Kas bendro tarp popiežiaus Pijaus XII, „Sex Pistols“ ir Lietuvos? Arba informacinio karo grimasos (I dalis) (6)

Kuo panaši dezinformacijos kampanija, nukreipta prieš popiežių Pijų XII ir informacinis karas prieš Lietuvą? Kuo susijusi muzikos grupė „Sex Pistols“ ir KGB? Kas paleido branduolinės žiemos mitą, kodėl daugybę apdovanojimų gavęs dokumentinis filmas apie skalūnų dujas galop atsidūrė teisme? Šiuos ir kitus informacinio karo aspektus nagrinėjo Lietuvos regioninės žiniasklaidos atstovai dviejų dienų mokymuose Trakuose „Šiuolaikinės dezinformacijos iššūkiai“. Juose apie informacinio karo fronto aktualijas kalbėjo žymiausi įvairių sričių ekspertai: politologas Nerijus Maliukevičius, „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams jau gerai pažįstamas pulkininkas leitenantas Linas Izdelis, dezinformacijos ekspertė Dalia Bankauskaitė, diplomatas Eitvydas Bajarūnas, analitikas ir apžvalgininkas Marius Laurinavičius, delfi.lt žurnalistas Vaidas Saldžiūnas ir kiti įvairių sričių specialistai.

Mokytis iš geriausiųjų
Vienas iš šių mokymų organizatorių – Demokratinės politikos instituto vadovas, kraštietis Tomas Kazulėnas. „Rokiškio Sirena“ mielai pasinaudojo jo kvietimu patobulinti žinias mokymuose šia aktualia tema.
Mokymus rengė jau minėtasis Demokratinės politikos institutas, Konrado Adenauerio fornas, Wilfried Martens Centre for European Studies, Civilic Resilience initiative, NATO viešosios politikos padalinys.
Kodėl tai svarbu? Nes informacinis karas yra šiandienos aktualija. Nuo 2004 iki 2006 m. buvo juntami dar tik sąlyginiai jo virpesiai.  Ir Vakarų valstybių specialistai, kuriuos Baltijos šalių kolegos įspėdavo apie šią grėsmę, tik nepatikliai linkčiojo galvomis: esą lietuvių, latvių ir estų specialistus veikia okupacijos „trauminė patirtis“ ir mes linkę sutirštinti spalvas. Nuo 2006-ųjų prasidėjo pilnavertis informacinis karas. O 2014 m. Ukrainos įvykiai sužlugdė paskutines naivuolių viltis: karas tapo akivaizdus: kibernetinės atakos, išpuoliai prieš žiniasklaidą, kišimasis į rinkimų procesus Vakarų Europos šalyse vyksta vis aktyviau.
Todėl būtina mokytis atpažinti propagandą ir dezinformaciją. Atrodytų, ko čia mokytis? Juk žmonės, bent dalį savo gyvenimo praleidę sovietinėje okupacijoje, nesunkiai atpažįsta sovietinio saugumo ir jo įpėdinių braižą. Maža to, mums išsivystęs tam tikras atsparumas jai. Tačiau ekspertai sako: propagandos ir dezinformacijos stiliai bei metodai kinta, tobulėja, taikydamasi prie laikmečio iššūkių, technologinių galimybių, tikslinių grupių.
Mes turime unikalią progą mokytis iš geriausiųjų: lietuvių specialistai,ypač Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas yra vieni garsiausių ir didžiulį autoritetą Vakarų pasaulyje turinčių ekspertų.

Žurnalistai – vieni svarbiausių taikinių
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius atviras: didžiausi informacinio karo pavojai yra susiję su žiniasklaida ir žurnalistika. Būtent ji yra filtras, kad dezinformacija ir melagienos nepasiektų visuomenės. Ir visuomenės atsparumas priklausys nuo to, kaip žurnalistai sugebės atsispirti šiam pavojui.
Dezinformaciją mes suprantame kaip visiškai melagingą informaciją, arba vadinamąją juodąją propagandą. Tačiau kur kas dažniau naudojama vadinamoji misinformacija – tai yra tiesa, sumaišyta su melu. Kaip kartojo ne vienas mokymų lektorius, šiandieniniai Rusijos saugumiečiai perėmė KGB mokyklos tradicijas, kurių viena svarbiausių aksiomų buvo tai, kad kiekviename mele turi būti nors dalelė tiesos. Būtent tada dezinformacija tampa ypač paveiki ir pavojinga, nes tokios informacijos klaidingumą daug sudėtingiau patvirtinti.
Kaip sako lektoriai, dabartinis Rusijos saugumas neišradinėja dviračio – naudojamos tos pačios, dar KGB laikais sukurtos ir patvirtintos metodikos. N. Maliukevičius pavyzdžiais iliustravo, kaip jos veikia šiandieniniame pasaulyje. Antai maskuotės metodas: besirengdama Krymo aneksijai, Rusijos kariuomenė demonstratyviai telkė savo kariuomenę prie rytinių Ukrainos sienų. Tarsi rodydama, kad smūgis rengiamas ten. Ir kol Vakarų ekspertai sunerimę stebėjo šiuos manevrus, jų dėmesys buvo nukreiptas nuo Krymo. Kita taktika – refleksyvus valdymas, arba, vaizdžiai sakant, visuomenės nuospaudų mindymas, keliant nuolatinio erzelio, nepasitenkinimo būseną.

Propagandos mimikrija
Informacinio karo frontas keičiasi itin sparčiai. Pagrindinis kaitos variklis – technologijų raida ir su tuo susiję visuomenės mąstymo pokyčiai. N. Maliukevičius pateikė palyginimą: XX a. 9-ajame dešimtmetyje KGB mitui, kad ŽIV buvo sukurta Centrinės žvalgybos valdybos (JAV) laboratorijose, įsukti prireikė dviejų metų. Pirmiausia tokia informacija buvo paskelbta mažai reikšmingame Indijos laikraštyje. Po to žinutę „pasigavo“ kiti leidiniai, o Vakarų visuomenes šiai „sąmokslo teorijai“ pasiekti prireikė maždaug dviejų metų. Dabar toks klaidingos žinios skleidimas – jau gyva transliacija, ar vos kelių minučių reikalas.
Kaip pavyzdį jis pateikė šiemet, vasario 26-ąją leidinio anglų kalba „The Baltic Times“ svetainėje pasirodžiusią dezinformaciją apie tai, esą mūsų krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis buvo sulaikytas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) įtariant korupcija. Žinoma, šis straipsnis leidinio svetainėje neužsibuvo: jis buvo įkeltas iš išorės įsilaužus į leidinio svetainės sistemą, ir netrukus buvo pastebėtas šio leidinio specialistų ir pašalintas. Tačiau ir trumpo laiko užteko, kad ši žinia pasklistų. Mat tie, kurie ją įkėlė, iš karto pasiruošė ja dalintis socialiniuose tinkluose, propaganda ir dezinformacijai skirtuose tinklalapiuose bei Rusijos „žiniasklaidos“ priemonėse.
Pasak lektoriaus N. Maliukevičiaus, šis straipsnis buvo kokybiškai naujas šuolis. Straipsnis parengtas anglų kalba, akivaizdžiai tikintis, kad jis peržengs vienos šalies ribas. Patalpintas jis anglakalbiame leidinyje, su viltimi, kad pamatę šią žiną, ja pasidalins įvarių šalių žurnalistai. Patikimumui sustiprinti buvo nuoroda į Latvijos naujienų agentūrą LETA bei vieną Lietuvos žiniasklaidos priemonę. O ir patikrinti sunkiau: jei lietuviai žurnalistai paskambinti STT ar KAM užtruks kelias minutes, tai jų kolegoms užsienyje prireiks ilgesnio laiko, nes jiems reiks įveikti kalbos barjerą, susirasti reikiamus kontaktus, gauti informaciją. „Užsienyje nelabai kas žino, kas ta STT, nei kaip patikrinti, ką ji pranešė. Todėl kai kas ir netikrina, pasitikėdami pirminio šaltinio autoritetu“, – sakė lektorius. N. Maliukevičius šitą melagieną įvertino kaip gana kokybišką, profesionaliai paruoštą produktą.
Įdomu tai, kad mokymuose dalyvavo minėtosios lietuviškos žiniasklaidos priemonės redaktorė. Ji pasidalino skaudžia patirtimi su kolegomis. Mat šis išpuolis buvo jau antrasis. Pirmą kartą į leidinio svetainę taip pat buvo įkelta dezinformacija, susijusi su krašto apsauga. „Tada skyrėme didelį dėmesį svetainės pertvarkymui, saugumo stiprinimui, manėme, kad užkamšėme visas spragas. Tačiau pastarasis išpuolis parodė, kad ne viską numatėme“, – sakė ji. Išpuolis buvo gudrus: reikiama melagiena buvo įdėta ne į titulinį naujienų srauto puslapį, kuriame naujausios ir labiausiai matomos žinios. O į archyvą, kuriame saugomos senesnės ir mažiau matomos žinios, todėl svetimkūnis buvo pastebėtas ne iš karto. O tik tada, kai leidinys sulaukė šalies institucijų skambučių.
Kodėl siekiama įsibrauti į leidinių svetaines? Mat ten publikuota informacija, skirtingai nuo blogo, žinutės facebooke, atrodo kur kas solidžiau. Žiniasklaidos priemonių darbuotojai savo sunkiu daugelio metų darbu pelnė patikimumą ir reputaciją. Todėl jų puslapiuose skelbiamos žinios atrodo nepalyginamai patikimesnės, nei nuolatinis „sąmokslo teorijų“ srautas socialiniuose tinkluose. Todėl, N. Maliukevičiaus teigimu, kiekvienam leidiniui būtina rūpintis savo sistemų patikimumu, kad užkardytų tokius kibernetinius išpuolius.
Internetinių žiniasklaidos svetainių saugumas buvo vienas mokymų leitmotyvų. Kartais nedidelių dienraščių atstovai sako, kad su gąsdinimais perlenkiama lazda: esą jie mažesni leidiniai Rusijos troliams yra neįdomūs. Ekspertai pabrėžia: kibernetines atakas išgyvenusios didžiosios žiniasklaidos priemonės nuolatos kamšo galimas saugumo spragas, todėl „nuhakinti“ jų puslapius kur kas sudėtingesnis, brangesnis ir laikui imlesnis procesas. O troliams gali parūpti patikrinti, ar regioninė žiniasklaida pasimokė iš kolegų patirties.

Rojaus ir pragaro „evoliucija“
Lektorius trumpai analizavo ir propagandos pagrindinius konstruktus, scenarijus, kaip ji kuriama. Komunistinė ideologija, pasak jo, yra parareliginis dalykas. Todėl ir konstruktai tokie pat: rojaus ir pragaro, mes ir jie takoskyra.
Tokie antagonizmai, kaip N. Maliukevičiaus pateiktuose agitaciniuose Krymo pusiasalio „prisijungimui“ prie Rusijos  skirto „referendumo“ plakatuose, yra akivaizdūs. Ir dauguma aliuzijų yra lengvai atpažįstamos. „Dvasinga“ Rusija, kurią simbolizuoja gausi šeima, stačiatikių bažnyčios paveikslėlis, bendra istorinė praeitis nuo „tri bogatyria“ iki Jurijaus Gagarino, dėvinčio šalmą su užrašu „CCPC“, aliuzijos į pergalę Antrajame pasauliniame kare, kurią iliustruoja paminklas tankui. Ir „geiropa“: su Hitlerio šešėliu, vaivorykštine vėliava, narkotikais, vienalyte šeima ir kitomis „baisybėmis“.
Septynios propagandos
technikos
Nors daugeliui specialistų, susiduriančių su propaganda: kariams, analitikams, politologams, žiniasklaidos atstovams propagandos technikos yra gerai ar bent pakenčiamai žinomos, tačiau ir visuomenei būtų ne pro šalį įsidėmėti šias technikas ir bandyti jas atpažinti. Nes žinios ir kritinis mąstymas – geriausi ginklai prieš bet kokius smegenų plovimo bandymus. Ir tokios technikos naudojamos ne tik informaciniame kare, bet ir reklamoje, politikoje, kitose visuomenės gyvenimo srityse.
Taigi, N. Maliukevičius priminė šias technikas.
1. Etikečių klijavimas, arba ad hominem. Tai nepagrįsti, įžeidžiantys, blogi epitetai, naudojami diskredituoti žmogų, reiškinį, idėją. Pavyzdžiui, ukrainiečiai Rusijos „žiniasklaidoje“ apibūdinami kaip „ukropai“, „chochly“ ir pan. Jų valdžia – „Kijevo chunta“, „fašistai“ ir t.t.
2. Blizgantis gėris. Kai idėjos matuojamos „dideliu gėriu“: civilizacijos, vertybių, istorinio teisingumo epitetais. Pastarasis naudotas Krymo aneksijai pateisinti.
3. Perkėlimas. Tam tikrų simbolių, asocijuojančių su kažkuo, kas yra priimtina (ar atvirkščiai, nepriimtina) siekiant pateisinti (ar atmesti) tam tikrą idėją. Simboliai naudojami aprangoje, muzikoje, vaizdinėje informacijoje ir t.t. Pavyzdys – Georgijaus juostelė, liaudyje vadinama „koloradke“: tai priklausymo vadinamajam „Russkij mir“ ženklas.
4. Liudijimas. Kai gerbiami ar nekenčiami asmenys sako, kuo daiktas, reiškinys ar idėja yra geri ar blogi. Pavyzdžiui, žinomi Rusijos aktoriai, dainininkai, rašytojai, mokslininkai viešai palaikė Krymo aneksijos idėją. Taip kuriama svarbos, legitimimo, visuotinės naudos idėja.
5. Nuo tautos. Būdas, kuriuo sudaromas įspūdis, kad asmuo išreiškia tautos, „paprastų žmonių“ idėjas, kurios ir yra tuo geros, kad jos –„žmonių“.. Pavyzdžiui, politikas filmuojasi savo namuose, kepdamas obuolių pyragą. Važinėja dviračiu miesto gatvėse.
6. Kortų kaladė. Tikri faktai maišomi su pramanais, logiški ir nelogiški vaizdai tam, kad pasiektų visuomenėje geriausią efektą. Pavyzdžiui, Ukrainos savanoriai pristatomi Rusijos „žiniasklaidoje“ kaip ekstremistai, nacistai.
7. Vagono prikabininimas. Jei visi taip daro, tai kodėl jūs ne? Bijodami būti atstumti dėl kitokios nuomonės, žmonės pasirenka palaikyti visuomenėje vyraujančias dogmas.
Kokius ginklus lektorius siūlo šiame kare už žmonių protus: tai, apie ką buvo kalbama jau 1937-1942 m., nacizmo ir komunizmo šešėliui dengiant Europą: visuomenės ir žiniasklaidos raštingumą, kritinį mąstymą.

Kai vienintelis langas į pasaulį – socialiniai tinklai...
Kitas pranešėjas – Wilfried Martens Centre for European Studies tyrėjas pasakojo apie socialinių medijų vaidmenį visuomenėms. Įdomu tai, kad jei mes kritiškai vertiname socialiniuose tinkluose pasirodančią informaciją, tai yra visuomenių, kur socialiniai tinklai yra vienintelis langas į pasaulį. Ir tai formuojama ne atsitiktinai. Antai atokiose Indijos provincijose ar Mianmare ryšio tiekėjai kaip priedą prie teikiamų paslaugų mobiliuosiuose telefonuose įdiegia galimybę naudotis facebook ar kuriuo kitu socialiniu tinklu, tam tikras pranešimų programėles. Netgi interneto duomenų kiekis tokioms programėlėms yra nemokamas. Tad nenuostabu, kad facebook jiems yra tiesiog interneto sinonimas. Ir jei kažko nėra facebooke, tai tas reiškinys neegzistuoja. Ir atvirkščiai, visa, kas ten dedama – neabejotina tiesa. Ir toks ak;as tikėjimas kartais kainuoja gyvybes:su tuo susidūrė rohinjų etninė mažuma Mianmare. Jie yra persekiojami, žudomi tik dėl savo kilmės ir tikėjimo. Ir tos neapykantos skleidėjai sėkmingai konsoliduoja šalininkus būtent socialiniuose tinkluose?
Ar tai nutinka tik „laukiniuose“ Rytuose? Visai ne. Antai vos 0,1 proc. vartotojų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje, kurie yra susiję su radikaliomis politinėmis grupuotėmis, socialiniuose tinkluose sukūrė 10 proc. socialinės žiniasklaidos turinio, susijusio su Europos politika.
Rengiama rašinio antroji dalis.