Tolumos, platumos… Dykros (14)

Statistikos ekspertai išdidžiai paskelbė – Lietuva virsta dykromis. Dykra, jei tikėti apibrėžimu, atsiranda tuomet, kai gyventojų tankumas kvadratiniame kilometre yra mažesnis nei 12,5. Sprendžiant iš paskelbtų diagramų, mūsų rajone vidutinis gyventojų tankumas yra 7-8 žmonės kvadratiniame kilometre.
Gal tie statistikos ekspertai, spėju, gyvenantys sostinėje, ir padarė šį Kolumbo vertą atradimą. Rokiškėnams gi akivaizdu, kad mūsų rajonas nyksta ir traukiasi. Pirmą kartą su šia skaudžia realybe taip akivaizdžiai susidūriau pernai spalį, tarptautinių pratybų „Tvirtas skydas 5.2“ metu. Ieškodami savųjų 506-osios kuopos karių savanorių ir priešiškas jėgas imitavusių belgų rotacinių pajėgų bei jiems talkinusių sostinės karių, kad iš arti išvystume jų susidūrimus, su istoriku Valiumi Kazlausku patruliavome kelią nuo Didsodės iki Dirvonų. Kelio ilgis – daugiau nei dešimt kilometrų. Norėjome paklausti kelio prieigose gyvenančių žmonių, gal jie matė raudonais ar mėlynais kryžiais pažymėtus automobilius, ginkluotus žmones? Tik ko paklausti? Visame ruože nuo Didsodės iki Dirvonų radome vos tris gyvenamas sodybas. O toliau – dykumos dykumos, platumos platumos.
Lygiai toks pat dykynės jausmas atsirado ir žygiuojant dvidešimt kilometrų žygyje „Laisvės vardan“ Juodupės apylinkėse. Ištisi kaimai be šuns lojimo, be smalsių močiučių, susėdusių palangėje. Tik kur ne kur sodybų languose sušmėžuodavo smalsūs vaikų veidukai. O iš būdos išlindęs vietinis rudis tik tingiai ir abejingai pavizgindavo uodega nueinančiai miniai. Matyt, jau senokai praradęs įgūdžius loti…
O kur dar paminklai išnykusiems kaimams… Mažųjų parapijų problemos, kaip suremontuoti bažnyčias, statytas tūkstančiams tikinčiųjų. Kai savaitgalį „lopkose“ besėdi vos dvidešimt.
O tiems, kurie liko, gyvenimas nesaldus. Antai, jauna šeima, pasirinkusi gyventi ne Rokiškį, o gerokai atokesnį rajono bažnytkaimį. Graži, darni, mažylį auginanti. Atėjo laikas mažajam keliauti į darželį, o jaunai mamai įsidarbinti. Kur tau. Mažiukui, kaip mama sako, kol kas nėra vietos miesto darželiuose. „Dirbantis, mokesčius mokantis žmogus turi būti valstybės prioritetas. O kas prioritetas pas mus? Tinginys ir pašalpinis. Kodėl darželyje ugdomi socialinės rizikos šeimos, kurios mama nedirbo, nedirba ir nedirbs, vaikai? Kodėl ji pati, jei dirbti nenori ir dienų dienas namuose sėdi, bent jau savo vaikų pasižiūrėti negali? Tinginės ir valstybės išlaikytinės vaikams vietos darželyje yra. O jei užuot nuo paauglystės, kaip ji, paskui bernus laksčiusi, aš mokiausi, įgijau specialybę, noriu dirbti, tai mano vaikas kas? Šuniukas?!“ – ašarų neslepia jauna mama. Spėkit iš trijų kartų, ar greitu laiku ji norės susilaukti dar vieno mažylio?
O ir šitą, be galo mylimą, jau laikas ugdyti. Mažiukams yra visokiausių pamokėlių, užsiėmimų. Tik kaip į juos dešimtis kilometrų vykti tuo pačiu, baisiuoju, visų linksniuojamu rajono keliu? Mamos susikooperuotų: į  kokią mokyklėlę ar būrelį viso kaimo vaikus viena vežtų vieną dieną, kita – kitą. Tik kuri išdrįs žiemą apledijusiu provėžuotu keliu rizikuoti savo ir kitų mažylių gyvybėmis…
Tyliai skaičiuojame, ko tose dykrose nebeliko… Nebeliko darbo, paskui mokyklos, nebeliko felčerinio punkto, parduotuvės, tuoj ir pašto, kalbama, nebeliks… Gal po kelių metų ir bibliotekai knygas atveš autobusiukas?
O mes stebimės: dykros plečiasi… Mums rimtai reikia „sirgti“ už kiekvieną likusį, už kiekvieną dirbantį, mokesčius mokantį… Akys turi degti už kiekvieną provincijoje įvykusią sėkmės istoriją. Už kiekvieną bedarbį, radusį darbą, įkūrusį verslą. Už jauną dirbančią šeimą ir jos auginamus mažylius. Už tuos, kurie kartais tyliai padejuodami, namo kantriai neša „minimumus“. Kurie nesėdi ištiesę prašančią ranką mylimos tėvynės pusėn.
Kur tau… Mes sergame už… išasfaltuotas kaimų aikštes, trinkelėmis išklotus šaligatvius į niekur, už poilsiavietėse įrengtas kreivas futbolo aikšteles, už daugiamultifunkcinius centrus, skirtus aštuonioms kaimo močiutėms, iš kurių tris žiemoti į miestą išveža anūkai. Už paminklus visų laikų didvyriams. Nors paminklo reikėtų kiekvienam, kuris lieka savajame krašte. Kurio lange dar dega šviesa. Kurio kambarių grindys nužertos mašinytėmis ir konstruktoriaus kaladėlėmis. Kurio namuose girdėti šuns lojimas ar katės miauksėjimas. Kurio keliukas net po didžiausios pūgos atkastas. Nes jam ir žmonai reikia į darbą, o vaikams – į darželį ar mokyklą.