Lietuviškos Vėlinės: kaip jas minėdavo senovėje? (0)

Užsienietiškasis Helovinas skverbiasi į Lietuviškąsias tradicijas. Spalio 31-ąją ir Rokiškyje bei rajone, vyko ne vienas siautulingas Helovino vakarėlis, po miestą vaikščiojo persirengėliai, o paskambinę į namų durys sakydami: „Pokštas arba saldainis“. Tik klausimas – keli iš jų žino visą Helovino istoriją, prasmę ir reikšmę. Dar svarbesnis klausimas – ar kuris nors iš jų žino Lietuviškųjų Vėlinių reikšmę, tradicijas ir svarbą lietuviams.

Nuo 15 a.

Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose rudeninė mirusiųjų minėjimo šventė vadinama Ilgėmis. 1582 m. Ilges minintis Motiejus Strijkovskis rašė: „Šventė, Žemaičiuose pagal pagonišką tradiciją švenčiama. Ją pradeda maždaug Visų šventųjų dieną“.

Simonas Daukantas 1845 m. Ilges apibūdino taip: „Ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys“.

Lietuvoje pagarba ir meile grindžiamas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys nuo seno buvo palaikomas ne tik lapkričio pradžioje, bet ir visą spalio mėnesį. Čia neatsitiktinai galima prisiminti vieną senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis.

Dabar senąsias tradicijas tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovino renginiai ir senųjų Vėlinių papročių daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ar laiko neaktualiomis.

Laukdavo savųjų

Lietuvoje tikėta, kad Vėlinių naktį mirusieji lankosi namuose arba būna su jais prie savo kapų. Žmonės nakčiai dengdavo stalus, sudėdavo ant jų valgių ir gėrimų, tikėdamiesi, kad atėjusios vėlės galės pasistiprinti.

Per Vėlines bei Velykas valgiai buvo paliekami ir ant kapų: dėti kiaušiniai, kiaušinienė ar statytas košės dubenėlis. Taip „maitintos dūšios“ ir labai džiaugtasi, jei ryte rasdavo tuščius indus.

XIX a. pradžioje lietuviai vėlėms gamindavo 12 patiekalų: sriubas ir vėdarus su krauju, barščius, įvairias košes, šiupinius, varškėčius.

Kalbėdavosi

Paruošę maistą, švariai iššluodavo gryčios aslą, stalą užtiesdavo balta staltiese, o sunešus ant stalo valgius, šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlelės, kurios dar atmenamos šituose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasakydavo jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vaišes. Tegu jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas“.

Pro valgių garus esą matydavę mirusiuosius. Namuose viešpataudavo tyla – net šunis uždarydavo priemenėje, kad jie nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių.

Laukė palankumo

Praėjus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas sakydavo: „Dovanokite, vėlelės, būkite sveikos, sudiev! Laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams! Eikite ten, kur jus likimas veda, bet atminkite, — nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarykite jokios žalos“.

Paskui šeimininkė nuimdavo nuo stalo patiekalus, apversdavo staltiesę, maistą vėl sustatydavo ir prasidėdavo gyvųjų puota, palydima maldų.

Lietuviai Vėlinių metu sugrįžusias protėvių vėleles stengėsi pamaloninti gražiai jas sutikdami. Vėlėms pasišildyti sukuriama ugnis, iškūrenama pirtis, padengiamas vaišių stalas, pasimeldžiama. Tai daroma tikintis vėlių palankumo naujiems darbams ir būsimų metų derliui, palaimos šeimai.

Ramios Visų Šventųjų dienos!

 Prengta pagal: etnologės Pranės Dundulienės, mitologo Gintaro Beresnevičiaus bei Etninės kultūros globos tarybos inform.