Šiandien – spaudos ir žodžio laisvės diena: sveikiname kolegas ir... save (0)

Gegužės 7-oji mums, lietuviams, yra itin svarbi data: šiandien mes švenčiame spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Gegužės 7-oji kasmet mums primena skaudžias carinės Rusijos įvestas represijas, kuriomis net keturis dešimtmečius buvo varžomi vieni svarbiausių tautos suverenumą liudijančių ženklų: kalba, spauda, knygos. Kai kiekvienas viešai gimtąja kalba pasakytas žodis kėlė baimę ir nerimą, bet nepaisant to, būtent šie žodžiai buvo artimiausi ir mieliausi širdžiai. Ir šiandien, kartojant daugiau nei milijoną kartų per pastaruosius trejus metus sakytą frazę: kokia laimė būti laisvais, mes švenčiame! Švenčiame laisvę ir itin vertiname galimybę laisvai reikšti mintis bei tarti žodžius. Švenčiame, nes visiems mums, laikraščių leidėjams, žinių skleidėjams, šiandien suteikta galimybė nevaržomai dirbti. Nors istorija liudija ir tai, jog net draudimai ar persekiojimai neslopino žmonių noro bei siekio gauti informaciją, ja dalintis. Šiandien mes iš visos širdies dėkojame tiems didvyriams bei narsioms moterims, kurie baisiausiomis sąlygomis skleidė lietuvišką žodį, neleido jam numirti rusų tyruose: knygnešiams, spaudos platintojams ir jos rengėjams.

O kas mes, spaudos atstovai, esame šiandien? Jau trečius metus beveik kasdien mėginu pati sau atsakyti į šį klausimą ir supratau, kad mes esame žmonės, į kuriuos draugai neretai žvelgia atsargiai, nes: „Nežinai, kaip čia yra su tais žurnalistais...“, o nedraugai žiūri lyg į draugus: „Pasakysiu, bet, prašau, nerašyk... Pasakysiu, bet nespaudai... Čia – tik tarp mūsų...“.

Ar tai rodo, kad mes esame galingi? Ne. Nuo amžių amžinųjų galingas yra viešumas. Mes gebame valdyti raides, turime noro, ryžto ir jėgų ieškoti atsakymų tol, kol juos randame. Turbūt todėl ne vienas skambutis ar laiškas, kurio sulaukiame iš skaitytojų, prasideda (arba baigiasi) žodžiais: „Nežinau kur daugiau kreiptis, tik jūs man galite padėti“...

Ar mūsų reikia bijoti? Ne. Juk mes – ne žvėrys ir neturime išsikėlę tikslo kažką sumenkinti ar kažkam pakenkti. Mes tik vykdome savo pareigą – informuoti visuomenę, tad mus, kaip ir kiekvieną aplink esantį žmogų, reikia gerbti ir vertinti. Taip, žaisdami žodžiais ir jų deriniais, dėdami kablelį ar tašką, mes „įgauname tam tikrą galią“ uždėti ar nuimti karūnas (tuo įsitikinau vieną kartą praktikoje: užtenka pakalbinti tik vieną, ir – ne tą,  iš dviejų reginio idėjos autorių ir kyla kosminė audra... Asmeniniai mano linkėjimai nekarūnuotajai).

Ar mes vertiname? Ne. Vertinate Jūs. Mūsų pareiga surinkti ir pateikti informaciją. Mes užduodame klausimus apie tai, ką viešųjų ryšių – piaro – atstovai paslepia po aptakiomis frazėmis ar išvis nutyli, nes galime kalbėti ne su vienu ir ne vieną kartą... Kartais mes padedame tiesiog susikalbėti ar į vieną lapą juodu ant balto sudėliojame faktus. Kartais tik tiek tereikia, kad situacija būtų pamatyta kitomis akimis, kad būtų suprasta teisingai.

Mes nebijome klausti ir nebijome parodyti, kad tikrai ne viską suprantame, nes tik taip galime gauti tikrus atsakymus savo skaitytojams ar pagalbą, kurios į mus kreipiasi ir valdžios institucijomis pasipiktinęs vietos verslininkas ar rajono gydytoja, kuriems nepavyksta išnarplioti painių voratinklių... Čia vėl padeda viešumas.

Ar mes – lojalūs? Taip. Mes lojalūs savo skaitytojams, kuriems – viskas įdomu. Nors ne kartą teko girdėti „priklausomybę“ vietos politikams, įtakingiems verslininkams, tačiau tikrasis šeimininkas visada deklaruoja vieną: žiniasklaida turi būti objektyvi. Tą didžiuodamasi sakau kiekviename susibūrime, kur tenka pristatyti „Rokiškio Sireną“, kai išgirstu klausimus: „Kurią partiją remiate? Kam priklauso jūsų bosas?“. Žmonėms. Sunku būna patikėti, kad laikraštis, šiais nelengvais laikais, dar gali būti nepriklausomas ir leidžiamas neutralaus asmens. Bet mes esame tokie! O jei kažką nutylime, tai tik dėl ribojančių asmens apsaugos duomenų įstatymų, jei kažką paviešiname vėliau, tai tik dėl to, kad esame žmonės – ir mus ištinka krizės, apleidžia fizinės jėgos.

O šio straipsnio pabaiga bus tokia pat, kokia buvo pradžia – istorinė, nes šiemet „Rokiškio Sirena“ švenčia gimtadienį! Lygiai prieš 10 metų – 2015-ųjų sausio 2 d. – Rokiškio orbitoje pasirodė naujas informacinis skelbimų savaitraštis „Sirena“. Plonas, tik skelbimų kupinas leidinukas, kuris per dešimtmetį užaugo ir tapo stipriu, informatyviu bei įdomiu leidiniu.

Per šį laiką kartu su „Rokiškio Sirenos“ komanda matau, kad nesvarbu, kokie sunkumai spaus laikraščius, žiniasklaida – kalbu apie tikrą, nepriklausomą spaudą – bus ant bangos, nes tikrais žmonėmis (pasi)tiki didelė dalis visuomenės, trokštanti tikros informacijos.

Šiandien tariame ačiū Jums už tai, jog mus vertinate, jog sekate, komentuojate ir atliepiate. Ačiū, kad kviečiate kartu kurti ir kartu dalyvauti, taip dar kartą paliudydami, kad esame Jūsų gyvenimo dalimi. Išlikime kartu!

Spaudos laisvės dienos proga kviečiame prisiminti, kaip kadaise gimė „Rokiškio Sirena“ ir dar kartą įsitinkinti, kad laikraštis – rankų darbo, į kurį įdėta daug meilės bei dėmesio – nuo žurnalisto pokalbio su žmogumi ir viso to surašymo (juk ir kompiuteriu spausdinama ne kojomis...), iki lygiagretaus ir tvarkingo spaustuvės darbuotojų kiekvieno numerio sulankstymo Jums.  

Jus mylinti „Rokiškio Sirenos“ komanda.