Tarptautinės pratybos – su artimiausiais kaimynais ir geriausiais draugais (2)

Savaitgalį Rokiškio rajone vyko tarptautinės pratybos su Latvijos Zemessardzes 56.kājnieku bataljons, dislokuoto Jakabpilyje, kariais savanoriais. Jie kartu su kolegomis iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos trukdė menamos valstybės Udijos įsibrovėliams: rengė pasalas, žvalgė kelius. Pratybų svarbiausias tikslas – derinti lietuvių ir latvių karių bendrus veiksmus. Kaip sakė svečiai iš Latvijos, pratybos jiems buvo įdomios ir naudingos.

Sena draugystė
Į Rokiškį bendroms pratyboms atvyko Latvijos Zemessardzes 56.kājnieku bataljons vienas skyrių. Šio bataliono teritorija apima Latvijos vietoves, kurios ribojasi su mūsų rajonu. Taigi, kilus bendrų veiksmų būtinybei, šio bataliono ir mūsų 506-osios kuopos kariai kontaktuotų pirmiausia. Jie – mūsų artimiausi kaimynai ir geriausi draugai.
Bendri Lietuvos ir Latvijos karių veiksmai nėra naujiena: 1919-20 m. Lietuvos kariai savanoriai vijo sovietų  armiją iki pat Daugpilio. Taip pat ir pokariu Lietuvos bei Latvijos partizanai intensyviai bendradarbiavo, rengė bendrus kovos veiksmus, vieni pas kitus slėpėsi nuo persekiotojų. Tą liudija ir Latvijoje, Subatėje bei Červonkoje atidengti paminklai Lietuvos ir Latvijos laisvės kovotojais.   
Ir šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgos bei jų kolegos Latvijoje – Zemessardze – aktyviai bendradarbiauja: rengia įvairius bendrus mokymus, pratybas.

Daug panašumų
Lietuviai kariai savanoriai ir jų kolegos latviai turi daug bendrumų. Pirmiausia, Latvijos Zemessardzes 56.kājnieku bataljons  veikimo zona – su Rokiškio rajonu  besiribojantys Latvijos rajonai. Todėl daugelis karių, atvykusių į pratybas, yra ne kartą lankęsi Rokiškyje. Keletas, gyvenančių arčiau sienos, gerai supranta lietuviškai. Vienas karys gyvena Aknystėje – vos keli kilometrai nuo Juodupės, taiga nenuostabu, kad ji s ne tik supranta, bet ir gerai kalba lietuviškai. O ir tarp rokiškėnų karių yra suprantančių latviškai.
Tiesa, nebylaus valdymo komandos pas lietuvių ir latvių savanorius šiek tiek skiriasi. Taip pat neduag skiriasi ir taktikos niuansai. Kaip suvienodinti visus šiuos niuansus, sprendimus greitai rado skyrių vadai. Kaip sako 506-osios kuopos jaunesnysis eilinis Deividas Daukas, buvo įdomu vieni iš kitų pasimokyti, sužinoti naujovių.
Vienodi ir abiejų valstybių karių savanorių ginklai – švediškieji AK-4. Tik mūsiškiai šiuos ginklus švelniai vadina „irklais“, o kaimynai – „lazdomis“. Latviai neslepia: AK-4 yra geras ginklas, bet gana lepus, jam reikia rūpestingos priežiūros. Ir mūsiškiai, ir latvių kariai džiaugėsi, kad ginkluotė vienoda – prireikus, amunicijos bus galima pasiskolinti iš greta kovojančio „braliuko“. Tiesa, netrukus rokiškėnai kariai savanoriai savo AK-4 iškeis į vokiškuosius G-36, nes Krašto apsaugos savanorių pajėgos keičia ginkluotę.
Nors ginklai vienodi, imitaciniai šoviniai, kuriuos lietuviai ir latviai naudojo pratybose, šiek tiek skyrėsi.
Panašūs ne tik ginklai. Daugmaž vienodas ir karių techninis aprūpinimas.
Vienintelis didesnis skirtumas, kuris krito į akis, – uniformos: latviai vilki gerokai šviesesnes. „Jei mūsiškiai miško prieblandoje tiesiog išnykdavo, susiliedavo su aplinka, tai latviai buvo gerokai pastebimi. Kaip mes juokavome, jų uniformos švietė iš toli. Kad taptų nepastebimi pasalose, latviams reikėjo daugiau kūrybiškumo ir pastangų maskuotis, nei mūsiškiams“, – pasakojo D. Daukas.

Į tarnybą – tėvo pėdomis
Kita svarbi tema, kurią pratybų metu pokalbiuose aktyviai svarstė abiejų šalių kariai – tarnybos panašumai ir skirtumai. Apie juos pasakojo Zemessardzes 56.kājnieku bataljons vyresnysis eilinis Aigars Čāmāns. Kaip ir 506-osios kuopos kariai, taip ir jų bataliono kariai yra savanoriai. Kaip ir Lietuvoje, ši tarnyba sparčiai populiarėja, ypač tarp jaunimo. Daugelį jaunų žmonių ir Lietuvoje, ir Latvijoje vilioja galimybė derinti tarnybą su studijomis, darbu ar šeima. Kaip ir pas mus, latviams kariams savanoriams yra mokamas atlygis už faktiškai ištarnautas dienas.
Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje darbdaviai taip pat privalo išleisti karius į pratybas bei mokymus. Kaip sako A. Čāmāns, daugumai darbdavių užtenka žodinio kario prašymo. Jei kuris darbdavys sugalvoja neišleisti savo darbuotojų karių, tuomet jis gauna oficialų raštą iš bataliono štabo, kuriame primenama ši pareiga.
A. Čāmāns, kurio kario savanorio stažas jau viršija dešimt metų, į tarnybą atėjo tėvo pėdomis. Jo tėtis buvo Latvijos kariuomenės vyresnysis seržantas. Visi penki sūnūs nuo mažens iš arti matė kario tarnybą, todėl sulaukę pilnametystės, užsivilko uniformas: kas karių savanorių – Zemessardzes, o vienas iš A. Čāmāns brolių pasirinko profesionaliąją tarnybą – yra Latvijos kariuomenės kapitonas.
Pašnekovas neslepia: jo šeima didžiuojasi, kad vyras ir tėtis yra karys. Tik žmona vis pajuokauja, kad ir pati eisianti tarnauti. Tik į kitą batalioną. Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje kariais savanoriais tarnauja ir moterys, ir vyrai.
Tarnybos pradžioje, kaip pasakojo pašnekovas, daugelį reikalingų daiktų kariai savanoriai pirko savo lėšomis. Dabar aprūpinimas geras. A. Čāmāns, vertindamas savo tarnybą iš laiko perspektyvos, teigė, kad per daugiau nei dešimt metų gerokai patobulėjo ne tik kariuomenės aprūpinimas, bet ir vadų rengimas, pratybos, mokymai. Šiuo klausimu Latvijoje taip pat yra niunansų: jos kariai savanoriai daugiau pratybų rengia poligonuose.
Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje kariai savanoriai yra daugelio valstybinių švenčių ir ceremonijų neatsiejama dalis. Antai  A. Čāmāns jau dukart žygiavo paraduose Latvijos sostinėje Rygoje, Latvijos prezidento akivaizdoje.

Ginklai namuose
Vienas aktualiausių klausimų, pasak D. Dauko, kurį atokvėpio valandėlėmis lietuviai kariai aktyviai aptarinėjo su „braliukais“, yra ginklų laikymas namuose. Lietuvoje dar tik ruošiamasi leisti kariams savanoriams laikyti ginklus namuose, o Latvijoje tai jau taikoma.
Pas mus visuomenė domisi, ar bus saugu patikėti savanoriams ginklus. A. Čāmāns pasidalino patirtimi, kaip Latvija išsprendė šią problemą. Kiekvienas norintis laikyti ginklą namuose karys, gauna ne tik jį, bet ir šovinius bei specialų metalinį seifą. Kad kam nors nekiltų noras pasipuokuoti ginklu, pavyzdžiui, draugams, atvežus į namus ginklą, štabo karininkai užplombuoja jo spyną.  Taigi, jei kas bandytų kišti nagus prie ginklo, tai neliktų nepastebėta.
Kaip sakė pašnekovas, nemažai karių, įskaitant ir jį patį, savojo ginklo namo neima. Daugelį atbaido atsakomybė, kai kur tam prieštarauja šeimos. O pats A. Čāmāns ginklo į namus nesineša, nes jų namuose ir taip netrūksta – pašnekovas yra aistringas medžiotojas.

Mažų padalinių taktika
Kadangi pratybų tikslas buvo derinti bendrus lietuvių ir latvių veiksmus, tai ir mūsiškiai 506-osios kuopos kariai, ir svečiai buvo susikirstyti į bendrus skyrius. Priešo pajėgas imitavo 506-osios kuopos kariai savanoriai.
Pratybų tikslas – treniruoti bendrus mažų padalinių taktinius veiksmus. Pirmąją pratybų dieną Viršilų šile Suvainiškio apylinkėse (Pandėlio sen.) kariai dienos ir nakties metu rengė pasalas, patruliavo kelius, atliko žvalgybą bei naktinį žygį į patrulio bazę. Nors miškuose garsiai aidėjo šūviai, kontaktų su civiliais gyventojais kariai išvengė. Tą jie darė specialiai – toks buvo vienas pratybų uždavinių. Likti nepastebėtiems padėjo ir gera žvalgyba, ir puiki maskuotė. Nors keliukais visai šalia karių pravažiavo ne vienas automobilis, civiliai gyventojai karių nepastebėjo.
Antrąją pratybų dieną Konstantinavoje lietuvių ir latvių kariai derino bendrus kovos veiksmus apgyvendintoje vietovėje. Buvo naudojami šratasvydžio ginklai, o priešų pajėgų vaidmenį atliko ir šratasvydžio klubo „Juodvarniai“ nariai.
Kaip sakė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadas Sergejus Afanasjevas, pratybų metu kelti tikslai ir uždaviniai buvo sėkmingai įgyvendinti. Lietuvių ir latvių bendri veiksmai buvo sėkmingi. Kuopa sėkmingai plečia pratybų teritorijas, su rajono kraštovaizdžiu, miškų masyvais, keliais buvo supažindinti ir kaimynai latviai.
Tik štai Juodupės, kuri savaitgalį šventė 110-ąjį gimtadienį, gyventojai nesusitiko su kariais. „Gaila, kad dėl pratybų neaplankėme juodupėnų. Tačiau karių veiklos prioritetas – koviniai veiksmai. O pas juodupėnus užsukti rasime dar ne vieną progą“, – sakė kuopos vadas.
Vyčio apygardos
5-osios rinktinės
506-osios kuopos
jaunesnysis eilinis
Nerijus KRALIKAS