Dailininkė A. Keraitienė dėkinga „valdiškam“ darbui , sugrąžinusiai ją į kūrybą (foto) (0)

Publikuota: 2023-07-24 Kategorija: Susitikime Rokiškyje
Dailininkė A. Keraitienė dėkinga „valdiškam“ darbui , sugrąžinusiai ją į kūrybą (foto)
Rokiškio Sirena nuotr. / Viena iš menininkės A. Keraitienės veiklų – dailės pamokos vaikų vasaros stovykloje.

Pačioje Rokiškio širdyje, Nepriklausomybės aikštėje, įsikūrusios jaukios AK dirbtuvėlės traukia ir turistus, ir vietinius. Penkerius metus čia karaliaujanti dailininkė Asta Keraitienė šypteli: „Jeigu sugebu kurti, tai turiu iš to išgyventi“ ir aprodo ant sienų sukabintus švelnių spalvų paveikslus, užpildytus žmonių figūromis ir žirgais, pritupdytus katinų bei įvairiausių simbolių.

Taip pat rokiškietė ruošiasi ir pirmam rimtesniam jos dirbtuvėlių jubiliejui – rugpjūtį bus minima penkerių metų gyvavimo sukaktis.

Nuo drobės iki mandalos

Šalia, lentynose ir ant stalų, rikiuojasi begalė mažyčių suvenyrų – nuo magnetukų su Rokiškiu iki dailiai išdrožto medinio Rokiškio kiškio. Mažųjų lankytojų ir ne tik jų laukia sudėti kūrybiniai rinkiniai, kuriuos būtų galima vadinti „Pasidaryk pats“.

A.Keraitienės kūrybinės veiklos sritis labai plati: tapyba ant drobės ir medžio, mandalos, piešiniai, akvarelė, o visa tai dar papildo vasaros vaikų stovyklos ir suaugusių piešimo kursai šaltuoju metų laiku.

Patinka ramybė

„Tapau ir laiką leidžiu čia, dirbtuvėse. Nemažai darbų, ypač tapybos, parduodu interneto parduotuvėje ir Facebook paskyrą. Kai nuperka paveikslą, man užeina didžiulis įkvėpimas tapyti. O šiaip į parodas ir muges beveik visai nevažiuoju. Bandžiau, bet man nelabai patiko. Jeigu pakviečia Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras, prisijungiu kartu, bet tikrai to nedarau dažnai. Man patinka ramybė, tai tuo metu aš geriau papiešiu“, – atviravo A. Keraitienė. 

Ko gero vienintelė

Šį rugpjūtį AK dirbtuvėlės minės 5 metų gimtadienį. Menininkė neslepia, kad išlikti ir išlaikyti šią unikalią vietą tokiame mažame mieste kaip Rokiškis yra labai sunku.

„Mūsų dirbtuvės yra atviros visiems, pas mus užėjęs gali pamatyti, kaip kuria menininkas, pabendrauti, taip pat pamatyti nuolat kintančią paveikslų parodą. Nežinau ir bet jau negirdėjau, kad Lietuvoje yra daugiau tokių vietų. Būtent tokius pamąstymus išgirstu iš užsukančių į Rokiškį turistų. Visi stebisi, giria ir labai palaiko. Ačiū visiems už tai“, – kalbėjo A. Keraitienė. 

Pradėjo kurti langines

Mėgstamiausias pašnekovės užsiėmimas – tapyba ant drobės, tačiau prieš ketverius metus ji pasiūlė vyrui Ligitui, taip pat menininkui, baigusiam tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune ir Viniaus dailės akademiją, išdrožti mažytes langines, kurių tapyba garsėja Rokiškis. Tarė ir padarė, vieną dieną galerijoje atsirado miniatiūrinės ištapytos langinės, siūlomos kaip unikalūs rokiškietiški suvenyrai. Po to atsirado kiškis „Rokiškis“, kiti smulkūs medžio kūrinukai.

Pasiteiravus kiek simbolinių Rokiškio langinių iš jos nupirko kaip suvenyrus, dailininkė atvira, valdiškos įstaigos įsigijo vos pora, neretai jas nusiperka pavieniai klientai, Rokiškio verslo klubas.

Išgyventi gali

Paklausta ar šiais laikais menininkas gali išgyventi iš savo kūrybos, A. Keraitienė atvira, žinoma, kad iš pradžių nepavyko, tad teko suktis, bet pastaruosius keletą metų jau lengviau.

„Galiu pasidžiaugti, kad trečius metus jau išgyvename, nors abu su vyru Ligitu esame menininkai. Tiesa, jis turi savo reklamos gamybos verslą. Abu atidarėme parduotuvę internete, kur ir parduodame savo kūrinius. Buvau įsitikinusi, jeigu aš sugebu tapyti ir man tai patinka, tai turiu iš to išgyventi. Tai buvo natūralus, gilus jausmas“, – kalbėjo dailininkė, pridūrusi, kad, ko gero, liko viena iš nedaugelio vietos menininkų, neturinčių „jokio valdiško darbo“.

Tatuiruotės ir pamokos

Be kūrimo menininkai užsiima ir edukacijomis, kurių metu ir vaikus, ir suaugusius moko piešti. Šiemet jie rengė vaikų vasaros stovyklas, o šaltuoju metu laiku – kursus suaugusiems. Taip pat šiltuoju metu laiku Rokiškio šventėse ji piešia laikinąsias tatuiruotes.

„Nuo sausio iki birželio mėnesio su vyru vedėme dailės pamokas suaugusiems. Vienas kursas – 8 užsiėmimai, į kuriuos važinėjo moterys iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, žinoma, ir ateidavo ir nemažai iš Rokiškio. Buvo labai smagu, kai girdėdavome, jog žmogus visą laiką labai norėjo piešti, bet nedrįso, o dabar pagaliau tam pasiryžo pas mus. Atsirado tokių, kurie po to rimtai „užsikabino“ tapymui“, – kalbėjo A. Keraitienė.

Paveikslas su kvapu

Kai menininkė pasakojo apie savo dirbtuves, akis užkliuvo už poros mažyčių kvepalų buteliukų. Pasirodo, vieną jos paveikslą su jame nutapytu žaliu obuoliu įsigijo parfumerė, kuri po to sukūrė obuoliais dvelkiantį kvapą ir padovanojo jį rokiškietei.

„Kai gavau tuos kvepalus, pagalvojau: nieko sau“, – nusijuokia menininkė.

Išbandė ir „normalų“ darbą

Pašnekovė šypsosi, kad ji, kaip visi žmonės, turėjo ir „normalų“ darbą. Kodėl kilo mintis eiti į tokį darbą? Todėl, kad dailininkė pasijuto išsisėmusi, trūko minčių kūrybai, todėl nusprendė įsidarbinti.

„Prieš porą metų sugalvojau, kad reikia ir man įsidarbinti kaip visiems. Mąsčiau, pabandysiu ir aš. Įsidarbinau vienoje įmonėje. Išvėriau pusantrų metų. Tada puikiausiai supratau, kad negaliu taip dirbti, kaip robotas – nuo iki ir atlikti tas pačias funkcijas visą laiką. Grįždavau tokia „negyva“, kad visiškai praradau norą ir jėgas kurti. Labai gerai man buvo toks išbandymas, davęs supratimą: ką aš čia darau? Ačiū „valdiškam“ darbui, nes supratau, kad toks darbas ne man ir po to kilo didžiulė banga kūrybinių minčių. Ėmiau daug kurti, atsirado naujų sumanymų“, – smagiai pasakojo A. Keraitienė.

Piešimo terapija

Palikusi darbą gamykloje, jį grįžo į savo kūrybines dirbtuves ir atsidėjo tam, ką labiausiai mėgsta ir moka daryti.

„Esu „aštroka“, kai piešiu, nori nenori vyksta terapija, tad kampais savo piešiniuose asmeninius aštrumus švelninu. Patys savaime į mano paveikslus atėjo katinai, jie neša sėkmę, o ir nemažai paveikslų su jais nuperka. Tikrai nėra taip, kad mane įkvėptų gamta, bet simbolika į mano paveikslus ateina pasąmoningai, savaime. Taip mano paveiksluose atsiduria obuolių, gėlių, vyro ir moters,  žirgų ir paukščių simboliai“, – šypsosi A. Keraitienė, pridūrusi, kad pati namuose augina katę Kisa  ir mėgsta ją stebėti.

Vienintelė šeimoje

Rokiškietė prisipažino, jog nuo mažens jos mėgstamiausias užsiėmimas buvo piešimas: „Mėgdavau užsidaryti, pasislėpti, piešti ir būti su savimi“.

Menininkės tėvai tiesiogiai nieko bendro su menu neturėjo, tačiau, pasak jos, mama – medikė, gražiai kūrybingai rašė, o tėtis buvo stalius.

„Kai rinkausi mokslus Telšiuose, kur baigiau meninio trikotažo apipavidalinimo studijas, tėvai man nieko nesakė, nestabdė. Matyt, jautė ir matė, jog man tai tinka, todėl labai palaikė. Buvau 16 metų, kai jie mane visai vieną išleido toliausiai į Telšius“, – pasakojo A. Keraitienė.

Paveldėjo polinkį į menus

Menininkai Asta ir Ligitas Keraičiai užaugino tris sūnus.  Anot pašnekovės, visi trys vaikai tikrai turi gabumų menams. Dailininkė tikisi, kad bent vienas dar pasirinks menininko kelią.

Jaunėlis Kasparas šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje, o vyriausias Kristijonas, baigęs studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, tapo informacinių technologijų specialistu. 

„Sūnus gabūs menams, nes užaugo apsupti dažų kvapų, drobių ir drožinių. Ir niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas ir patrauks vėl imtis teptuko bei dažų“, – sakė A. Keraitienė.

Suteikė meno kūrėjo statusą

„Mano esybei yra artimas pasaulio suvokimas per spalvas ir formas, kurias užpildau suteikdama prasmę. Ryškiausi mano gyvenimo etapai suranda atspindį gimstančių kūrinių stiliuje, bei atlikimo būde. Todėl mano kūryba yra įvairialypė – kartais pasireiškianti dekoratyviais motyvais, bei simbolių kalba, kartais harmonijos ieškojimais mandalų kūrime arba švelniais ir skaidriais potepiais drobėje, o kai pajaučiu drobių formatų ribotumą, mėgaujuosi tapyba ant medinių baldų, sienų, namo langinių“, – rašoma oficialiame dailininkės prisistatyme.

A. Keraitienė gimė, augo ir gyvena Rokiškyje. 

1987-1991 ji mokėsi tuometinėje Telšių taikomosios dailės mokykloje, kur studijavo meninio trikotažo modeliavimą. 

2010-2013 Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale baigė kultūrinės veiklos vadybos studijas ir įgijo profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Nuo 1997 m. ji – Rokiškio dailininkų klubo „Roda“ narė.

Nuo 2010 m. VšĮ „Saviugdos centre“ užsiima kultūrinių renginių vadyba ir organizavimu.

2017 m. menininkei Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.

Dailininkė yra surengusi 12 personalinių parodų ir dalyvavusi virš 60 grupinių parodų, projektų.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video