Planas atostogoms – bėgte į Čekiją! (0)

Artėjant šiltajam metų sezonui, žmonės dėliojasi atostogų planus: labiau norisi kažką pamatyti ar geriau laiką praleisti tingiai gulint prie ežero/jūros/vandenyno/baseino? Ir tikrai vos vienas iš besiruošiančių atostogauti pagalvoja: o gal – bėgte iki Čekijos..? Būtent toks atostogų planas gimė dabar Vilniuje gyvenančio rokiškėno Roko Skardžiaus mintyse. Per 21 dieną vaikinas bėgte įveikė 1 tūkstantį 300 km, o kad tokio atstumo nebūtų mažai, ilgą distanciją bėgo dar ir su 15 kg svorio kuprine ant pečių...

Savaitgalį į gimtinę tėvų aplankyti grįžęs kraštietis apie savo žygį trumpai papasakojo „Rokiškio Sirena“ korespondentei Miglei DAMBRAUSKAITEI.

– Remiantis žmonių, o jei konkrečiai – Jūsų tėčio, pasakojimu, visai neseniai ryžotės neeilinei avantiūrai – Čekiją sugalvojote pasiekti ne automobiliu, ne autostopu, o – bėgte. Ar norėjote šiuo bėgimu kažką parodyti, pasakyti?

– Nenorėjau nieko pasakyti, nesiekiau nieko parodyti. Čia, tiesiog, buvo mano aktyvios atostogos. Dirbu Decathlon įmonėje – esu bėgimo skyriaus vadovas ir Baltijos šalių bėgimo produktų mokytojas, tad išsikėliau sau tokį iššūkį. Išbėgau iš Kauno link Lenkijos, per Lenkiją link Vokietijos, o iš jos – į Čekiją ir Niurenberge baigiau kelionę. Pavyko nubėgti 1 tūkst. 300 km. Bėgioju jau apie dešimtmetį ir kiekvienais metais atostogas leidžiu aktyviai. Pernai metais bėgau aplink Maltą, Atėnuose esu bėgęs autentišką maratono kelią: iš Maratono į Atėnus. Šiais metais nusprendžiau bėgti šiek tiek ilgesnę distanciją. Tik... netikėtai užklupo žiema: išbėgau balandžio 1 d., kai lauke buvo 26 laipsniai šilumos, o paskui situacija tik blogėjo. Lenkijoje nuo žiemos dar pavyko pabėgti, nors ir čia gavau šiek tiek ledukų krušos. Bet bent jau sniego nebuvo. Tuo tarpu Čekijoje, jau kalnuose, tikrai pasimatė žiema, todėl teko derintis prie suprastėjusio oro.

– O kiek dienų užtruko visa kelionė?

Užtrukau apie 21 dieną. Kelionė būtų trukusi gal ir trumpiau, bet eigoje pasidariau poros dienų pertrauką.

– Ar treniravotės šiam bėgimui?

– Mėgstu bėgti ilgas distancijas, o treniruotis tokiems dalykas – neprisitreniruosi. Čia yra daugiau nusiteikimo klausimas, kadangi bėgau vienas, niekas manęs nelydėjo ir su automobiliu. Į kuprinę susidėjau visą reikalingą inventorių: palapinę, miegmaišį, vandenį, šiek tiek maisto. Taip ant kupros visą kelią dar nešiausi papildomus, maždaug, 15 kg.

– Kaip į tokį atostogų planą reagavo šeima? Neprieštaravo, išleido?

– Išleido... Be abejo susiskambindavom, teiraudavosi, kaip sekasi, kur esu. Sužinojusi apie mano išvykimą ypač dažnai skambino mama. Buvo reikalų su ja (šypteli – aut. past.). Kartais atrodo, kad geriau jau ir nežinotų ką darau. O šiaip visa mano kelionė yra specialioje programėlėje „Strava“, tad šeima galėjo viską matyti.

– Minėjote, kad bėgimas Jūsų gyvenime figūruoja jau apie 10 metų. Ar prisimenate pirmąjį savo iššūkį? Šios kelionės neminim, nes, kaip suprantu, kol kas tai yra gyvenimo kelionė...

– Šią kelionę gal galiu pavadinti treniruote, nes yra ateičiai kitokių planų... Gyvendamas Hermo saloje, tai yra 2 km skersmens salytė tarp Anglijos ir Prancūzijos, kur dirbau sezoninį darbą, pradėjau bėgioti aplink salą. Pirmą kartą nubėgęs pusės maratono distanciją galvojau, kad čia labai daug: labai džiaugiausi, didžiavausi savimi. Bet pažiūrėjau, kad net Lietuvos mastu yra žmonių, kurie bėgioja kur kas ilgesnes distancijas ir man tikrai yra kur tobulėti. Pamėgau tą bekelės bėgimą, bėgimą gamtoje, nelygia vietove: kalniukais, miškais, kur daugiau iššūkių. Man tai suteikia daugiau jėgų, nei monotoniškas bėgimas plentu.

– Visgi, šioje kelionėje į Čekiją, manau, buvo visko: teko bėgti ir plentu, ir mišku...

– ...ir per sniegą...

– Ir per sniegą. Kaip rinkotės bėgimo kelią? Buvote iš anksto susidaręs maršrutą ar viskas vyko eigoje?

– Buvau susidaręs. Iš pradžių galvojau keliauti piligrimų keliu. Tai buvo saugiausia, nes tai yra pėsčiųjų kelias. Kitas dalykas: yra nakvynės punktai, tad pasilieki sau galimybę bėgti tiek, kiek nori. Bet... Jau pirmą bėgimo dieną tris kartus prabėgau ženklą „Prienai 14“ ir nusprendžiau šį kelią mesti. Ne, ratu lyg ir nebėgau, bet piligrimų kelias nori parodyti visas bažnytėles, koplytėles ir tas kelias gaunasi labai vingiuotas. Po trečio karto galvoju: „Nuo rytojaus bėgsiu savo keliu“. Tada bėgau tiesesniu keliu, bet autostradų stengiausi išvengti. Tai tikrai pasiteisino. Žinoma, Lenkijoje su piligrimų keliu vis tiek teko susidurti. Nes tos šalies gyventojai yra labai religiningi ir iš visų miestelių veda piligrimų keliai. Bet kadangi jau buvau apsisprendęs bėgti savo keliu, tad nusistatymo nekeičiau.

– Tai kurioziškų situacijų ilgame kelyje neišvengta..?

– Ne. Keletą kartų Lenkijoje teko susidurti su policija ir aiškintis, ką veikiu gatvėje, kur bėgu. Vokietijoje irgi buvo sustabdžiusi „zul“ tarnyba, kuri ieško nelegalių imigrantų ir kontrabandos. Kuprinės neiškraustė, bet patikrino pasą, teko pasikalbėti ir su jais.

– Ir kaip sureaguoja policijos pareigūnai šioje situacijoje: sustabdo lietuvį, o Jūs sakote: „Bėgu pabėgioti – iš Lietuvos į Čekiją“?

– Buvo klausimų ar nesu kareivis, kur lakstau. Kelionės pradžioje tiek daug nesistebėjo ir labai nesigilino, bet jau baigiant prabėgti Lenkiją, kai sakiau, kad bėgu link Vokietijos, nebedaug liko, jau nulydėdavo keistais žvilgsniais.

– Ar tai buvo vieninteliai kelionės iššūkiai?

– Didžiausias iššūkis buvo oras, nes nebuvau pasiruošęs žiemai. Apranga nebuvo žieminė, o darėsi vis šalčiau, buvo vėjuota. Kaip minėjau, pasidariau keletą dienų išeiginių, nes buvo jau toks stiprus įšalas, krėtė šaltis, kad norėjosi sušilti. Juk bėgau su kuprine: nugara drėksta, vėjas perpučia ir norėjosi porą dienų pasėdėti šiltai.

– O kodėl sugalvojote pasiimti palapinę? Jei tai nebuvo kažkoks išgyvenimo iššūkis, ramiai galėjote per Booking programėlę susirasti vietą nakvynei.

– Iš esmės pirminė idėja buvo nakvynės palapinėje, nes darbovietė suteikė galimybę susidėti minimalistinius dalykėlius, juos išbandyti, ištestuoti. Bet nedaug kartų teko viskuo tuo naudotis, nes buvo ir sniego, ir lietaus. Keletą dienų apskritai be perstojo lijo – palapinėje tokiu oru nelabai pagyvensi (šypteli – aut. past.). Taip, booking‘as buvo pagrindinis pagalbininkas, kuriame susirasdavau vietą nakvynei. Pačiam taip pat teko susigyventi su mintimi, kad teks pirmyn judėti ir per lietų.

– Kaip su maitinimusi? Pavalgyti vis tiek stabtelėdavote kažkur?

– Kelionei pasiimdavau visokių užkandėlių. Pagrinde, aiškų, angliavandeniai: pyragai ir saldumynai. Vakare valgydavau kažką rimčiau, jei turėdavau galimybę. Nes sužinojau, kad lenkai sekmadieniais nedirba. Supratau, kad norėdamas kažką turėti tai dienai, turiu šeštadieniais apsipirkti. Čekai irgi kažkaip panašiai: mažesniame miestelyje ribotas parduotuvių darbo laikas. Visokių tokių niuansų buvo.

– Labai jau kontraversiški dalykai: valgėt pyragėlius, bet bėgot – svoris krito?

– Pasisvėriau tik praėjus gal porai dienų po grįžimo. Tai buvau jau pavalgęs, pailsėjęs ir svarstyklės rodė 4 kg skirtumą. Nukrito.

– Tikslas, aišku, buvo ne aplankyti lankytinas vietas, bet gal stabtelėjot kažkur įžymių, gražių vietų apžiūrėti?

– Stabtelėjau Griunvalde, legendinės Žalgirio mūšio vietos apžiūrėti. Visai neplanuotai, bet pastebėjau, kad bus pakeliui. Daugiau nelabai, nes labiau derinausi prie suplanuotų nakvynės vietų. Jei būčiau turėjęs palydą automobiliu, gal ir būtų buvusi galimybė kažkur suktelėti į šoną, o tada grįžti į tą patį trasos tašką. Bet situacija buvo kitokia.

– Pokalbio pradžioje šią kelionę pavadinote „treniruote“. Treniruotė prieš ką?

– Būtų smagu, jei galėčiau pratęsti savo bėgimą nuo ten, kur baigiau. Norėčiau per Šveicariją, pro Alpes nukeliauti iki vakariausio Europos žemyno taško – prie Lisabonos (Portugalija). Žiūrėsiu, kaip bus, galbūt ir pratęsiu. Dabar tam sutrukdė sniegas.   

– Dėkoju už itin įdomų pokalbį ir linkiu sėkmės!

1. Skardžiaus naudojamos „Strava“ programėlės duomenys bėgimo savaitę:

Activities for 2024 Apr 1-7: 254.3 mi, 62 h 23 m, 9,117 ft;

Activities for 2024 Apr 8-14: 238.1 mi, 69 h 53 m, 7,464 ft;

Activities for 2024 Apr 15-21: 195.2 mi, 50 h 28 m, 10,476 ft.