Kitoks matematikos pasaulis (1)

Kraštietės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė nenustygdamos vietoje vykdo matematinius projektus vaikams. Pradėję nuo radijo laidelės „Labas, matematika“, dabar jos išleido knygelę ,,SKAIČIŲ PASAKOS. JEI MĖNULIS BŪTŲ NULIS", kurioje pateiktos 9 žaismingos istorijos apie skaičių gyvenimą stebuklingame Matematikos miestelyje. Kalbamės su Lina ir Ieva apie aistrą įdomiajai matematikai, skaičių pasaką ir ateities vizijas.

Tai nebe pirmas jūsų matematinis projektas? Papasakokit, kaip sekėsi ankstesni?

Ieva: Leidome radio laidelę, nuo jos viskas ir prasidėjo, pradėjome svajoti. Turime savo „Facebook“ puslapį „Labas matematika“, kuriame talpiname įvairią informaciją, skirtą padėti įdomiai mokytis. Turime jau 10 000 sekėjų, tuo labai džiaugiamės, anksčiau nė nesvajojome, kad tiek daug žmonių gali domėtis puslapiu, kuriame kalbama apie matematiką. Aš (Ieva) vedu užsiėmimus vaikams Rokiškyje (nuo rugsėjo jau ir Ukmergėje) užsiėmimai skirti 1-2 ir 3-4 klasių mokiniams, taip pat 1 ir 4 klasių gimnazistams. Labai džiaugiuosi šia savo veikla, teigiamų emocijų, „pasikraunu“ visai savaitei, o po savaitės ir vėl susitinku su vaikais. Vaikai, visų nuostabai, net savaitgalį noriai eina į matematikos užsiėmimus, tėvai manęs klausia, ką tokio ten veikiame. Kodėl taip yra? Nes matematika mums nėra matematiška. Pernai pirmojo susitikimo metu skridome į kosmosą sužinoti, kiek kokioje planetoje svertume ir koks būtų mūsų svoris. Rugsėjui vėl paruošiau šį tą įdomaus. Tėveliai jau gali registruoti vaikus: ieva.jasiun@gmail.com ir tel.: 8 687 52809.

Kaip kilo idėja sukurti skaičių pasaką? Iš kur tokia aistra matematikai?

Lina: Aistra matematikai mane užkrėtė Ieva. Mane įkvepia tai, kaip ji kalba apie matematiką. Ilgai netruko kol ir aš pamačiau, jog tai tikrai pats įdomiausias ir labiausiai „nurautas“ mokslas. Trupmenų muzika, pikselių dailė –tik keli pavadinimai, kuriais kasdien mane nustebina Ieva, o jos matematiniai projektai su vaikais būrelių metu, mano galva, būtent tai, ko reikia šiuolaikiniams vaikams. Apjungus mano aistrą rašyti ir Ievos meilę įdomiajai matematikai, mes sukūrėme tikrą svajonių komandą ir ketinam garsinti Rokiškį kaip modernų ir šiuolaikišką miestą, kuriame auga naujoji Z karta: ryžtingi, kūrybiški, drąsūs ir savimi pasitikintys vaikai.

Ieva: Su Lina mokykloje per fizikos pamokas sėdėjome viename suole. Juokaudavome, kad vieną dieną pasieksim absoliutųjį nulį (mat mokytojas sakė, kad tai neįmanoma). Matyt, tada ir užsiprogramavom save. Aš nuo mažų dienų mėgau matematiką, nežinau, iš kur ta aistra atsirado. Lina visad puikiai rašė tekstus. Abi labai mylim vaikus. Pačios gyvenam pasakose, labai daug svajojam. Ne kartą abi esam kalbėjusios, kad likimas prikišo pirštą. Beje, Lina dabar irgi pamilo matematiką, atrodo, tai užkrečiama.

Kokio amžiaus vaikams skirta knygelė? Ką mažieji skaitytojai ras viduje?

Ieva: Ant viršelio yra ženkliukas +4, knygelė orientuota vaikams nuo 4 metų, tiems, kurie dar patys neskaito, jiems galėtų skaityti tėveliai, močiutės ir seneliai. Bet ją, žinoma, galima skaityti ir mažesniems vaikams, o ir tie, kurie jau patys skaito, gali savarankiškai nerti į pasakas.

Lina: Knygelėje vaikai ras žaidimą, kurį galės žaisti, kad ir kieme su draugais. Tai paprasta istorija apie skaičiukus (o gal tikrus vaikus), kurie susipažįsta su pasauliu, o kartu ir su matematika ne nuobodžiai mintinai mokydamiesi skaičių sekas, bet tiesiog šuoliuodami per vaikystę. Matematika - tai penkios kelnių sagos, devynios sudžiovintos žibuoklės kojinėse ir 200 gramų sverianti bandelė.

Dar vienas knygelės tikslas, tai priminti tėvams, jog vaikams reikia skaityti knygas. Todėl knygelė puikiai tiks ikimokyklinukams, kuriems, jaukiai įsitaisius po šilta antklode, ramiu balsu pasaką prieš miegą paskaitys vienas iš tėvelių. Matematika – tai bendravimas, kad ir dvi minutes, bet būtinai 100 proc. atsidavimu vienas kitam.

Kaip sekėsi knygelės kūrimas, leidyba? Kiek laiko užtruko visas procesas? Su kokiais sunkumais susidūrėt?

Lina: Knygelės kūryba leido geriau pažinti viena kitą. Juk net tuos pačius sakinius mes visi suprantame skirtingai. Su Ieva daug diskutavome ir aiškinomės, todėl kiekvienas pasakos sakinys yra apgaubtas šiluma bei rūpesčiu. Tiesa, buvo ir nemažai streso, ypač darbe su leidykla, nes čia „į žaidimą“ įsijungia jau kiti asmenys su savo vizijomis, savo temperamentu ir savo siekiais. Buvo visko: ir nemiegotų naktų, ir nuovargio, ir ilgų diskusijų, kaip čia padaryti geriau, ir išbraukytų sakinių, ir kūrybinių akligatvių. Visgi džiugu, jog turėjome progą dirbti su didelę patirtį ir žinių bagažą sukaupusiais specialistais. Viena iš jų, mūsų redaktorė Loreta Paškevičienė - neeilinė asmenybė, kuri dirba operatyviai, yra nuoširdi, tiksli ir tapo tikra emocine atrama mums, kaip jaunosioms kūrėjoms. Nuoširdžiai ja susižavėjau. Ir štai visas sunkus darbas tapo knyga, tikiu, padovanosiančia ne vienam Lietuvos vaikui begalę nuostabių akimirkų.

Gal ateityje turite dar daugiau „matematinių projektų“ vizijų?

Lina: Atsakymas, turbūt nieko nenustebins, nes turime. Daugybę. Tačiau svarbiausias mano tikslas yra savo pavyzdžiu įkvėpti kiekvieną aplinkinį ir parodyti jam, jog neįgyvendinamų svajonių nėra. Visos jos gali tapti realybe, tereikia dirbti ir stengtis. Negalima pasiduoti. Niekada. Medaliai laimimi ne per dieną, o nuolat sunkiai treniruojantis. Ši knyga – tai viena iš pirmųjų rimtesnių mūsų su Ieva kūrybinių olimpiadų, ir tikrai ne paskutinė.

Ieva: Žinoma. Mums neduok pavalgyt, duok pasvajot. Vizijų turim daug. Norime nešti žinią apie kitokią matematiką ir pradedame tai daryti nuo pačių mažiausių, tikimės augti kartu su jais. Mintyse ir kompiuteriuose jau guli idėjos apie naują knygelę, bet pirmiausia kviečiame susipažinti su pirmąja.

Lina: Matematika man padovanojo geriausią kolegę pasaulyje, su kuria lengva susitarti, lengva pasinerti į kūrybinį procesą, lengva svajoti ir pildyti svajones. Maždaug prieš dvejus metus spontaniškai gimusi mintis rašyti matematines pasakas mums skambėjo dar nutrūktgalviškiau nei per fizikos pamokas sumąstytas vakuumo vakuume projektas. Taip, mokykliniais metais mes sėdėjom vienam suole, abi A lygio fizikos pamokose, abi be vizijos laikyti egzaminą ir todėl su daug erdvės tyliems juokams viena kitai į ausį, abi su visai skirtingomis svajonėmis, ką ketiname studijuoti ir į kokias karjeros kopėčias kibtis. Visgi jau po kelių metų mūsų keliai taip susipynė, jog šiandien neįsivaizduoju dienos be entuziazmo kupinų pokalbių apie tai, ką dar nerealaus nuveiksim ir ką įkvepiančio pasauliui sukursim.

Dėkoju Ievai Kilienei ir Linai Matiukaitei už pokalbį.