Nužudyti kovotojai už Lietuvos laisvę pagaliau atgulė amžinojo poilsio (foto+video) (0)

Liepos 26-oji įėjo ne tik į Rokiškio krašto, bet ir į visos Lietuvos istoriją: pirmą kartą buvo surengtos net 15-os sovietų režimo žiauriai nužudytų už šalies laisvę kovojusių asmenų valstybinio lygio laidotuvės. Jūžintų ir Ragelių kapinėse į amžinojo poilsio vietas sekmadienį palydėti Lietuvos partizanai, kurių vyriausiojo gyvenimo istorija prasidėjo dar 1910 m. – gimus jaunam piliečiui – ir žiauriai užbaigta 1945-aisiais, tikėtina, šūviu į pakaušį. Visgi galutinis taškas tada nebuvo padėtas nei vieno iš nužudytųjų atžvilgiu, nes kovotojų kūnai iki pat 2026-ųjų išgulėjo sumesti į duobę šalia Jūžintų kapinių, deramai taip ir nepalaidoti. Ramybės nerado ne tik jų, bet ir artimųjų sielos, kurių pastangomis šį situacija buvo ištaisyta.   

Skirtingi pasirinkimai

Atsisveikinimo su nužudytais Jūžintų krašto partizanais ceremonija vyko nuostabiojoje Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurioje susirinko atpažintų nužudytųjų partizanų artimieji bei žiauriam likimui neabejingi vietos ir viso Rokiškio krašto gyventojai. Sulaukta ir galybės aukšto rango valstybės pareigūnų: nuo prezidentūros, seimo ir vyriausybės atstovų, iki Europos Parlamento narių, kurie atsisveikinimo valandos metu dalijosi mintimis apie tą skaudų šalies istorijos periodą. Šv. Mišias už žuvusius partizanus aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.  

Po apeigų bažnyčioje, mirusiųjų palaikai, lydimi maždaug 100 Lietuvos kariuomenės garbės sargybos bei orkestro, iškeliavo į amžinojo poilsio vietas: 10 nužudytų partizanų (4 žinomi ir 6 nežinomi) buvo palaidoti naujosiose Jūžintų miestelio kapinėse, kur kapavietė taps valstybiniu paminklu. Likusieji penki nužudytieji atgulė šeimų kapavietėse: vieneri palaikai išvežti į Ragelių kapines, ketveri – senosiose Jūžintų kampinėse.

Vėliavos – artimiesiems

Visų kovotojų už Lietuvos laisvę karstai, pagal protokolą, buvo apdengti Lietuvos trispalvėmis, kurias, prieš leidžiant karstus į duobes, garbės sargybos kariai perdavė nužudytųjų artimiesiems. Kadangi į kapavietę atgulė ir nežinomų, neįidentifikuotų partizanų kūnai, vėliavos nuo jų karstų buvo įteiktos Obelių Laisvės istorijos kovų muziejaus vedėjui Valiui Kazlauskui. Būtent šiame, a.a. Andriaus Dručkaus įkurtame muziejuje itin išsamiai pasakojama Lietuvos, o ypač – Rokiškio krašto partizanų istorija.    

Savo šeimos istorija laidotuvių ceremonijoje pasidalino vieno iš nužudytų Jūžintų partizanų – būrio vado Edvardo Trano – proanūkis Gediminas Monkevičius, kurio teigimu, visa giminė dabar atgavo ramybę.

„Daug emocijų šiandien valdo širdį: ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir palengvėjimas. Mūsų šeima, ypatingai aš asmeniškai, esu dėkingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos turimų centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui, kad partizanų palaikų paieškos buvo atliktos taip profesionaliai ir taip greitai. Vos pora metų ir mes, štai, šiandien stovime čia, valstybinėse laidotuvėse atsisveikiname su savo šeimos nariu. Nuo šiol jis turi savo amžinojo poilsio vietą, o mes – turėsime jo kapą, kurį galėsime aplankyti. Iki šiol atvažiuodavome pasimelsti prie atminimo kryžiaus, kadangi žinojome, jog kažkur čia yra užkastas prosenelis“, – laidotuvių dieną vyraujančiais jausmais dalijosi G. Monkevičius.

Istorinei atminčiai išsaugoti

Labiausiai sekmadienį vykusia laidotuvių ceremonija, anot vyro, džiaugtųsi jo močiutė, kuri būdama gyva svajojo, kad E. Trano kaulai būtų rasti ir palaidoti šeimos kapavietėje Joniškyje.

Visgi E. Tranas amžinojo poilsio atgulė ne ten, bet – Jūžintuose, o G. Monkevičius šį giminės priimtą spendimą paaiškino itin logiškai: tik taip, valstybinėje kapavietėje atgulusio protėvio atminimas bus išsaugotas ateities kartoms.

„Nemeluokime sau – praėjus kelioms kartoms mes pamirštame, kur ir kas buvo mūsų proseneliai. Todėl su gimine sutarėme, nors ir ne iš karto, kad geriausia jį palaidoti čia, kur prosenelis gimė ir augo, kur kovojo už Lietuvą ir atgulęs kape su savo būrio nariais, E. Tranas išliks istorinės atminties dalimi. Gal ateityje čia mokiniams vyks edukacijos, istorijos pamokos, jis tikrai nebus pamirštas“, – kalbėjo pats, Lietuvai atgavus nepriklausomybę į šaulių sąjungą vienas pirmųjų stojęs vyras.  

Istorija skambėjo šeimoje

G. Monkevičius pasakojo, kad šių archeologinių tyrimų ir paieškų iniciatoriumi buvo jo tėtis. Partizanų būrio vado anūkas su prašymu pradėti archeologines paieškas kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybę, o beveik tuo pačiu metu, lygiai tokį pat prašymą LGGRTC pateikė kito toje pačioje duobėje užkasto partizano giminaitė Vida Zulonaitė.

Pašnekovas šyptelėjo, kad jo tėtis – šeimos istorikas, saugantis istorinę atmintį, ne kartą pasakojęs įvairiausių istorijų. O pats partizano proanūkis prieš 8-erius metus kalbėjosi ir su gyva liudininke, kuri prisiminė a.a. E. Traną bei pasidalijo keletu įdomių faktų apie nužudytą šeimos narį: „Ta moteris sakė, kad Edvardas Taranas buvo savamokslis elektrikas, kuris įvedė elektrą Jūžintų bažnyčioje. Ir dar buvo krašto malūnininkas, nes vestuvių proga giminaitis jam padovanojo malūną“.

Giminė, anot pašnekovo, maždaug žinojo, kad kažkur toje vietoje yra užkastas jų prosenelis, senelis, tačiau neužteko archeologams tik surasti nužudytų asmenų kaulus – didžiausias darbas buvo juos identifikuoti: atlikti DNR tyrimą.

Atrado ne tik palaikus, bet ir giminaičius

„Visa tai buvo gal sudėtingiau, nei atkasti palaikus. Mes turėjom gyvų giminaičių iš močiutės pusės, tačiau tai – moteriška giminė ir 100 proc. pagal tuos mėginius tapatybės įrodyti nepavyko. Vieno susitikimo Rokiškio savivaldybėje metu pasakė, kad tiksliam tyrimui reikia rasti vyrišką giminės pratesimą. Tėvukas buvo nusiminę, nebeteko vilties, nes nebežinojo kitų artimųjų. Bet tada jau aš pasinaudojau naujoviškais dalykais – internetu, ir radau specialistę, kuri sudarinėja giminės medžius. Ji taip pat sparčiai, per porą savaičių, sudarė tą medį ir atradom giminaičių. Vienas jų sutiko duoti DNR testą ir įrodėm 100 proc., kad atkasti E. Trano palaikai. Beje, DNR pavyzdį davusio artimojo pavardė ir šiandien yra Tranas. Jo mama šiandien taip pat dalyvauja laidotuvėse“, – apie šeimos užsispyrimą kalbėjo G. Monkevičius.   

Vyras džiaugėsi, kad archeologiniai tyrimai, pradėti ieškanti žuvusio prosenelio, tapo galimybe surasti iki tol nepažintų, jau nutolusių artimųjų.

Ieškančiųjų karta „nuėjo“

Kreipimosi dėl artimųjų palaikų paieškos sulaukusio LGGRTC atstovas R. Zagreckas pripažino, kad besidominčių savo šaknimis nebėra daug: „Kai buvo sąjūdis ir dar keletas metų po jo, ga iki 2000 m., gyveno ta karta, kurių tėvai žuvo kovoje už Lietuvos laisvę. Taip jau yra, kad kai nepalaidoti tavo tėvai, tu jautiesi tikrai bjauriau, nei tada, jei nepalaidotas tavo senelis ar prosenelis, ir tai buvo didelė socialinė problema – masė žmonių, juk partizanų mūsų šalyje žuvo keliolika tūkstančių, neranda savo tėvų. Bet tuo laiku dar nebuvo mūsų skyriaus ir gal net mažai kalbos buvo apie tai, kad reikia jų ieškoti. Va tada spaudimas mums, manau, būtų buvęs kur kas didesnis – prie centro būtų išsirikiavę žmonių eilės. Visgi kitas dalykas: dabar naudojamo DNR metodo Lietuvoje nebuvo – jis atsirado tik 1988 m. Anglijoje – ir tikrai nebuvo plačiai paplitęs. Tad šiandien turim tokią situaciją, kad ta kartai – išmirusi, tad anūkų ar proanūkių prašymai yra retesni“.

Anot specialisto, ne visi kreipimaisi yra sparčiai įgyvendinami, ypač kalbant apie mirusiųjų identifikavimą, visgi tie, kuriuos atliekant gausu kiek įmanoma tikslesnės informacijos, tikrai įvykdomi sparčiai. Pašnekovas šyptelėjo, kad nei į juos besikreipusi V. Zolumbaitė, nei kitų atkastų partizanų šeimos nariai nesitikėjo, jog visos procedūros bus taip greit atliktos: artimieji svarstė apie 4-5-erių metų laikotarpį.

Užtvirtina faktus be vietos interpretacijoms

Į vieną svarbiausių klausimų – ką tokie atlikti tyrimai duoda vertinant šalies istorijos mastu, nekalbant apie artimųjų ramybę, R. Zagreckas teigė, jog visi tyrimai papildo istoriją tikrais, aiškiais faktais ir lieka kur kas mažiau vietos įvairioms interpretacijoms bei asmeniniam požiūriui.

„Istorija yra pasakojimas. Pasakojimui apie Jūžintų krašto istoriją tyrimas, be abejo, davė daug. Visi žino, kad buvo partizanų būrys, Trano būrys ir palaikų atkasimas tą patvirtina. Tačiau buvo ir papildomos informacijos, kad žuvo ir buvo užkasti ne tik partizanai. Kratu su jais žuvo dar du jaunuoliai, slapstęsi nuo kariuomenės, kurių kūnų giminaičiams irgi niekas neatidavė. Ir šiandien aišku, kad tai – nesufantazuota, o patvirtintas ir užfiksuotas faktas. Taip tu rašai tikrąją istoriją, nieko nebepritempinėji, nes iki tol vyksta svarstymai: galėjo taip būti arba galėjo ir nebūti. Žmonės mėgsta pasakoti brutualias istorijas, kuriomis gali tikėti, gali netikėti. Visgi kai archeologas kasa ir atkasa palaikus, kurių kaukolė – be viršugalvio, o šis – už 1,5 metrų, o medicinos fakultete pasako, jog viršugalvis nupjautas medicininiu pjūklu, tau pateikia konkretų faktą. Aišku, toliau ir vėl gali prasidėti įvairios interpretacijos kodėl taip padaryta, bet tu turi pateiktą brutualumo faktą, kurio neužginčysi“, – apie atliekamų darbų reikšmingumą pasakojo R. Zagreckas dar pridurdamas, jog faktų patvirtintos istorijos įgauna kitą pavidalą ir kitą vertinimą.

Tokie tyrimai, anot specialisto, yra adekvatesnė mūsų Lietuvos istorija.