Propagandos grimasos: jei dešimt kartų netiesą pavadinsi tiesa, ją pakartosi, tai ilgainiui žmonės įtikės (3)

Gegužės 21-ąją minėsime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šia proga „Rokiškio Sirena“ publikuoja interviu su ypatingais svečiais – Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininku pulkininku leitenantu Linu IDZELIU bei Rokiškio krašto garbės piliečiu, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovu  Algiu NARUČIU. Pašnekovai neslėpė: propaganda, informacinis karas yra šių dienų realybė. Šia tema organizuota paskaita Rokiškio rajono gimnazijų moksleiviams bei visuomenei sulaukė didelio dėmesio. O susitikime „Rokiškio Sirenos“ redakcijoje kalbėjomės apie informacinio karo ypatumus, apie trapią ribą tarp „kitos nuomonės“ ir propagandos, jos mąstus, kritinio mąstymo ugdymą.

– Propaganda – viena svarbiausių nūdienos problemų. Dažnai ji maskuojama kaip „kita, alternatyvi“ nuomonė. Kur yra takoskyra tarp nuomonės ir propagandos? Kada nuomonė nustoja būti tik nuomone ir tampa propaganda?
– Puikus klausimas. Tarpukaryje propaganda nebuvo suprantama negatyviai. Profesorius Izidorius Matijošaitis, pakankamai žymus tuometinis mokslininkas, sakydavo, kad jei tu nedarai savo propagandos, tą nišą užima priešas. Grįžtame  prie šių laikų.  Mes, be abejonės, propagandą vertiname kaip neigiamą dalyką, ypatingai karo kurstymą. Alternatyvi nuomonė nėra agresijos dalykas. Propaganda yra kai ištisas melas apvelkamas tokiais marškiniais, kartais net moksliškais, kaip Rusija dažniausiai tą daro. Reikėtų paskaityti knygą „Draugas Ž“. Pavyzdžių pavyzdys yra toje knygoje aprašomos visokios nebūtos istorijos, neva moksliniai dalykai, pavyzdžiui, branduolinės žiemos, kurios yra iš visiškai iš piršto laužtos. Ir tai priimama kaip moksliškumas ir per visas konferencijas yra skalambijama, rašomos knygos, seminarai organizuojami, laikraščiuose spausdinami straipsniai... Ir žmonės įtiki. Čia yra pats didžiausias propagandos pavyzdys. Žymiausi propagandininkai, tokie kaip Vladimiras Leninas, visad sakydavo ir rašydavo savo knygose: jei dešimt kartų netiesą pavadinsi tiesa, ją pakartosi, tai ilgainiui žmonės įtikės. Ir, baisiausia, kad netgi jie patys įtiki tuo melu, apsimeluoja. Tad toks pagrindinis skirtumas tarp propagandos ir nuomonės.
– Propagandos efektyviausias priešnuodis – kritinis mąstymas, gebėjimas tikrinti informaciją bei ją pateikiančius šaltinius. Gyvename didžiuliame informaciniame triukšme: informacija žmogų bombarduoja iš visų pusių: televizija, radijas, spauda, socialiniai tinklai. Ar nepasigendate visuomenės gebėjimo analizuoti informacinius šaltinius? Kaip paskatinti žmones mąstyti kritiškai, kritiškai vertinti informaciją?
– Reikia išmokyti žmones atskirti, kas yra ir kas nėra propaganda, reikia ją identifikuoti. Tai – pirmas žingsnis. Antras dalykas – visuomenės švietimas ir mokymas. Galima remtis Ukrainos pavyzdžiu: žmonės nenustojo žiūrėti rusiškos televizijos, nenustojo klausytis rusiškų dainų, radijo, bet viso to patikimumas, anot ukrainiečių, tėra tik 3 proc. Kritinis mąstymas – kai žmogus išmokomas naudotis bent 3-5 šaltiniais. Jei jis ryte atsikėlė ir įsijungė facebooką, pažiūrėjo, kas ten yra, jis turi pažiūrėti ir kitur: tarkime, paskaityti kokį delfi.lt. Visai neseniai su jo redaktore šnekėjome: jie atsako, ką jie rašo. Nėra taip, kad jie iš piršto laužtų. Svarbu švietimas, mokykla, universitetas turi mokyti, kas yra informaciniai karai ir kaip išsiugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas – gebėjimas įvertinti ir pliusus, ir minusus, gebėjimas išgirsti bei suprasti ir vieną, ir kitą nuomonę. Reikia mokinti, kuo skiriasi kita nuomonė nuo propagandos. Yra vedantieji portalai, kurie neskleidžia melo. Reikia juos pasižiūrėti. Dabar internete portalų yra prikurta gyva galybė, galima suklysti. Facebooke kas trečias pasidalinimas  yra „su kvapeliu“: neaišku, kokia tai žinutė, į kokią auditoriją taikoma. Greitai ugdyti sąmoningumą nepavyksta, bet Lietuvoje didžioji dalis žmonių yra sąmoningi. Tik pavojinga tai, kad kas trečias Lietuvos gyventojas žiūri rusišką televiziją.
– Kitas mano klausimas ir siejamas su tuo, kad netgi lietuviškose televizijose yra didžiulis kiekis rusiškos produkcijos: filmai, laidos, muzikos koncertai. Ir šitas kiekis vis auga. Žymi žurnalistė Aušra Lėka darė palyginimus: kelerių metų tendencija yra labai didelis augimas. Nuo mažosios mergaitės Mašenkos su KGB furažke iki svetimos valstybės prezidento portretu papuoštais kabinetais, gerais ir dorais tardytojais.  Kaip Jūs tą vertinate?
– Jie pasirinko „ėjimą per kultūrą“, tą seniai pastebėjome. Noriu pacituoti profesorių Vytautą Landsbergį, kuris savo knygoje rašo, kad Rusijos ministerijoms nuo 1994 m. buvo padalinti galbūt 4-6 milijardai dolerių, kad būtų galima nulaikyti tą postsovietinę erdvę savo informacinėje erdvėje. Ir per tuos visus renginius, kuriuos paminėjote, Maša ir meška, visos tos kepuraitės... Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, Sausio 13-oji: anksčiau lygiai tą pačią dieną atvažiuodavo koks Filipas Kirkorovas, Olegas Gazmanovas arba Josifas Kobzonas su kokiu milicininkų choru. Pradėjome rėkti, kad čia yra smegenų plovimas, žmonėms pateikiamas tarsi alternatyva,tai pačiai dienai. Todėl dabar jie atvažiuoja savaitę prieš ar savaitę po, mėnesį prieš, mėnesį po. Arba, pavyzdžiui, vasario 23-ąją, kuri yra tarybinės kariuomenės diena. Ir kas yra baisiausia, kad dar ir dabar kai kurios moterys Lietuvoje vyrus pasveikina vasario 23-ąją, nors mūsų kariuomenės diena yra lapkričio 23-oji. Iš kur sužinoma apie vasario 23-ąją? Be abejonės, iš rusiškos televizijos, arba iš tos televizijos, kuri yra pas mus. Gal kokį filmą pamatė. Sustabdėme vieno kito kanalo transliacijas trims, šešiems mėnesiams. Bet rusiškų kanalų, laidų kiekis televizijose išaugo dvigubai: per LNK, per „Baltijos“ televiziją, per „Lietuvos ryto“ televiziją, per TV3. Yra 200 savaitinių valandų. Ką tai reiškia? Kad tai yra visas spektras laidų. Kodėl žmonės jas žiūri? Jie žiūri vien dėl to, kad tos laidos paprastos, kartais jausmingos, tokios širdingos. Žmogus galvoja: aš irgi panašiai tokiame lygmenyje gyvenu. O kūrėjai specialiai orientuojasi į tave, taiko į tave, į tuos, kurie sėdi namuose ir visus tuos serialus žiūri. Taip ilgainiui žmonės ir tampa „zombiais“. Tik laiko klausimas, kada tu „nuzombėsi“, visą tą melą bežiūrėdamas. Čia yra daug dalykų: ir filmai su istoriniais klaidinimais, daug kompiuterinių žaidimų, knygų. Kuriose šlovina Staliną.
– Taip, ten dabar tokia mada...
– Taip, mada. Baisu, kad net priesaiką priiminėja, bučiuoja Stalino... ikoną. Rusai nekuria legendų apie Aleksandrą II, kuris buvo, sakykime, pakankamai gailestingas caras. Bet visos legendos yra apie Ivaną Rūstųjį, apie Petrą I, apie Leniną, apie Staliną. Kurie milijonus pasiuntė myriop. Tokie yra garbinami. Kaip sakė Borisas Nemcovas, Vladimiras Putinas jiems yra toks „variantas“, kurio jie ir nusipelnė.Tokio, kuris trenkė kumščiu ir viskas pajudėjo. Toks yra kultas pas juos. Deja, bet jie kitaip negali.
– Teko šnekėtis su Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje Vygaudu Ušacku, jie mano, kad V. Putinas grąžino Rusijai didybę. Nesvarbu, kokia kaina, svarbu kad jie pasijautė maždaug parodę kumštį Vakarams.
– Iš tikrųjų taip ir yra. Ir parodė. Ir labai rimtai parodė. Jei po Gruzijos įvykių niekas netikėjo, kad Rusija – agresorius, tai dabar po Ukrainos įvykių parodė ir kumštį, ir dantis. Mes Vakarų pasaulyje kalbame apie tokį gražų karą, vadovėlinį karą: ligoninių negalima bombarduoti, darželių negalima bombarduoti, mokyklų. O rusai specialiai pirmiausia į tai taikosi. Absoliutus vertybių skirtumas, nesiskaitymas su žmonėmis. Rodo: „kad jei mes ateisime, tai jums visiems bus pabaiga“. Tokia yra bauginimo politika. Per pastaruosius keletą metų tai ypač matyti.
– Kaip tame propagandos kontekste atrodo mūsų regioninė žiniasklaida? Kokios yra jos silpnosios, stipriosios pusės? Kokias tendencijas matote?
– Paskutiniuoju laikotarpiu nesu ypatingai daug jos skaitęs. Jonas Ohmanas man buvo atnešęs vieną laikraštį. Jis išleistas rinkimams, grynai Algirdo Paleckio, kuris balotiravosi Naujojoje Vilnioje ir vos nelaimėjo rinkimų. Jis ką padarė? Nusileido iki žmogaus lygio, pasižiūrėjo, kaip prie to žmogaus paprastai prieiti, padarė tokią rinkiminę kampaniją ir vos nelaimėjo rinkimų. Išleido laikraštį rusų kalba, nes Naujojoje Vilnioje dauguma gyventojų yra rusakalbiai, kitokia, paprastesnė bendruomenė. Grynai pasibeldė į žmogaus širdį. Tokie laikraščiai kaip „Trakų kraštas“, „Šiaulių kraštas“ (aišku, Šiauliai yra didmiestis), manau, daugiau pasiekia vyresnio amžiaus žmones. Jaunimo niekada nepasieks. Jaunimą pasiekti vienintelis variantas – per mokyklą, kurioje jie mokosi, per kažkokią paskaitą, per facebooką. Visas jaunimas yra pasiekiamas per facebooką, per tam tikrus app‘sus, per mobilias aplikacijas. Kiekvienam visuomenės segmentui turi būti atskiras priėjimas, kaip jį šviesti. Aš manau, kad jei imsime vien tik žiniasklaidą, iki kiekvieno neprieisime. Manau, kad televizijos jaunimas apskritai nežiūri.
– Jiems tiesiog nebeįdomu.
– Taip, iš tiesų, jiems nebeįdomu.
– Jūs ir minėjote, kad jaunimas kitaip įsisavina informaciją nei ankstesnės kartos. Kaip turi būti pateikta informacija būtent jaunimui? Kaip patraukti jų širdis?
– Galvoju, kad tik per įvairiausias mobilias aplikacijas.Ir per praktiką. Štai leidome knygutes. Paklausinėjau, kiek žmonių yra jas skaitę. Vienas-kitas, labiau patriotiški žmonės. Kiti tikrai neskaito. Neskaito, vadinasi, reikia daryti praktiką. Reikia daryti, pavyzdžiui, „pabūk kariu vieną dieną“. Ateiti į gimnaziją, kaip mes Šiauliuose darydavom, pavyzdžiui, susitarti 10 val. ir pravesti paskaitą, daryti treniruotes, mokymus. Kad žmogus pačiupinėtų ginklą, kad jį įtrauktume. Žmonių mažėja, jei nori žmogų išlaikyti, edukuoti, tai kiek pats būsi proaktyvus, kiek tu eisi, tiek tuos žmones ir pakeisi. O priešingu atveju kaip iki jų prisibelsi?
– Mūsų kariuomenė deklaruoja, kad yra atvira visuomenei. Mūsų 506-oji kuopa, mes sakome mūsų, nes tai yra mūsų šeimų nariai, mūsų draugai, mūsų kaimynai, mūsų artimieji, tai nėra kariuomenė kažkur. Taigi, mūsų kuopa aktyviai priima visus besiteiraujančius, žiniasklaidą, eina į mokyklas, į bendruomenes. Dabar yra pradėta labai graži iniciatyva lankyti bendruomenes, pasakojant, kas yra kariuomenė, kas yra kariai, kaip gyventojai ir kariai bendradarbiauja. Kodėl toks požiūris svarbus kariuomenei? Kodėl Jūs sakote: „Mes esame atviri“?
– Savanoriai apskritai dažnai eidavo į visuomenę. Gal tik profesinės tarnyba buvo tarsi „respublika respublikoje“, šiek tiek uždara bendruomenė. Ne visur vienodai einama. Jums nusisekė su kapitonu, kuris yra kuopos vadas. Jums yra sėkmė, kad toks bendradarbiavimas vyksta. Mano pavyzdys iš pokario: teorija, kuri teigia: yra vienas prie dešimties. Vienas kaunasi, dešimt turi eiti į pagalbą. Aš anksčiau galvojau, kad gal užtektų kokių penkių-septynių, su Jonu Ohmanu šnekėjau, kuris kuria filmus apie partizanus, rezistenciją, ir Ukrainoje yra tas pats santykis: vienas prie dešimties. Ką tai reiškia? Ką tu ant savęs turi? Savo šovinukus iššaudysi, maistą suvalgysi, kurį kuprinėje turi. Kiek ten turi dar atsargų prisikaupęs? Tu ilgai neišsilaikysi be visuomenės pagalbos. Kariuomenė ir visuomenė – neatsiejami dalykai. Kariuomenei reikia bendrauti su visais: ypatingai su policija, su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, su Šaulių sąjunga, su švietimo įstaigomis, su skautais. Į jaunuosius šaulius žmonės ateina nuo 11 metų. Jaunas žmogus tarsi plastelinas: iš jo gali nulipdyti žmogų, o gali nulipdyti ir špygą. Kaip kam pavyks. Kaip Leninas savo raštuose rašė, žinoma, propagandinį dalyką: „Aš gimęs komunistu. Duok mums vaiką aštuoneriems metams ir jis visą gyvenimą bus bolševiku“. Kas pirmas pagriebs, kas pirmas priims? Kiek kariuomenė bus aktyvi, lems ateityje ar bus jos komplektavimo problemų, ar nebus. Dabar, ačiū Dievui, galbūt neramioje geopolitinėje situacijoje ateina žmonės savo noru, ir savanorių pagausėjimas yra, savo noru ateina šauktiniais, nereikia vaikytis po Lietuvą, teismais grasinti. Ateina patys, savo noru. Aišku, dabar yra trys tūkstančiai, šiais metais bus trys su puse tūkstančio. Deja, žmonės sustabarėjo, juos reikia išjudinti. Sustabarėję, apsiblausę, nieko nenori. Kitą kartą įkvepiantis pavyzdys ir kitus įtraukia. Turi būti gerų pavyzdžių, turi būti bendros dienos, tokios kaip Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dienos, kai visi susijungia, diskutuoja. Kuo daugiau tokių dalykų reikia.
– Ukrainoje už laisvę žuvo garsus operos dainininkas. O Lietuvoje vis dar pasigirsta nuomonių, kad į kariuomenę tegul eina „va tie“, kurie darbo nesusirado, kurie niekur kitur gyvenime nepritapo ir netinka, bedarbiai, žemesnio išsilavinimo žmonės. Kad, atseit, devynių mėnesių tarnyba gali pakenkti karjeros planams. Jauno, dvidešimt dviejų metų žmogaus, ką tik baigusio aukštąją mokyklą karjera... Ką jai galima pakenkti, jei ji dar nė neprasidėjusi? Kodėl mūsų kariuomenei reikia pačių geriausių ir pačių gabiausių?
– Į kariuomenę susirenka įvairiausi žmonės. Galima pasidžiaugti, kad į kariuomenę jaunuoliai ateina ir po bakalauro, po magistro studijų, žmonės ateina savo noru tarnauti tuos devynis mėnesius. Aišku, gal vienas kitas nerado savęs gyvenime, atėjo po mokyklos, galvojo, tuos metus patarnausiu, susiformuosiu, įgūdžių įgausiu, sustiprėsiu, tada jau, galbūt, eisiu mokytis ar eisiu dirbti, gal kažkur važiuosiu. Tokia tarsi kryžkelė. Kariuomenė, aš manau, visų pirma yra edukacinis dalykas. Galima pacituoti Antaną Maceiną: tautinis auklėjimas, kuris turi būti šeimoje, darželyje, mokykloje, bažnyčioje, universitete, kariuomenėje. Visur turi būti Lietuvos tautiškumo mokykla. Jeigu kažkur bus spragos, rimtai nepasiruoši. Kiti sako: kam eiti ginti dabar, kam tarnauti? Kai iškils grėsmė, tada aš ateisiu. Jau tada tikrai ateisiu. Bet reikia suprasti, kad tada jau būsi daugiau grėsmė, nei kad prisidėsi. Nes atėjus neparuoštam žmogui, jį reikia apmokyti. O jei viskas greitai? Mums tuomet reiks žmonių, kurie moka kariauti. Moka, nes šauktinis, pabuvęs tuos devynis mėnesius, manome, yra paruoštas pakankamai, pasiekęs tam tikrą lygį, ir tas žmogus po kelių metų galės ateiti atnaujinti savo įgūdžius, žinias, su nauja ginkluote susipažinti. Kodėl reikia tikrai gerų žmonių? Nes tai aukšto meistriškumo žmonės. Yra nauja technika, nauja ginkluotė, dabar – technologijų amžius. Nėra taip, kad turėtume mužikišką karą kariauti. Davei žmogui šakes, priešas–tenai, eik, pasibadyk. Dabar žmogų paruošti reikia ilgo laiko. O technika brangi, reikia atsakomybės. Šalyse, kurios ekonomiškai labiau išsivystę, žmonės ateina tarnauti savo noru, mano, kad kariuomenė yra neatsiejama visuomenės dalis. Kariuomenėje išsiugdomas atsakingumas. Jei to neįskiepijo tėvai, mes, kariuomenė, kitą kartą atliekame net ir socialinę funkciją: auklėjame tą žmogų gyvenimui. Kad jam būtų lengviau įsitvirtinti. Jis tuos devynis mėnesius kovoja, galbūt po to jis lygiai taip pat kovos ir gyvenime. Jis užmezga ryšius: skyrius – būrys, paskui su tais žmonėmis gali verslą pradėti kurti. Tu jau turi draugų: ištiks kažkokia bėda, jei esi gerai susigyvenęs, jie ateis į pagalbą. Kariuomenėje aš įžvelgiu vien tik pliusus. Jei žmonijos istorijoje tūkstantmečiai nieko nereiškia, tai kas tie devyni mėnesiai?
– Būtent. Kiek Ukrainoje laiko nuo mobilizacijos iki išėjimo į frontą? Dešimt dienų parengimas? Ar truputėlį ilgėliau? Dvi savaitės?
– Ukrainoje mano draugas lietuvis ruošė Aidaro batalioną. Kai prie Charkovo prasidėjo demonstracijos, jie žmones ruošė penkias dienas. Buvo pagreitinto rengimo programa, penkias dienas. Pamatė, kad gali būti blogai, darė trijų dienų kursą, dviejų dienų kursą darė. Būtent atėjusiems naujiems savanoriams.
– Vadinasi, dešimt dienų buvo prabanga?
– Tuos, kurie atėjo: studentai, inteligentai, greitai apmokė ir metė į frontą. Taigi, gali būti, kad neužteks laiko, tų dešimties dienų. Mes turime pagreitinto rengimo programas: penkios, dešimt, dvidešimt dienų. Dvidešimt kovotojų per dešimt dienų gali paruošti naują batalioną. Koncentruotam kursui reikėtų bent jau dešimt dienų. Bet jei neturi, turi daryti kiek užtenka...
– Priešas už vartų...
– Jei jau priešas beldžiasi... Jam gi nepasakysi, dar palaukit, mes dar nepasiruošę. Bet va pirmadienį jau galit pulti.
– Grįžkime prie propagandos. Kokios visuomenės sritys yra pačios jautriausios? Antai buvo išsiuntinėtas tas garsusis laiškas apie Jonavos mergaitę ir ją ištikusią „baisią bėdą“. Tai grubi replika to, kas vyko Vokietijoje. Bet Vokietijoje buvo sukeltas didžiulis rezonansas, masinė isterija. Į ką taikosi informacinio karo mūsų priešininkai?
-    Jie taikosi į datas ir įvykius. Tuo atveju prieš dvi dienas buvo priimtas įstatymas dėl vaiko teisių apsaugos. Čia buvo grynai į tą įstatymą taikoma. Nes vaikai, matote, yra pažeidžiamiausia grupė. Jei yra nukentėję suaugę žmonės, ne taip yra reaguojama. Bet vaikas... šiuo atveju – mergaitė, išprievartauta mergaitė, penkiolikos metų. Vokiečiai, siunčiama žinutė, čia maždaug prieš septyniasdešimt metų buvo, kaimus sudegino, žudė, į konclagerius vežė, ir va vėl atvažiavo vokiečiai ir prievartauja mūsų vaikus. Ši informacinė operacija buvo paruošta labai rimtai. Kodėl nebuvo tokio rezonanso? Jau visa mūsų žiniasklaida žino tą dalyką. Buvo žinutė atsiųsta Seimo pirmininkui, Seimo pirmininkas ją persiuntė ir visos žiniasklaidos priemonės žinojo, kas tai yra. Visos institucijos: policija, kariuomenė sureagavo žaibiškai. Mes turime patirties įvairiausių propagandinių dalykų sustabdyme. Mes praktiškai buvome proaktyvūs. Mes buvome pirmieji, nekilo kažkokia isterija, o pirmieji parašėme, kad yra tokia ir tokia klastotė, užvesta baudžiamoji byla, vyksta tyrimas. Viskas. Puiku. Ir sakome, kad tokių atvejų bus, jie aktyvės, būkite pasiruošę. Apskritai bijoma: jei galima kažkur nusipirkti dėvėtą uniformą, dėvėtų rūbų parduotuvėje, vokišką, su vokiška vėliavėle, jie bijo, kad neapsirengtų kažkas...
– Ir nepadarytų provokacijos.
– Iš tikrųjų, nepadarytų provokacijos. Yra labai pagrįsti nuogastavimai.
– Kaip žmogus turėtų reaguoti? Tarkime į mano, kaip žiniasklaidos atstovo, pašto dėžutę atėjo toks laiškas. Ką aš turiu padaryti?
– Pasiskambinti ir pasitikrinti. Ateina iš nerealios dėžutės, vardas nerealus. Pirmas dalykas, žiniasklaida, korespondentai turi savo profilius. Į „google“ suvedi vardą, pavardę, ir paprastai išmeta kažką apie tą žmogų. Jis yra žurnalistas ar ne žurnalistas? Jei jo nėra žurnalistų tarpe, jei apie apie tave nerašo, reiškia, kad tavęs nėra, tu apskritai neegzistuojantis. Reikia pasiskambinti į policiją. Esame numatę daryti „stop fake“ puslapį, stopfake.lt, kaip kad yra padarytas stopfake.org Ukrainoje. Tai ukrainiečiai dekonstruoja visas tokias situacijas. Reikia siųsti ten, ir ten sėdintys žmonės, analitikai iš kariuomenės, iš slaptų tarnybų, kurie stebi visą informacinę erdvę, paprasčiausiai patikrins, ar tai tiesa, ar melas. Manome, kad tokių provokacijų daugės.
– Jūs minėjote tam tikras įtartinas grupes socialiniuose tinkluose. Labai gražiais pavadinimais: „lietuviai“, dar keletas kitų. Vadinančių save patriotinėmis. Ar yra kažkokia reali atsakomybė tų grupių kūrėjams, administratoriams? Ar yra kas nors už tai prigriebtas, kad būtų pavyzdys kitiems?
– Nesame policija ir tyrimų nedarome, todėl negaliu pasakyti, kokio lygio visos tos bylos, ar jos pasibaigusios, ar žmonės apkaltinti. Bet be abejonės, jie turi pažeisti tam tikrus įstatymus. Jei tu nepažeidi įstatymo, nešmeiži atvirai kažkokio žmogaus, neapkaltini kažkokiais nebūtais dalykais, nekurstai karo propagandos, tai kokiu pagrindu tave galima areštuoti? Bet aš manau, netgi esu tikras, kad visi tie žmonės, kurie tuos portalus kuria, aišku, yra žinomi. Jau ir anksčiau už nesantaikos kurstymą buvo kažkas teisiamas.
– Paprasčiausiai, jie atsakomybės neišvengs.
– Taip. Jei nėra atsakomybės, tuomet vieną grupę uždarius, susikuria dar dvi. Jos auga geometrine progresija. Teisinėje valstybėje turi būti atsakomybė. Manau, reikia rasti savyje jėgų ir galų gale imti ir nuteisti.

***

Algis Narutis,
Rokiškio krašto garbės pilietis,Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas

– Ponas Algi, papasakokite, kuo Jūs padedate kariuomenei?
– Organizacija, kurią aš atstovauju – Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba. Tai yra 23 organizacijos, iš jų 12 yra savo kilme kariškos, susijusios su laisvės kovomis. Tai yra Lietuvos laisvės kovotojai, tai yra atsargos, rezervo karininkų organizacijos. Kitos yra visuomeninės kilmės, civilinės kilmės. Tai yra kraštiečių organizacijos ir panašiai.
Kokia mūsų misija? Yra penki punktai, visų nevardinsiu, pats svarbiausias – Lietuvos nepriklausomybės gynimas. Kita svarbi dalis, dėl ko mes čia ir atvykę, tai visuomenės patriotinis ugdymas, ypatingai kreipiant dėmesį į jaunimą. Mes save laikome jungtimi tarp visuomenės ir kariuomenės. Kodėl tai aktualu? Jeigu mes paskaitytume naująją Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją ir įstatymus, kurie reglamentuoja valstybės gynybą, ten yra aiškiai pasakyta, kad valstybę gina visuomenė. Tauta gina, o kariuomenė – tai profesionali visuomenės dalis. Tai ir pasakome: mes kartu – visuomenė ir kariuomenė – turime ginti savo valstybę.
– Jūs tiesiog įgyvendinate Konstitucijoje įrašytą nuostatą, kad mes kiekvienas esame savo valstybės gynėjas, kiekvienas turime teisę ją ginti.
– Taip. Ir kadangi tai patriotiškai nusiteikę organizacijos, norime tą ryšį skatinti, daryti jį geresnį. Ir kad visuomenės ir kariuomenės tarpusavio supratimas būtų geresnis, nes to reikalauja šis laikmetis. Nacionalinio saugumo strategijoje ypatingai dideli uždaviniai keliami Lietuvos šaulių sąjungai ir Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, kad ryšys tarp visuomenės ir kariuomenės būtų dar stipresnis. Ir ponas Linas pasakė man įdomų dalyką, kad bus rengiamos specialios mokymo programos apie rezistenciją, ką mes planavome Obeliuose, bet mes nežinojome to dalyko. Gal Linas galėtų plačiau apie tai papasakoti?
Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Linas IDZELIS:
– Yra parengta dviejų savaičių mokymo programa. Norime, kad rezistencinė dvasia iš kariuomenės persikeltų į kitas organizacijas. Ruošiame instruktorius kitoms organizacijoms. Tai ištransliuosime į Vadovybės apsaugos departamentą, Viešojo saugumo tarnybą, policiją, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, į Muitinės departamentą, Valstybės saugumo departamentą, visas institucijas, kurios turi savo mokymo įstaigas. Ir į Šaulių sąjungą. Šaulių sąjungos viena kertinių užduočių – pilietinis pasipriešinimas. Tai yra ginkluotas ir pilietinis pasipriešinimas. Ir rezistencijos kursas apimtų abi šias dalis. Juos apmokysime, ir manome, kad jie arba adaptuos tą programą, nes, galbūt, jiems dviejų savaičių apmokymų nereikia, gal reikia trijų ar penkių dienų, gal reikia kažkokios praktikos. Mes mokysime, kaip šalies mastu organizuoti rezistenciją, kaip kurti grupes, signalus perdavinėti, kurti legendas. Rodome įvairiausius filmus, tuos filmus analizuojame, kokia vienoje šalyje buvo rezistencija, kokia – kitoje, yra žaidimas, kaip reikia suorganizuoti rezistenciją. Galima priimti tokius dalykus, galima atmesti, galima panaudoti saviruošai. Spalio ir gruodžio mėnesį darysime du kursus, į kuriuos kviesime daugiau, apie šimtą žmonių, aktyvias organizacijas, tokias kaip Kauno „Baltai juoda“, aktyvius visuomenininkus, kurie ir su policija turi daug bendrų renginių. Tokių kaip „Žaibo kumštis“ Ignalinoje. Tokių organizacijų vadovus. Jei kažkas ir čia kuriasi, norėtų vesti tokius mokymus Rokiškyje, Obeliuose, padarytų, kad šeštadienį-sekmadienį vyktų paskaitų ciklas, praktiniai įgūdžiai, čia būtų idealus variantas. Mes juos apmokytume, o jie tegul šviečia visuomenę. Kol visi išmoks.