletas. Svarbiausias, be abejo, buvo klebono ūkis. Steigiant parapijas, iki baudžiavos panaikinimo, bažnyčiai ir dvasininkui išlaikyti didikai dovanodavo žemės su kaimais, kitaip sakant, su baudžiauninkais, kurie tą žemę dirbtų. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai tapo laisvi. O štai bažnyčios ir dvasininko išlaikymui skirta žemė liko. Žemės ūkis nešė nors ir didžiąją, bet visgi dalį, dvasininko pragyvenimui skirtų resursų. Kita dalis buvo piniginės aukos. Taip pat ir aukos dvasininko bei bažnyčios tarnų išlaikymui, kalendos metu duodamos natūra: maistu, javais ir pan. Ūkio pajamų, natūrinių aukų ir piniginių aukų kombinacija lėmė, kad klebonas paprastai tapdavo stipriausiu apylinkių žemvaldžiu. Jį maitino natūrinis ūkis (kai beveik viskas, ko reikėjo pragyventi, buvo pagaminama vietoje). O už pinigus turėjo galimybių vystyti ūkį, pavyzdžiui, pirkti veislinius gyvulius – ne veltui buvo sakoma, kad klebono arkliai, karvės geriausi visoje apylinkėje (o veislinių jaučių, eržilų laikymas taip pat generavo pajamas, nes aplinkinių kaimų valstiečiai gerino savo gyvulių veislę. Ir ne už ačiū). Klebonas paprastai pirmasis apylinkėje pradėdavo naudoti trąšas, pirkti žemės ūkio įrengimus. Dideliam ūkiui buvo reikalingi ir nemenki ūkiniai pastatai.
Akivaizdu, kad dvasininkas pats įsitvėręs plūgo paskui arklio uodegą nėjo. Todėl dideliam ūkiui aptarnauti buvo reikalingas personalas: šeimininkė, samdiniai, vadinamieji bernai ir mergos. Visus juos kažkur reikėjo apgyvendinti. Taip ir formavosi klebono sodybos statinių kompleksas, kuris XX a. pradžioje buvo natūralus ir kiekvienas pastatas turėjo savo paskirtį, reikšmę bei buvo naudojamas. 1940-aisiais parapijų ir klebonų turtas: pastatai, gyvuliai, žemė buvo nacionalizuoti.

Viltys, taip ir netapusios realybe
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, parapijoms pradėti grąžinti pastatai, bet ne žemė. Dėl to, kad ji negrąžinta, dvasininkams bent iš dalies atlyginama tuo, jog jie gali nemokėti pajamų mokesčio. Ir kai visuomenė vis linksniuoja, kodėl dvasininkai nemoka mokesčių, jai pirmiausia reiktų įsiminti, kokios priežastys tą sprendimą lėmė.
Tačiau nacionalizuoto turto restitucija prasidėjo, kai negrįžtamai buvo pakitusi parapijų išlaikymo sistema. Klebonas ir bažnyčia jau nuo sovietmečio išlaikoma tik piniginėmis parapijiečių aukomis. Tiesa, vos po Nepriklausomybės atgavimo dar būta bandymų atskirose parapijose, įskaitant ir Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato, verstis tam tikra žemės ūkio veikla: auginti bent savo reikmėms daržoves, kai kuriuos gyvulius. Maždaug iki 2000-ųjų ši praktika jau visiškai nunyko, kaip nepasiteisinusi. Taigi, klebono veikla XXI a. yra jau niekuo nesusijusi su žemės ūkiu. Tad ir pastatai, skirti tam ūkiui aptarnauti, tapo visiškai nereikalingi.
Kodėl Bažnyčia apskritai atsiėmė tuos pastatus? Didmiesčiuose parapijoms priklausančių pastatų nuoma generuoja tam tikras pajamas. Tuo tarpu provincijoje, ypač bažnytkaimiuose, tie pastatai virto galvos skausmu ir nuostoliu. Atgimimo metais ir atkūrus Nepriklausomybę buvo istorinės sąmonės ir religingumo pakilimo banga. Tuomet tikintieji išties netilpo bažnyčiose, ir Lietuvos katalikų bažnyčios perspektyvos atrodė itin šviesios. Tikėtąsi, kad suklestės religinių-visuomeninių organizacijų veikla, joms reikės patalpų.
Deja, realybė pasirodė kitokia: burti veiklias tikinčiųjų bendruomenes dar ir šiandien yra didelis iššūkis, o Lietuva, kaip ir dauguma Europos valstybių, ryškiai sekuliarėja. Kaimų, miestelių bendruomenių veikla įsivažiuoja ganėtinai sunkiai dėl išteklių stokos, o ir buriamos jos ne religiniu pagrindu, nors dauguma aktyvių visuomenininkų paprastai būna gana aktyvūs parapijiečiai.
Įvertinus šias tendencijas, akivaizdu, kad senieji parapijų statiniai dabar neturi jokios praktinės naudos. Jie jau praradę tiesioginę paskirtį kaip ūkio (kurio nėra ir be žemės negali būti), ir kaip bendruomenės telkimo galima vieta. Tam kiekviename bažnytkaimyje yra bent kelios alternatyvios vietos: kultūros namai, bendruomenės namai, seniūnija, mokykla, biblioteka ir t.t. Parapijos aktyvui taip pat nereikia atskirų pastatų: susitikimai, mokymai, koncertai, parodos gali vykti ir tam jau pritaikytuose minėtuose pastatuose, taip pat ir bažnyčios erdvėse.
Taigi, galima daryti akivaizdžią išvadą: parapijai šie statiniai visiškai nereikalingi. O prižiūrėti juos kainuoja. Pavyzdžiui, šiuo metu vieno aro trimeriavimo kaina yra maždaug 3 Eur. Klebonas atviras: vien tik palaikyti elementarią tvarką aplink šiuos statinius reikia maždaug 100 Eur per mėnesį. Apie tai, kad parapija galėtų investuoti į šių pastatų atnaujinimą, nėra kalbos.
Štai liepos 25-ąją dieną, kaip skelbia Kamajų bažnyčioje iškabintas pranešimas, parapijos piniginės lėšos yra 7553 Eur. Kiekvienas gali nesunkiai paskaičiuoti, kokį remontą už tokią sumą galima padaryti. Ypač kultūros paveldui priskirtame pastate.

Kaip įveiklinti, arba idėjos fix
Žinoma, tokiu atveju juos būtų galima nuomoti ar parduoti. Tačiau, sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui, kiekviename miestelyje galima rasti dešimtis daug geresnės būklės pastatų už labai priimtiną kainą. Antai, vien tik avarinės būklės špitolės nugriovimas Kamajų parapijai (klebonas A. Šukys šiuo klausimu išsiuntė paklausimus penkioms įmonėms, atsakė viena), kainuotų viso labo 14 tūkst. Eur. Arba, dabartinėmis kainomis, maždaug tiek, kiek verti trys neblogos būklės namukai Kamajuose. Viso komplekso nugriovimo darbai atsieitų maždaug 60 tūkst. Eur. Kaip juokauja klebonas, už tiek parapija galėtų nusipirkti maždaug dešimtadalį Kamajų.
Tiesa, vienas komplekso statinys visgi bus įveiklintas. Mažiausiame (ir geriausios būklės) pastate – bažnyčios koplyčioje kuriamas Antano Strazdo ir Kamajų istorijos muziejus. Jame ir bus formuojamos kultūrinės erdvės, tinkamos parodoms, filmų peržiūroms, interaktyviems miestelio istorijos pasakojimams.
Iš likusiųjų pakenčiamiausios būklės yra buvusi Kamajų ligoninė. Mūrinis, raudonų plytų pastatas iš pažiūros yra ganėtinai gražus. Aišku, sovietmečiu mažumėlę „patobulintas“, o tuo pačiu ir gerokai „nugyventas“. Kamajuose jau seniai sklando idėja ten įkurti senelių namus. Idėja, aišku, graži, tačiau faktiškai sunkiai įgyvendinama. Mat kuriant tokius namus, neužtenka tiesiog įvesti šildymo sistemą, atkurti kanalizaciją bei vandentiekį ir išdažyti kambarius. Patalpos turi būti pritaikytos atsižvelgiant į griežtus higienos, saugumo, darbuotojų saugos reikalavimus. Juk niekas šiais laikais netampys senelių ant kupros į antrąjį aukštą. Taigi, pastatyti naują pastatą šiuo atveju būtų ir pigiau, ir paprasčiau, nei tvarkyti senąjį.
Kunigas A. Šukys mano, kad yra tik vienintelė galima perspektyva: pasamdyti specialistą, kuris ištirtų, kiek pastatas yra saugus lankytojams, ir jei būtų galima, surengti kokį nors menininkų plenerą, kurio metu būtų ištapytos to pastato erdvės. Taip jis galbūt taptų įdomia, lankytina, kad ir „dark tourism“ vieta.
Likusiems pastatams-griuvėsiams, įskaitant ir garsiąją špitolę, sveikas protas siūlo vienintelį sprendimą – buldozerį.

Kam buldozerio prašosi,kam viešos pagarbos vieta...
Vadinamoji špitolė teoriškai yra kultūros vertybė, verta viešosios pagarbos. O praktiškai iš pastato beliko viso labo kiautas: sienos ir beviltiškai prakiuręs stogas. Kamajų seniūnė Lina Zolubienė prisiminė, kad dar tuomet, kai ji čia į šokius vaikščiojo (iki Nepriklausomybės atkūrimo špitolė buvo paversta kultūros namais), jau tada lingavo grindys. Šiandien į pastatą baisu užeiti. Jame matyti kitados buvusios scenos pėdsakai, ir prie jų esanti vienintelė rajone natūrali orkestro duobė. Ji susiformavo čia vietoj grindų. Pakėlus galvą aukštyn – įgriuvusios lubos ir pro jas šviečianti dangaus mėlynė...
Kamajiškiams parapijiečiams ir klebonui ilgą laiką buvo mįslė, kuo jau tokia vertinga ši, atrodytų, įprasta kaimo gryčia? Pasirodo, kad galimai vertingi joje yra kažkokie du į stačiamalkę krosnį įmūryti kokliai. Kodėl galimai? Nes Kultūros paveldo departamentas, nors ir kelis sykius primygtinai to prašytas, vertybių nuotraukų taip ir nepateikė. Todėl paprašytas parodyti, kur gi tos vertybės yra, klebonas tik pečiais gūžčioja: niekas nesiteikė parodyti, ką čia derėtų viešai garbinti.
Tiesa, „piligriminė kelionė“ iki tų įtariamų viešosios pagarbos vertųjų koklių būtų ganėtinai sudėtinga ir pavojinga: prieš tai reiktų įveikti minėtąją natūralią orkestro duobę, su visa iš to išplaukiančia rizika: gauti plyta per galvą ar išsisukti kojas. Realiai šiam statiniui reiktų nebe pagarbą demonstruoti, o tverti stop juosta. Todėl klebonas ir rūpinosi galimybe arba parduoti nusigriauti, arba pačiai parapijai griauti šį pastatą: jei kas nors, į jį įlindęs, susižalotų, ar, neduok Dieve, užsimuštų, už tai būtų atsakingas savininkas – parapija.
Savo rašte Kultūros paveldo departamentui, kunigas A. Šukys rašo tiesiai šviesiai: „Vėl klausiame ir laukiame skubaus atsakymo su dokumentais: kas ištyrė šias (Špitolės) vertybes? Norime turėti šių vertybių nuotraukas iš arti, kad galėtume jas eksponuoti ir pristatyti visuomenei? Jas turite atsiųsti šiuo el.paštu Kokiu pagrindu teigiate, kad nuo 2017-09-19 iki 2020-04-22 vertybės nėra pakitusios. Pageidaujame gauti dokumentus, kuriuose matytume vertingųjų savybių tyrimus ir ataskaitas. Vertingųjų savybių pobūdyje teigiama, jog kai kurių vertybių būklė bloga, dalis vertybių netyrinėta. Klausiame, nuo kada netyrinėta vertybė yra tiesiog vertybė, verta pagarbos? Nepanaikinus „menamų“ („pagarbos“ vertų vertybių), pastato negalime dovanoti nugriovimui ar pastato parduoti. Informuojame, kad pastatas stovi Kamajų miestelio centre, yra avarinės būklės, gadina miestelio panoramą, yra pavojingas pro šalį važiuojantiems / einantiems asmenims“. Į šiuos savo klausimus, panašu, kunigas A. Šukys atsakymo taip ir nebesulauks...
Todėl klebonas už galvos griebėsi sužinojęs apie rajono savivaldybės idėją prie Kamajų bažnyčios pastatyti informacinį stendą apie jos komplekso statinius. Toks stendas reikštų, kad informuojama apie lankytinus objektus. Kaip galima siūlyti juos kažkam lankyti, jei visi yra avarinės būklės ir lankytojas rizikuoja gauti plyta į galvą ar prasmegti pro supuvusias grindis? Realiai jiems ne stendo reikia, o aptverti šią teritoriją ir pakabinti įspėjamuosius ženklus.

Kol adoruojami kokliai,griūva bažnyčios

Apskritai, situacija su šiuo paveldui puikiai primena sovietinį anekdotą: „Kolūkio susirinkimo dienotvarkė: 1. Daržnės statyba. 2. Komunizmo statyba. Kadangi daržinės statybai nėra lentų, buvo pereita prie antrojo klausimo“.
Dvasininkas atviras: parapija neturi galimybių remontuoti špitolę (kurios realią būklę iliustruojančios nuotraukos buvo pateiktos penktadienio, liepos 31-osios „Rokiškio Sirenoje) ir kitus nuotraukose viršuje matomus pastatus. Vienintelė išeitis, dvasininko manymu: špitolę, tvartą, griuvėsius, o, galbūt, ir senąją ligoninę parduoti už simbolinį eurą (parapijai apmokant dokumentų tvarkymo ir notaro paslaugų kaštus), kad būtų galima pastatus naujajam savininkui nusigriauti. Nes laikyti juos tokius toliau nebėra jokios prasmės: parapija niekada nebeturės lėšų juos sutvarkyti.
Tačiau, iš pateikto Kultūros paveldo departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro pasirašyto dokumento matyti, kad braukti špitolę iš kultūros paveldo sąrašų nesiruošiama. A. Šukys, gavęs šį raštą, nenuleido rankų, ir nusiuntė pakartotinę užklausą. Pernai rugsėjį jis gavo lygiai tokį pat atsakymą ir iš Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus vedėjo.

Dvasininkas atviras: jei parapija ir turėtų pinigų, ji tikrai jų nešvaistytų špitolėms ir ligoninėms: pirmiausia būtų rūpinamasi ne kaimo gryčios su dviem Dievas žino kur įmūrytais kažkokiais kokliais, o tikrosios vertybės – Kamajų bažnyčios remontu.
O problemų čia daug: visų pirma, pastatas lūžęs pusiau. Jo stogo remontas – aktuali tema jau daugelį metų. Nes dabar virš centrinio altoriaus galima pamatyti gyvus Šventosios Dvasios simbolius. Prasta lietvamzdžių sistema ir dėl to pažeistos bažnyčios sienos bei pamatai. Problemas galima vardinti ir vardinti. Ir spręsti jas nėra galimybių. Jei parapijos sąskaitoje yra pusaštunto tūkstančio eurų, tai bent jau rimtesniam remontui reiktų šimtą kartų didesnės sumos. O iš kur ją gauti?
Valstybės skirtas lėšas Panevėžio vyskupija, kurioje yra daugiau nei 110 bažnyčių, jau kelintus metus iš eilės skiria tik dviems remontuojamoms šventovėms – šiek tiek Salako, o didžiąją dalį – Salų. Jos remontas greitai baigtųsi, jei rangovams būtų garantuota, kad šiemet gaus atlygį už darbus. Deja...
Su tokiais remonto tempais, Kamajų bažnyčiai savosios eilės remontui reiktų laukti ilgus dešimtmečius. Nes absoliuti dauguma šalies šventovių yra panašios – avarinės ar artimos jai būklės. Neskaitlingos, neturtingos ir senstančios parapijos neturi iš ko finansuoti remonto darbų.
Kurių sąmatas vien titulas „kultūros paveldo objektasׅ“ išaugina nuo kelių iki dešimties kartų. Pradedant tyrimais, projektais, sertifikuotomis įmonėmis ir t. t. Jau nekalbant apie tokius sveiku protu nesuvokiamus marazmus, kaip už pusę milijono eurų restauruojamoje šventovėje nepakeisti pasenusios elektros instaliacijos bei neįrengti priešgaisrinės signalizacijos (Salų bažnyčios atvejis).

Tik atsirašinėjimas
„Rokiškio Sirena“ primena, kad kunigas A. Šukys su kultūros paveldo sargais ietis buvo surėmęs ir šį pavasarį, kai pabandė perdažyti Duokiškio bažnyčią. Tuokart parapijai pavyko iškovoti pergalę: bažnyčią tvarkyti leista be brangaus, per 5 tūkst. Eur turėjusio atsieiti projekto.
Tuokart dvasininkas kalbėjo ir dėl Kamajų bažnyčios remonto. Šių metų gegužės 5 d. dvasininkas išsiuntė tokį laišką: „Laba diena, Kovo 6 d. po Jūsų apžiūros Duokiškyje, kalbėjomės telefonu ir minėjote apie Lietuvos ir užsienio fondus dėl bažnyčių restauravimo ir pan. Prašome: * išvardinkite fondus. * pažymėkite, kokiais fondais pasinaudojo konkrečios Panevėžio vyskupijos bažnyčios. * išvardinkite, kokių fondų dėka KPD Valstybės saugomus objektus pilnai ar dalinai sutvarkė“.
Ir gavo štai tokį atsakymą:
„Labas rytas, gerb. kun. Andriau, KPD neadministruoja jokių fondų, išskyrus tai, kad priima paraiškas tvarkybos darbų programai, kurią administruoja Kultūros ministerija. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 str. nustatyta, jog už kultūros paveldo išsaugojimą yra atsakingas tokio objekto valdytojas, kuris ir tegali teikti paraišką Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. Į-210 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. Į-256 ,,Dėl Prašymų finansuoti kultūros paveldo objektų tvarkybos ir neatidėliotinus saugojimo darbus iš Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (paveldotvarka) įgyvendinimo programai skirtų valstybės biudžeto lėšų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyta tvarka. Kiekvienas turto valdytojas turėtų vadovautis bonus pater familias standartais, Jūs galėtumėte pabendrauti su savo kolegomis, kurie jau turi bendradarbiavimo su įvairiais fondais patirtį. Paraiškas tvarkybos darbų programai galima teikti KPD iki einamųjų metų rugsėjo 20 d. Pagarbiai Arūnas Umbrasas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjas“.
Kaip matyti iš šio rašto, jokių konkrečių atsakymų nesulaukta. Žinoma, kunigui siūlyti dėl statinių remonto bendrauti su kolegomis, mažiausiai naivu: akivaizdu, kad dvasininkas tą ir be pamokymų daro.

Nes daugumos šalies bažnyčių situacija ta pati: jos arba avarinės, arba artimos tokiai būklės. Jei remontuojama tik pora vyskupijos bažnyčių, ir jų remontas tęsiasi po kelerius metus, tai tikriausiai nebereiktų klausti, kada ateis eilė remontuoti va tokias špitoles, ligonines bei tvartelius.

Kodėl kyla problemos?
Paveldosaugininkų ir pastatų, ypač religinės paskirties, savininkų konfliktas yra savaime užprogramuotas.
Kaip sako kunigas A. Šukys, parapijai apskritai nereikėjo šių pastatų susigrąžinti. Tačiau tuomet Lietuvos Katalikų bažnyčios perspektyvos atrodė kitaip, nei dabar. O dabar gyventojų, ypač darbingų, skaičiaus mažėjimas provincijoje, visuomenės sekuliarėjimo tendencijos atskleidė daug iššūkių. Nemažai parapijų reikia tą pasakyti jau tiesiai šviesiai, nepajėgios išlaikyti savo kunigą. Juk ne veltui ir Duokškis, ir Salos tapo aptarnaujamomis parapijomis. Ir net trijose parapijose dirbantys dvasininkai negyvena prabangiai: Rokiškio dekanate važinėjančių „Teslomis“ nėra.
Parapijoms sunku išlaikyti tokius bažnyčios tarnus, kaip zakristijonas, vargonininkas. Ką jau kalbėti apie tai, kad reikia investuoti į aplinkos tvarkymą ir, kas juokingiausia, netgi šiukšlių išvežimo mokestį (ir ne tik bažnyčiai kaip kompleksui, bet ir visiems statiniams atskirai. Nors būtų labai įdomu pamatyti, kiek šiukšlių generuoja, pavyzdžiui, varpinė).
Vis sunkiau surinkti lėšų netgi einamiesiems bažnyčios pastato remontams.
Kaip jau rašyta, tokie statinių kompleksai, kaip Kamajuose, parapijai visiškai nereikalingi. Net jei ir būtų reikalingi, esant dabartiniams ištekliams, ji turėtų jų atsisakyti, siekdama sumažinti elementarias eksploatacijos išlaidas.
Taigi akivaizdu, kad viskas, ką parapija gali sau leisti saugodama tokius pastatus, yra nebent nauja spyna ir stop juosta.
Paveldosaugininkams gi tokie pastatai atrodo vertingi savaime. Tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad jie niekaip negali ir nesiruošia prisidėti prie jų saugojimo ir restauravimo. Ši našta visiškai perkelta ant savininkų (šiuo atveju, parapijos) pečių. Kuri netgi savo turtu laisvai disponuoti negali. O restauruoti jo neturi ir tikslo, ir elementariai nepajėgia finansiškai
Todėl ir gaunasi situacija be išeities: kultūros „vertybės“ akivaizdžiai nyksta.
Ir ne tik nyksta, bet ir kelia pavojų aplinkiniams. Netgi griauti jas yra nepaprastai brangu.
Išvados paprastos: parapija nepajėgi pasirūpinti tokių pastatų išsaugojimu. Jei taibūtų tik Kamajų problema, tuomet būtų galima priekaištauti parapijai ir dvasininkui.
Tačiau tokių bažnyčių Rokiškio ir aplinkiniuose dekanatuose apstu. Štai, pavyzdžiui, unikalios statybos Onuškio bažnyčios remonto klausimas laikas nuo laiko kyla jau nuo gerų 2003-ųjų, o pastatas kaip stovėjo avarinės būklės, taip ir tebestovi.
Išeitis būtų labai paprasta: valstybei ir jos institucijoms pagaliau suvokti, kad ji negali kažkam primesti prievolės saugoti niekam nereikalingą turtą. Ir atsisakyti ambicijų kiekvieną statinį skelbti kultūros vertybe, neturint jokių finansinių galimybių užtikrinti jo restauravimą bei priežiūrą.
Nes dabar, saugant šimtus objektų, de facto nesaugomas nė vienas. Jei valstybė finansiškai įsipareigotų prižiūrėti tą, ką ji paskelbė kultūros vertybe, kultūros paveldo objektais, tikriausiai netaptų griuvėsių kompleksai, kaip Kamajuose.
Valstybės institucijoms pats metas suvokti, kad parapijoms jau ir bažnyčias tvarkyti nepakeliama našta. Todėl būtina labai rimtai persižiūrėti kultūros paveldo objektų sąrašus, pasiliekant tik pačius vertingiausius statinius.
O likusius leisti tvarkyti bešimtus tūkstančių kainuojančių ekspertizių ir projektų. Kol dar yra kam tuos pastatus tvarkyti. Nes metas suvokti, kad sekmadienį į bažnyčią atėjusios močiutės nesuaukos tiek lėšų, kad būtų galima jomis išlaikyti sertifikuotas restauratorių, architektų ir kitas komandas.
Realiai laiko tokiems pokyčiams yra tik maždaug dešimtmetis, ir tai geriausiu atveju.