Nuo karo pavojų – su vaikais į Rokiškio rajoną, arčiau čia dirbančių vyrų (0)

Rokiškio rajone jau apsigyveno pirmosios nuo karo bėgančių ukrainiečių šeimos. Trys iš jų – UAB „Skado medis“ darbuotojų žmonos su vaikais bei kitais artimaisiais. Ukrainos piliečių darbdaviai pasirūpino jų saugiu atvykimu į Lietuvą. Kelias pas mus pabėgėliams nebuvo lengvas. Apie tai – pokalbis su užuovėją nuo karo pavojų suteikusiais žmonėmis bei ukrainiete Olga, gyvenančia Žeimių kaime, ūkininkų Dapkų šeimoje.

Pargabentos trys UAB „Skado medis“ darbuotojų šeimos

UAB „Skado medis“ darbuotoja prisistačiusi Neringa papasakojo, kaip vyko bėgančių nuo neramumų ukrainiečių pargabenimas į Lietuvą:

- Atvykusieji - mūsų įmonės darbuotojų šeimos. Turime darbuotojų ukrainiečių, kurie šiuo metu išvykę į komandiruotę Norvegijoje. Jie prašė mūsų pagelbėti bėdoje atsidūrusioms savo šeimoms. Pasirūpinome. Mūsų įmonės darbuotojai autobusu nuvyko į Lenkijos – Ukrainos pasienį ir laukė maždaug parą, kol galėjo įsisodinti moteris su vaikais ir vykti atgal. Į pirmąjį traukinį iš Zaporožės įsėdo tik viena šeima. Mūsų darbuotojai laukė ir daugiau žmonių. Nebuvo aišku, į kokį traukinį įsės kitos šeimos. Pasienyje buvo daug atvykusių žmonių, kurie laukė, kol galės vykti toliau. Kadangi ten buvo ir panevėžiečių autobusiukas, su jais sutarėme, kad palauks ir paims vėliau atvyksiančias dvi šeimas. Jie parvežė tuos žmones iki Panevėžio. Pasirūpinome šeimas apgyvendinti. Viena šeima apsigyveno Laibgaliuose pas Dainorą Mineikienę, kita – vieno kambario bute Jaunystės gatvėje, Rokiškyje, o trečioji – netoli Kamajų, pas Birutę Dapkienę.

Svetlanos šeima: moteris ir pusantrų bei aštuonerių metų vaikai

Neringa papasakojo ir apie atvykėlių daliai tekusius pergyvenimus. Kad geriau suprastume situaciją Ukrainoje, verta tai išgirsti.

- Rokiškyje, Jaunystės gatvėje, gyvena moteris su dviem vaikais. Šiems tik pusantrų ir aštuoneri metai. Šeima gyveno Zaparožėje, daugiabučio aštuntame aukšte. Moteris nusprendė išvykti, kadangi jai ir vaikams buvo nesaugu: būdavo dažni pavojaus signalai, namo liftas atjungtas, žmonės vis keliaudavo į rūsį, to to ir vėl grįždavo atgal. Svetlana (toks atvykėlės vardas) išvykti apsisprendė tada, kai rusai užėmė atominę elektrinę. Iki tol ji vis abejojo, ar verta vykti. Miesto toje vietoje, kur šeima gyveno, rusai nebombardavo, sprogimų nebuvo, bet jie vis tiek apsisprendė išvykti, - apie Rokiškio miesto svečių išgyvenimus papasakojo Neringa.

Šeimai, išgyvenusiai sudėtingą situaciją, reikalinga pagalba. Neringa šeimą vis aplanko, o įmonė „Skado medis“ pasirūpino maisto produktais, higienos prekėmis, kiti – ir drabužiais. „Stengiamės padėti, kuo galime. Šiuo metu šeimai reikia gauti karo pabėgėlių statusą. Tikiuosi, netrukus šis klausimas bus išspręstas. Kiek žinau, pas mus į Rokiškį jau atvyksta ir daugiau ukrainiečių. Žmonės dabar jaučiasi saugūs, ramūs ir, kiek įmanoma tokioje situacijoje, laimingi. Jie laikosi tvirtai, jaučiasi dėkingi. Kaip jie sako, pamatė, kad pasaulis pilnas gerų žmonių.“ – dalinosi įspūdžiais apie atvykusių ukrainiečių dabartinę situaciją Neringa.

Laimei, trijų Rokiškio rajone įsikūrusių moterų su vaikais, vyrai iš komandiruotės grįžta jau šį savaitgalį, todėl galbūt tai padės šeimoms jaustis tvirčiau.  

Olios šeima: moteris, jos 81 metų tėvukas ir du paaugliai

Kita šeima įsikūrė pas Dainorą Mineikienę, Juodupės gimnazijos direktorę, gyvenančią Laibgalių kaime. Gyvenamajame name įsikūrė keturi svečiai iš Ukrainos: 45 metų moteris, vardu Olia, 11 metų mergaitė Ira, 18 metų vaikinukas Roma bei 81 metų senukas, moters tėvas, kurio vardo Dainora sako taip ir nesužinojusi. Moteris yra baigusi ekonomiką, dirbo elektros tinkluose buhaltere. Senelį šeima atsivežė, nes negalėjo ligoto žmogaus palikti vieno. Senelis sako, kad nesitikėjo tokią kelionę atlaikyti, nes keliavo tris paras. Kelionė buvo sunki. Šeima iš Zaporožės tarsi per stebuklą ištrūko. Atvyko paskutinis link pasienio vykstantis traukinys, į kurį vargais negalais  jie įlipo. Traukinys buvęs perpildytas. Vienoje kupė važiavo net po 40 žmonių. Vėliau šeima Lvove išlipo ir 12 valandų stovėdami lauke laukė kito traukinio. Pasak Dainoros, šeima jai papasakojo, kaip jie susijaudino, kai atvyko į Lenkiją ir pamatė, kaip jais rūpinasi savanoriai. Ukrainiečiai sakė, kad net apsiverkė, sujaudinti šio rūpesčio. Nuo atvykėlių namų fronto linija buvo 40 km atstumu, girdėjosi karo garsai. Kad reikia bėgti, Olia suprato, kai netoliese krito bomba. Pasak Olios, ji labiausiai bijojo dėl užgrobtos atominės elektrinės, kurioje kilo gaisras. Be to, ten yra didelė vandens užtvanka, hidroelektrinė, kilus avarijai, vanduo galėjo viską nunešti. Dainora, dalindamasi Olios išgyvenimais, paminėjo, kad jai papasakojo ir tai, kad rusai šaudė kur papuola, nepataikydami, todėl buvo baisu. Jie bombardavo gamyklas, oro uostą, tačiau besitaikydami pataikydavo vis ne ten – į darželius ir pan.

Jau atvykusi į Rokiškio rajoną, Olia pabudo ir, pamačiusi, kad lange šviesu, išsigando – ji buvo pratusi, kad Ukrainoje būtina aklinai uždengti langus, kad šviesos languose nepamatytų priešas, todėl išsigando, kad galbūt užmigo, neuždengusi langų. Ji tuo metu nesuvokė, kad yra jau nebe Ukrainoje...

„Esame likę dviese su sūnum ir nusprendėme priimti karo pabėgėlius Laibgaliuose. Čia jie džiaugiasi, kad bent jau nėra sirenų, sprogimų ir tai jiems yra daug. Šie žmonės turi viltį, kad karas greitai baigsis. Jie kalbėjo, kad pirma nori adaptuotis pas mus, po to imsis veiklos. Berniukas, kaip svečias, su manimi važiavo į gimnaziją, stebėjo pamokas, jam patiko mūsų mokykla. Man pasiguodus, kad mūsų keliai prasti, jis tik nusijuokė ir sakė: „Nematėt kelių Ukrainoje“. Ukrainoje jie negali gerti vandens iš krano, kaip tai darome mes. Šie žmonės giria mūsų gryną orą, ekologiją.

Dar vienos Olios šeima: moteris ir trys vaikai

Žeimių kaime. Dapkų šeimoje, įsikūrė trečia šeima iš Ukrainos. Pasak Birutės, svečiai pirmiausia skubėjo nusiprausti, po to – išgerti arbatos ir pamiegoti. Svečiai - mama Olia, jos 12 ir 16 metų dukros bei 14 metų sūnus. Kaip pasakoja ūkininkė B. Dapkienė, jie stengiasi savo svečius užimti, kad jiems kuo greičiau pasimirštų išgyvenimai. Šie žmonės turėjo ūkį, todėl Dapkų šeimoje turėtų rasti sau užsiėmimų. Ūkininkų šeima galvoja suteikti jiems žemės, šiltnamį, kad galėtų patys auginti daržoves.  

Pakalbėjome ir su pačia Olia. Paklausėme, kaip ji dabar jaučiasi ir ką žino apie situaciją Ukrainoje. Apie tai ji papasakojo:

- Čia žmonės geri, rūpinasi mano sveikata, mums fiziškai viskas gerai. Morališkai iš tiesų nėra gerai, nes protu ir jausmais esu Ukrainoje. Vaikai dar nesiadaptavo ir sapnuoja košmarus. Čia, Lietuvoje, ramu, tyla. Neseniai šventėme kovo 8-ąją, gavau puokštę gėlių. Esu iš Zaporožės. Paskutiniu metu bombardavo atominę elektrinę. Po to prasidėjo gyventojų evakuacija. Susirinkau savo tris vaikus, nes galvojau apie juos, kad turiu apsaugoti, visi sėdome į traukinį ir išvykome. Mums pasisekė, kad laiku išvykome. Šiuo metu mūsų miestas vis dar laikosi. Mano sesuo su vaikais ten liko ir mes pabendraujame su jais. Domiuosi, kas dabar vyksta. Sako, kad dauguma iš miesto išvyko. Tikiuosi, kad greitai viskas baigsis, ir noriu grįžti į Ukrainą. Visada tokiais pavojingais atvejais pirmiausia galvojame apie vaikus. Norėjau juos apsaugoti. Meldžiuosi čia būdama už Ukrainą. Visi ukrainiečiai dabar prašo apsaugoti dangų virš Ukrainos. Juk taikūs gyventojai žūsta.

Paklausėme, kuo gyveno šeima, kai Ukriana dar buvo saugi gyventi. „Esu namų šeimininkė, iki karo auginau ekologiškas daržoves, turėjau papildomų pajamų iš internetinės prekybos. Vyras turėjo dirbti čia, Lietuvoje, kad mus išlaikytų“, - pasidalino prisiminimais iš taikaus gyvenimo Ukrainoje moteris.

Ką siūlys savo svečiams Dapkai, paklausėme namų šeimininkės Birutės.

- Planuoju suteikti jiems darbą, kad ir Salų dvare. Norime, kad sportuojantys vaikai užsiiminėtų sportu ir toliau. Duosime žemės, kad galėtų sodinti daržoves. Šeimai padedame ne tik mes, bet ir kiti žmonės. Manau, išgyvensime, - optimistiškai planus dėliojo veikli moteris.