Rekordiniame bėgime plazdėjo ir Rokiškio vėliava (8)

Savaitgalį Vilnius gyveno tradicinio, jau XXVII bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ ritmu. Bėgimas kasmet muša dalyvių skaičiaus rekordus: pernai bėgo daugiau nei 6 tūkst. bėgikų, šiemet užsiregistravo per 8,3 tūkst. dalyvių. Organizatoriai teigia, kad bėgo mažiausiai 7,4 tūkst. žmonių – tiek buvo išdalinta bėgimo atributikos: medalių, apyrankių. Tačiau bent jau medalių neužteko visiems, tad bėgikų galėjo būti gerokai daugiau. Įdomu, kad bėgime plazdėjusių vėliavų miške – maža miestų simbolių: be Rokiškio vėliavos trasoje buvo matyti tik Biržų ir Kelmės vėliavos.

Nešė seniūno vėliavą
Idėja visus mūsų rajono ir kraštiečius bėgikus sutelkti po Rokiškio vėliava kilo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariams. Jie – nuolatiniai šio bėgimo dalyviai. Idėja įveikti daugiau nei 9 km trasą nuo Antakalnio kapinių, kuriose palaidoti dauguma Sausio 13-osios naktį žuvusių didvyrių, iki televizijos bokšto su Rokiškio vėliava – labai vykusi. Mat bėgime plazdėjo daug Lietuvos trispalvių ir istorinių vėliavų, NATO sąjungininkių vėliavos, įvairių kariuomenės dalinių vėliavos ir vėlukai, visuomeninių organizacijų vėliavos. O štai miestų vėliavų būta vos kelių. Ryškiaspalvė Rokiškio vėliava trasoje traukė ir žiūrovų, ir spaudos fotografų dėmesį. Ji tarp gausybės karių dalinių atkreipė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado pulkininko Arturo Jasinsko dėmesį: jis atėjo pasisveikinti ir palinkėti sėkmės bėgime dalyvaujantiems 506-osios kuopos kariams savanoriams. Pabendrauti su kaimynais prieš bėgimą atėjo ir kaimynai: 504-osios kuopos, veikiančios Kupiškyje, kapitonas Borisas Gembickis, kituose kariniuose daliniuose tarnaujantys rokiškėnai kariai.
Rokiškio vėliava, kuri plevėsavo bėgime – Rokiškio seniūno Arūno Krasausko. Jis vienas iš daugelio rokiškėnų, talkinusių kariams įgyvendinti gražią idėją. Kad ji būtų sėkminga, daug prisidėjo ir rajono savivaldybės administracija bei jos vadovas Valerijus Rancevas, kurio 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas prašė skirti transportą nuvykti bėgikams į Vilnių.
Bėgime be karių savanorių dalyvavo Pandėlio, Obelių ir Rokiškio jaunieji šauliai, taip pat Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleiviai bei Jurgio Kairio skautų draugovės jaunieji skautai.

Prieš startą – žmonių jūra
Idėjos autoriai 506-osios kuopos kariai savanoriai iš Rokiškio išvyko apie 8 val. ryto. Kelyje – kaip niekada gausu chaki spalvos Lietuvos kariuomenės autobusų bei automobilių. Taip pat ir geltonųjų mokyklinių autobusiukų. Visų judėjimo kryptis – Vilnius. Sostinėje apie eismo situaciją informuojančiose švieslentėse skelbimai apie mieste rengiamą bėgimą. Artėjant prie Antakalnio eismą reguliavo ir kamščius operatyviai sklaidė Karo policijos pareigūnai. Prie Antakalnio kapinių – automobilių, žmonių, vėliavų jūra. Čia pat esančios Generolo Jono Žemaičio karo akademijos kiemai pilni karių: čia rikiavosi ir gausios Lietuvos kariuomenės gretos, ir NATO sąjungininkai. Tokia gausa nėra ko stebėtis: skaitlingiausiai bėgime dalyvavusia organizacija buvo pripažinta Geležinio vilko brigada – po jos vėliava bėgo per 2 tūkst. 700 karių. Saviškius karius į bėgimą išlydėjo ir Sausio 13-osios aukų atminimą pagerbė ir aukšti NATO sąjungininkų karininkai. Bėgime dalyvavo ir JAV pajėgų Europoje nacionalinės gvardijos pavaduotojas generolas majoras Johnas Gronskis.  
Ne ką mažiau įdomūs ir civiliai bėgikai: kas bėgo su augintiniu, kas prieš save stūmė vaikišką vežimėlį. Bėgo ištisos kartos: seneliai, tėvai, vaikai.

Dalinosi patirtimi
Rokiškėnus bėgikus kariai savanoriai kvietė telktis prie Rokiškio vėliavos. Kadangi mūsų miesto simbolis – ryškus ir spalvingas, tai bėgikų jūroje visi ketinantys jungtis prie grupės nesunkiai pastebėjo saviškius. Susibūrę draugėn rokiškėnai bėgikai užlipo ant nedidelės kalvelės. Joje – patogi aikštelė apšilti. Tą padaryti labai svarbu: nepadarius apšilimo ilgoje trasoje grės traumos. Apšilimą vedė 506-osios kuopos kuopininkas vyresnysis seržantas Ramūnas Lavinskas. Iš pradžių jaunesni bėgikai nedrįso mankštintis, tačiau karių raginimai bei draugų pavyzdys paskatino ir juos jungtis prie besimankštinančiųjų ratelio.
Po apšilimo – trumpas karių instruktažas. Patyrę bėgikai S. Afanasjevas, R. Lavinskas, Regimantas Karpavičius rūpestingai apžiūrėjo jaunųjų bėgikų ekipiruotę. Bėgikams kariai turėjo nemažai patarimų: pirmiausia, džinsai, kad ir kokie madingi bebūtų, ne pati tinkamiausia apranga bėgti ilgą trasą. Antra – net lengvutė kuprinėlė po devynių trasos kilometrų taps sunkia našta, tad ją geriau palikti autobusiuke ir pasiimti finišavus. Vadinasi, į trasą geriau neimti nereikalingų daiktų.
Po patarimų – saugumo instruktažas. Jei kuriam bėgti pritrūks jėgų, pasidarys bloga, reikia kreiptis į šalia bėgantį karį. Lėčiau bėgantieji nebus palikti vieni: rokiškėnai kariai prižiūrės bėgikų grupeles.  Pirmajam Rokiškio vėliavą nešti teko garbė pandėliečiui šauliui Simonui Venciuliui. Netrukus nuaidėjo bėgimo pradžią skelbianti Garbės sargybos kuopos karių salvė, ir bėgikai paskui švyturėliais mirkčiojantį policijos automobilį pasuko į trasą. Greičiausieji bėgikai devynis kilometrus įveikė per gerą pusvalandį. Maždaug per tiek pat laiko aplinkinėmis gatvėmis televizijos bokšto prieigas pavyko pasiekti rokiškėnus bėgikus atvežusiems automobiliams ir autobusams.

Prie finišo – dar viena
Rokiškio vėliava
Buvo susitarta, kad rokiškėnų grupė trasoje su niekuo nelenktyniaus ir greičio rekordų nešturmuos. Todėl vos finišavus pirmiesiems bėgikams, nustebino laukiančiųjų minioje plevėsuojanti Rokiškio vėliava. Negi mūsiškiai buvo tokie greiti? Pasirodo, pasitikti rokiškėnų bėgikų su vėliava atėjo Rokiškio krašto garbės pilietis Algis Narutis bei keletas rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narių. Besišnekučiuojant tolumoje išvydome plazdančią Rokiškio vėliavą: link finišo artėjo mūsiškių grupė. Jurgio Kairio skautų draugovės vadovė Eleonora Baršienė nekantriai žvalgėsi saviškių: kad sušilusių vaikų neperpūstų vėjas, ji pro tirštą laukiančiųjų ir sveikintojų minią įsigudrino atnešti didžiulį glėbį striukių.
Nors jauniesiems skautams ir šauliams, ypač mažesniesiems, sunkiausi buvo paskutinieji trasos kilometrai, padrąsinami ir palaikomi karių, jie įveikė visą trasą. Paklausti, ar dar kartą ryžtųsi įveikti šitokią distanciją, vaikai, vos atgaudami kvapą, šaukė, kad kitąmet vėl važiuos.
Pasirodo, kad buvo it tokių, kurie po bėgimo dar kartą įveikia šią trasą. Kapitonas S. Afanasjevas pasakojo, jog Generolo Jono Žemaičio karo akademijos jaunesniųjų kursų kariūnai turi tradiciją iš bėgimo grįžti ne autobusu, kaip kiti bėgikai,o vėl įveikti beveik tokią pat trasą iki Antakalnio kapinių pašonėje įsikūrusios akademijos. Pasirodo, tai ganėtinai praktiškas sumanymas: dėl didelio automobilių srauto, bėgte įveikti devynis kilometrus užtrunka netgi trumpiau, nei važiuoti.
Jaunimas šiek tiek nusivylė, kad jiems nebeliko tradicinių bėgimo medalių. Kapitonas S. Afanasjevas suskaičiavo, kad jo kolekcijoje būtų jau penkiolika medalių: tiek kartų jis įveikė šią trasą. Nemažai medalių ir kitų karių kolekcijose, todėl gautus šio bėgimo suvenyrus jie  nusprendė atiduoti atkakliausiems bėgikams skautams ir šauliams. „Ne dėl medalių bėgome. O vaikams jie bus puikus prisiminimas apie įveiktą iššūkį“, – sakė kuopininkas R. Lavinskas.
Bėgikus, pasivaišinusius Lietuvos kariuomenės palapinėse dalinama arbata ir bandelėmis, Rokiškio garbės pilietis Algio Narutis pakvietė apsilankyti Vilniaus įgulos karininkų ramovėje bei Lukiškių aikštėje. Kariai ir skautai mielai priėmė kvietimą.
Čia jų laukė įdomi ekskursija po Ramovės erdves: sales, paveikslų parodą. Prie arbatos ir sausainių apie Ramovės veiklą papasakojo jos viršininko pavaduotojas, kraštietis Gaudentas Aukštikalnis, atsargos majoras Antanas Burokas skautams dovanojo savo brolio parašytą knygą apie laisvės kovas „Pūtėme prieš vėją“. Algis Narutis svečius nusivedė į Lukiškių aikštę, kurioje ką tik buvo ateities kartoms specialiose tūtose paliktos istorinės relikvijos, tarp jų – ir žemė iš Rokiškio krašte vykusių mūšių su sovietiniais okupantais vietų.