Kultūros bendruomenė buvo atlaidi lietui, bet ne „Nemuno aušrai“ (0)

Kaip ir buvo planuota, kaip ir buvo kviesta, sekmadienį į Rokiškio Sąjūdžio aikštę susirinko rajono kultūros sektoriaus bendruomenė ir juos palaikantys bendraminčiai. Įspėjamasis kultūrininkų streikas tądien vyko daugiau nei 300-uose Lietuvos vietų, tačiau jas visas jungė idėja: ne „Nemuno aušrai“ prie Kultūros ministerijos vairo.

Rūpi ne tik kultūros barui

Rokiškio kultūros centro (KC) prieigose besiburiuojantys žmonės streiko scenarijaus nekeitė: nepaisydami popiet užklupusio lietaus visi sėdo aplink ilgą, juoda staltiese uždengtą stalą, kurį nuklojo sumuštiniais. Visgi ne pavalgyti rinkosi bendruomenė, o diskutuoti apie kultūros fenomeną, jos svarbą ir kiekvieno iš prie stalo susirinkusio žmogaus indėlį ją puoselėjant Rokiškio krašte, Lietuvos ribose.

Į Sąjūdžio aikštę apsiginklavę skėčiais rinkosi ne tik kultūrininkai. Palaikymą jiems išreiškė keletas vietos verslininkų – Audrius Dagys, Raimondas ir Daiga Sirgėdai, gausus būrys paprastų rokiškėnų teigiančių, kad „Nemuno aušros“ klausimas ir šis streikas liečia ne tik kultūrininkus: jis yra aktualus kiekvienam, nors kiek atidžiau stebinčiam šalies politinį gyvenimą bei kryptį, kuria eina minėtoji partija.  

Sulauktu palaikymu džiaugėsi alternatyviojo Rokiškio DNR formuotojas „Alchemikas“ Dovydas Trumpa prisiminęs, jog pirmasis jų renginys taip pat įvyko pliaupiant gausiam lietui, o žmonių susirinko taip pat gausiai, kaip ir į streiką

„Užklupo lietus, bet žmonės nepabūgo ir man tai yra simboliška, nes pirmasis „Alchemikų“ renginys irgi buvo per lietų. Bet ir į jį žmonės atėjo. Šiandien žmonės parodė savo principingumą, vertybes – susirinko palaikyti kultūros sektoriaus atstovų idėjos“, – stebėdamas minią žavėjosi jaunas vaikinas, taręs kategorišką ne „Nemuno aušros“ partijai.

Suvokia signalus iš anksto

Streiko vieta buvo „išpuošta“ plakatais su įvairiausiais šūkiais, o žmonės ėjo nešini simboliu – trikampiu, stilizuotu įspėjamuoju ženklu „Krantinė“. D. Trumpa juokavo, kad ženkle vaizduojamas banguojantis vanduo simbolizuoja makaronus... „Rokiškio Sirena“ primena, kad „Nemuno aušros“ Kultūros ministru paskirtas Ignotas Adomavičius iki Seimo rinkimų ėjo šviežius makaronus, raviolius ir lazanijas gaminančios įmonės „Bravopasta“ komercijos direktoriaus pareigas.

O ką reiškia šūkis: „Tai gali būti paskutinis kartas“? Anot pašnekovo, šūkis turi dvi reikšmes: piketuojama paskutinį kartą, nes daugiau burtis nebereikės – viskas bus išspręsta, arba – paskutinį kartą žmonės turi tam galimybę: „Tokios prabangos nebeturėsime, jei užsileisim tokius „Maskvos variklius“ ant savo galvų. Interpretuoti gal kažkas sugalvos ir dar kitaip, fantazijos reikalas“.    

Kaip ir D. Trumpa, palaikančiųjų būrio maloniai nustebinta buvo kita streiko organizavimo grupės narė Lina Matiukaitė. Moteris pasidžiaugė, kad žmonių atėjimas lyjant lietui ir buvimas kartu rodo, kad tai yra svarbu ne tik kultūros sektoriaus atstovams: „Reiškia, kad žmonės žiūri kartu su mumis į tą pačią pusę. Reiškia, kad ir jie turi tokią pat nuojautą, kaip mes. O jeigu jau daugumą žmonių užvaldo neigiama nuojauta, įsijungia raudonas ženklas, kad reikia sustoti ir pagalvoti. Suprantu, kad žmonės įsidrąsina iš lėto, bet, kad palaikyti mūsų šiandien atėjo tiek daug kitų sričių atstovų: verslo, politikų, paprastų žmonių, suteikia vilties“.

Asmens visai nesureikšmino

Paklausta, kaip vertina I. Adomavičiaus pasirodymą rokiškėnų organizuotame streike ir ar apskritai yra linkusi tai vertinti, L. Matiukaitė sakė norinti kuo mažiau kalbėti apie jį, tad tik trumpai pakomentavo matanti priešpriešą žmogaus kalbose ir veiksmuose.

„Man atrodo keista, kad atėjo, nes jei prisiminsime jo atsistatydinimo kalbą penktadienį, jis sakė, kad yra įbaugintas, negali ramiai išeiti į gatvę... Akivaizdi priešprieša tarp žodžių ir veiksmų. Gal galėčiau pasirodymą pavadinti cinizmu, bet atvykimas nebūtinai buvo jo asmeninis sprendimas... Gal tai buvo partijos nurodymas. Tokiu atveju būtų labai gaila, kad per šį asmenį vis dar bandoma daryti poveikį. Mes, tiesiog, nesureikšminom jo vizito, nekreipėme į tai dėmesio“, – atviravo pašnekovė pridurdama, kad net ir ne visi streiko dalyviai jį pastebėjo.

Priminė, dėl ko streikavo

Žurnalistė, knygų rašytoja jau kitądien po streiko socialinėje erdvėje pasidalino papildomomis įžvalgomis teigdama, kad yra žmonių, kurie vis dar nesupranta, kodėl kultūrininkai sekmadienį rinkosi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą: „Šis streikas nėra dėl buvusio ministro. Streiko reikalavimu: ne „Nemuno aušrai“ Kultūros ministerijoje bandome pasiekti, kad partija būtų atribota nuo galimybės daryti įtaką žodžio ir saviraiškos laisvei. Jų pasisakymai ir pozicija, pvz. Vilniaus knygų mugės menkinimas ir kt., parodo neaiškius jų tikslus kultūros atžvilgiu. Taip pat yra skirti ne valstybės naudai, o mums priešinti. Jų lyderio bendravimo kultūra man nėra priimtina: ji – kiršinanti ir nepagarbi, o pagarba – vertybė, kurią vertinu ir stengiuosi nuolat ja vadovautis. Jo pasisakymai, kaip, pvz., „fondasiurbiai, baubikai“ sukelia pyktį. Būtent to ir siekiama – sukelti pyktį, kad imtumėme bartis vieni su kitais, nustotume veikti vieningai. Tad pirmiausia kviečiu pabandyti pažvelgti į viską iš toliau ir paklausti savęs: o kas jeigu kultūros žmonės sako tiesą ir po tokiais „Nemuno aušros“ veiksmai slypi pavojus mano šaliai? Man jau sakė: „buri iš tirščių“, bet jei kas nors planuoja padegti tavo namą, niekada neateis ir tiesiai to neprisipažins. Šią grėsmę gali tik nujausti ir nujausdamas imtis saugumo priemonių. Aš visko nežinau ir turiu daug abejonių, bet jei bent viena abejonė veda mane prie to ar mano šalis yra saugi, aš į ją reaguoju ir imuosi veiksmų“.