Partizanų palaikų ekshumavimas Jūžintuose – duoklė krašto istorijai ir Lietuvos laisvę gynusiems kovotojams (0)

Praėjusią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialistai baigė beveik mėnesį trukusius Jūžintuose pokariu palaidotų Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – palaikų ekshumavimo darbus. Centro pateiktais duomenimis, kasinėjant šalia miestelio kapinių tvoros esančią ir atminimo koplytstulpiu įamžintą vietą, kelių „sluoksnių“ duobėje rasti net 12-os nužudytų lietuvių palaikai, kurie, po antropologinių tyrimų, amžino poilsio atguls šalia artimųjų ar bus garbingai palaidoti kitur.

Sieks išsiaiškinti aplinkybes

Anot LGGRTC, visi palaikai rasti Jūžintų kapinių kalno papėdėje ir šlaite, kur prieškary Jūžintų gyventojai iškasdavo duobes bulvėms laikyti. Už kelių šimtų metrų nuo šios vietos buvo MGB (KGB) Jūžintų būstinė.

„Vieni palaikai buvo rasti vienoje duobėje, ketveri palaikai – antroje duobėje, dar vieni palaikai – trečioje duobėje. Daugiausiai – net penkeri palaikai – buvo rasti paskutinėje, pačioje giliausioje duobėje, kuri, be kita ko, buvo ir labiausiai užversta spygliuota viela bei dideliais akmenimis nuo išardytos kapinių tvoros. Tai liudija faktą, jog Lietuvos okupantai labai stengėsi, kad giminės negalėtų išsikasti ir garbingai palaidoti savo žuvusių artimųjų – laisvės kovotojų“, – teigiama pranešime. Taip pat nurodoma, kad duobėse buvo aptikta nesprogusi granata, keletas šovinių, medalikėlis. 

Artimiausiu metu planuojama vykdyti visų ekshumuotų palaikų antropologinius tyrimus ir atpažinimo darbus, po kurių paaiškės tikslesnės partizanų žūties aplinkybės, nustatytos mirtinos žaizdos, žuvusiųjų amžius ir pan. Tačiau jau pirminė apžiūra rodo, kad būta ir šūvių, ir smūgių, kurie galėjo tapti laisvės kovotojų mirties priežastimi.

Esmė ne atkasti, o – palaidoti

Prie partizanų palaikų paieškų ir ekshumavimo prisidėjo daugybė institucijų, tačiau vieną svarbiausių vaidmenų šiuose darbuose atliko vieno iš nužudytų ir šiose duobėse užkastų partizanų – Napalio Kušlio – dukterėčia Vida Zulonaitė, aktyviai besirūpinanti gimtojo krašto partizanų istorijos įamžinimu.

Obelių Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjas Valius Kazlauskas sakė „lenkiantis galvą“ prieš šią moterį, jos iniciatyvumą ir indėlį į istorijos atradimus: „Viskas eina per jos asmeninę patirtį ir jai tai daug reiškia. Vida labai gerai žino situaciją ne tik būdama vietos gyventoja, bendraudama su giminėmis – su šituo jai pačiai teko gyventi. Tačiau viskas vyksta tikrai ne taip paprastai: iki šių Vida atliko daug tyrinėjimų, istorijos studijų ir pasakysiu – nereikia mėgautis tuo, kas vyksta. Ne dėl pramogos buvo atliktas visas šis darbas, o iš pagarbos nužudytiems kovotojams už Lietuvos laisvę ir jų artimiesiems. Pagrindinis darbų lūkestis buvo rasti palaikus, o tada – atpažinti juos ir garbingai palaidoti šalia artimųjų. Tuos, kurie, galbūt, neturėjo artimųjų, amžinojo poilsio paguldyti kaip priklauso: į tik jiems skirtas kapavietes, su paminklais, su jų vardais. Nes jie buvo mūsų tautos didvyriai. Ir gal šių jaunų vyrų budeliai šiandien yra atgulę bevardžiuose kapuose, bet jų aukos bus įamžintos garbingai jas palaidojus. Čia yra visa esmė“.

Byloja apie

Istorija mena 1944 m. Baukaus būriui priklausiusius keturis Kalučiškių kaimo jaunuolius: Napalys Kušlys, Albinas Kilas, Leonas ir Bronius Pajados atsisakė paklusti sovietiniam valdžios reikalavimui tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Beginkliai kaimo jaunuoliai nutarė pasislėpti ir išsikasė bunkerį Vazajaus ežero pakrantėje. 1945 m. birželio mėn. iš 23 d. į 24 d. NKVD besidarbuojantys bolševikai apsupo bunkerį ir pradėjo šaudyti. Jaunuoliai buvo ištraukti iš bunkerio ir pradėta vykdyti partizanų naikinimo operacija. Kūnai sumesti į vieną duobę šalia Jūžintų miestelio kapinių.

Tik prasidėjus Sąjūdžiui, artimųjų pastangomis ir lėšomis, prie kapinių tvoros buvo pastatytas paminklinis atminimo akmuo, iškaltos nužudytų Jūžintų krašto partizanų pavardės. Ketverto bunkeris sunyko, tačiau buvimo vietą visada žymėjo nedidelis medinis kryželis, o iki šių dienų liko įdauba. 2020 m. artimųjų lėšomis, bendruomenės narių ir seniūnijos pastangomis pastatytas atminimo kryžius.

Tik lašas jūroje...

Anot V. Kazlausko, partizanų tema reikia kalbėti ne tik aptariant dabar atliktus darbus ar pačią idėją, bet žvelgti kur kas plačiau, analizuojant apskritai visą partizanų judėjimo temą, Rokiškio krašto istorinės atminties įamžinimo svarbą.

„Juk sovietmečiu žmonės gyveno toje aplinkoje, žinojo, kas vyksta. Ir ne tik žinojo, bet ir patyrė. Iki šių dienų lietuviai mena tą laikmetį. Mes supraskim, kad tie, kurie buvo/yra surasti, tai – lašas jūroje. Bet procesas vyksta: pernai ieškojom Zablačiaus dvarelyje nužudytų Antano Bliekos būrio laisvės kovotojų. Ėjome kartu su vietos žmonėmis, rinkom prisiminimus, nes nebuvo žinoma net preliminari partizanų užkasimo vieta. Jūžintuose situacija dėkinga tuo, kad buvo informacija bent jau kur kasinėti, tačiau pirmieji rezultatai pasirodė tikrai ne iš karto. Rokiškio rajone šio istorinio periodo faktų paieškos vyksta labai aktyviai – Gediminas Petrauskas kasinėjo partizanų bunkerio vietą ir rado, taip vadinamą, partizano paštą dėžutę – ir manau jos bus tęsiamos, nes tai yra tokia negyjanti žaizda, kuri visą laiką kraujuos“, – kalbėjo V. Kazlauskas.  

Nuo senų laikų

Paklaustas, ar apart trumpalaikio, staigaus visuomenės susidomėjimo kasinėjimo darbais, jie bus kažkaip „naudingi“ Rokiškio kraštui, kuriame veikia būtent šios tematikos unikalus muziejus, vedėjas buvo kategoriškas: tai – ne trumpalaikis momentas, nes visas Lietuvos valstybingumo kelias grindžiamas per istorinę atmintį. Istorikas priminė, kaip 1989-1990 metais tautiečiai iš Sibiro klodų parsigabeno ne vieno ten mirusio ir palaidoto savo artimojo kūną: „Kasdavo žmonės palaikus, o visi aplink stebėdavosi „Ką tie lietuviai daro?“. Juk garbingai palaidoti savo artimąjį yra žmogaus aukštos moralės norma. Tuo tarpu Valstybei, jei ji yra civilizuota, garbingai palaidoti savo sūnus, kovojusius už jos laisvę – yra valstybingumo pagrindas“.

V. Kazlauskas pasidžiaugė, kad būtent Rokiškio kraštui LGGRTC tyrinėtojai skiria daug dėmesio, o istorinę krašto atmintį atgaivinti noriai ir nuoširdžiai taip pat stengiasi ir vietos gyventojai.

P.S. LGGRTC nuotr.