Artėja džiugios šventės, o gyvūnų globos organizacijos primena skaudžiai pasibaigiančias „šventines“ istorijas (0)

Prieš Kalėdas žmones ištinka dovanų karštligė, o pasiūlos gausybėje taip norisi atrasti kažką originalaus-išskirtinio-mielo bei širdį veriančio... Ir čia, lyg pats nuostabiausias sprendimas, pasirodo skelbimas apie atiduodamą-dovanojamą-parduodamą šuniuką, kačiuką, triušį ar pan. Tačiau visos beglobiais gyvūnais besirūpinančios įstaigos kasmet prieš Kalėdas kartoja mantrą: dažnai, netikėtai dovanų gautas augintinis, praėjus pirminiam džiaugsmui, žmogui tampa našta, o gal net ir svetimų žmonių ar prieglaudų rūpesčiu.   

Sena kaip pasaulis tiesa

Televizijos ekrane rodoma socialinė reklama prasideda itin gražiai: perrišta raudonu kaspinu po Kalėdų egle laukia dovanų dėžė. Joje – taip pat kaspinu puoštas šunytis. Jį radusios vaiko akyse – džiugesys ir laimė. Deja, siužeto pabaiga toli gražu nebyloja apie laimingą gyvenimą – tas pats, tik kiek ūgtelėjęs šuo sėdi vienas gatvėje ir dairosi, ištikimai laukdamas savo žmogaus, kuris jį čia paliko. Šventinis šurmulys nuslūgo, džiaugsmas dovana – baigėsi.

Tokio tipo reklamos itin aktyviai platinamos prieš didžiąsias metų šventes, skatinant nesirinkti gyvūno kaip dovanos.

Rokiškyje veikiančios gyvūnų gerovės organizacijos „Antras šansas“ savanorė Nijolė Pranskūnaitė sako, kad jei, visgi, pasirenkamas šis variantas, jis turi būti užtikrintas, aptartas ir gerai išdiskutuotas su dovaną gausiančiu asmeniu, abiem pusėms suvokiant visas pasekmes.

„Kartojam, kartojam ir dar tikrai ilgą laiką kartosime, kad gyvūnas yra įsipareigojimas ir tie žmonės, kurie galvoja, kad padovanos „vau kokią dovaną“, tikrai klysta. Čia „žaidžia“ emocija: Kalėdos, gražu, kol gyvūnas mažas, o užaugo ir nebereikia... Aš labai daug laiko kartais skiriu atkalbinėjimams (šypteli – aut. past.), nes įsigyti gyvūną, reiškia įsipareigoti 16-17 metų, reiškia atsakomybę“, – seną kaip pasaulis tiesą dar kartą priminė pašnekovė.

Nori vedini emocijos

Šiuo metu devynias kates namuose globojanti savanorė vardino daugybę situacijų, kodėl dovana tampa nebereikalinga: „Nesuprantu, kai tėvai sako: „Vaikui reikia dovanų katytės“. Juk visi suprantame, kad gyvūnas nebus konkrečiai vaiko: jo nepasidės prie žaislų. Jis bus visos šeimos. Arba: „Mano panelė labai nori kačiuko“. Vaikinas padovanoja merginai gyvūną, o pora išsiskiria ir gyvūnas tampa nebemielas, nes asocijuojasi su kažkuo neigiamo. Jauni žmonės taip pat turėtų apsvarstyti įvairius variantus: gal išvyks mokytis į užsienį, gal gyvena nuomojamame bute ir šeimininkai neleis turėti augintinių – visada reikia išnarstyti savo situaciją visais aspektais ir viską labai gerai apsvarstyti“.

Vis tik N. Pranskūnaitė neslėpė, kad šventės kartais būna atspirties taškas, nuo kurio žmonės sugalvoja į šeimą įsileisti gyvūną. Ir tikrai būna sėkmės istorijų.

Pašnekovės teigimu, sėkmė aplanko tik tada, kai sprendimas priimamas ilgai jį brandinus, aptarus visas situacijas ir galimybes, suprasta atsakomybė ir kiekvieno įsipareigojimai. O šventinis laikas pasirenkamas tik dėl to, kad šeima tomis dienomis daugiau laiko būna namuose, gali pratinti gyvūną ir patys pratintis prie naujos rutinos, kurioje – naujas šeimos narys.

Nereikia ir švenčių

Į klausimą apie tai, ar po didžiųjų metų švenčių Rokiškio rajone padaugėja beglobių, pašnekovė atsakė vienareikšmiškai: išmestų naminių gyvūnų istorijos girdimos kasdien, nereikia ir švenčių.  

„Išsikrausto žmonės kažkur kitur gyventi ir šuniuko nebereikia... Skambina mums – pasiimkit. Ar po švenčių jaučiasi beglobių pagausėjimas – negaliu pasakyti, nes ir dabar matom didžiulį srautą... Prieš keletą dienų, prie Pagojės garažų dėžėje rastos dvi nuostabios katytės, Obeliuose prie dirbtuvių – gražus ryžiukas, sodyboje žmonės rado laukinę katę su kačiukais arba žvejas prie ežero sutinka katę su kačiukais. Juos meta ir meta, kiekvieną dieną, tad ko gero po švenčių nepadaugėja. Niekas nesikeičia: kiekvieną savaitę vis kažkas kažkur kažką išmeta“, – sunkiai atsiduso nelaimėliais besirūpinanti moteris.

Jos teigimu, paliktų šunų atvejų Rokiškio rajone – vos vienas kitas, nes šunų apskritai yra mažiau. O ir neabejingi žmonės, pamatę nelaimėlį, jį paima ir iš karto skambina globos organizacijai. Tokiu atveju N. Pranskūnaitė sakė prašanti, kad šunelio nepaleistų ir palaikytų, kol jo paimti atvyks savanoriai.

Nevykdo prievolės

Paėmę pasimetusį (ar išmestą) augintinį savanoriai ieško jo šeimininkų: „Be abejo, pirmiausia skelbiame viešojoje erdvėje: gal kas ieško, laukia, atpažins. Kol laukiame, tikriname ar yra mikroschema, nes gyvūnai juk turi būti „čipuoti“. Deja, šios prievolės laikosi tikrai ne visi. Tie, kurie myli savo augintinius, nenori jų prarasti, susitvarko viską. Tada ir po ilgo laiko gali surasti šeimininkus. O kiti – nenori, nesutinka. Kyla klausimas: kodėl? Tokiais atvejais neatmetame versijos, kad gal ateityje augintinio ir atsikratyti norėtų...“.

Grįždama prie gyvūno, kaip dovanos, temos, N. Pranskūnaitė akcentavo kitą aspektą – po žiemos švenčių rajone padaugėja ne išmestų, o pabėgusių augintinių.

„Ne išmesti katinai po švenčių „pasipila“, o pabėgę. Noriu pabrėžti, kad nesineštumėte gyvūnų žiūrėti fejerverkų. Jiems tai tikrai nėra nei gražu, nei „faina“, nei linksma. Jiems tai kelia didelę baimę, stresą, nerimą. Norite švęsti, palikite augintinį namuose, tegul laukia jūsų. Ir nereikia galvoti, kad: išlaikysiu, nepaleisiu, nepabėgs. Išgąsčio momentu jų elgesį sunku prognozuoti“, – atsakingai pažvelgti į augintinio šventes kvietė savanorė.

Ji taip pat paragino švenčių metu atidžiau stebėti namuose apsilankančių svečių būrį: kad netyčia neišleistų keturkojo iš namų.

Apie visų šunį

N. Pranskūnaitės pasiteiravome ir apie „bendrą“ viso rajono šunytę, gyvenusią šalia Obelių-Rokiškio kelio. Jau kuris laikas kalytės ten nebėra.

„Ji – paimta. Jau vasarą buvo aišku, kad Tobę pasiims viena moteris į namus. Taip, ja rūpinosi daugybė žmonių, bet pagrinde viena moteris, kuris pirko vitaminus, teikė veterinarines paslaugas, o kalytė ją noriai prisileido. Kalytė – senutė, turi sąnarių problemų ir lauke jai būti jau sunku, šalta“, – geromis žiniomis pasidalino pašnekovė.

Apie 10 metų šalia kelio gyvenusio šuns tikroji istorija taip ir nėra aiški. Visko gali būti, kad Tobe pramintą laukų gyventoją „ištiko“ Kalėdinės dovanos likimas – praėjus pirmykščiam džiaugsmui šuo tapo našta ir atsidūrė gatvėje: „Galimas variantas ir būtų net labai logiškas. Juk šunys yra be galo ištikimi, atsidavę ir savo šeimininko laukia ten, kur jis jį paliko. Žinau, kad kažkas iš mūsų rajono buvo ją parsivežęs namo, bet ji nenorėjo būti pas žmones – tik paleista lėkdavo atgal prie to kelio. O paskui ir tie žmonės gal pasiligojo, ir taip liko ji prie tų būdelių – prie kelio gyvenantis viso rajono šuo“.