Didžiosios savaitės užrašai. Kertiniai akmenys ir penkios minutės tylos… (5)

Didžioji savaitė. Kertinis mūsų tikėjimo akmuo. Perfrazuojant Didžiojo šeštadienio psalmę, tas, kurį  statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė. O kertinius akmenis vartyti mokame.
Velykos daugeliui – margučių, kepsnio, baltos mišrainės diena. Na, kiek geresniu atveju, dar ir gamtos prabudimo, pagaliau atėjusio pavasario ženklas. Na, ir kažkas kažkur prieš beveik du tūkstančius metų prisikėlė. Na, ta proga ir… persiėskime, prisigerkime, susimuškime (įrašykime pagal savo sugedimo laipsnį). Nes, sprendžiant iš policijos suvestinių, tylos ir susikaupimo savaitę beigi per Velykas pareigūnams darbo netrūko.  Didžiuosiuose žiniasklaidos portaluose dvi „einamiausios“ temos buvo… kaip atpažinti nešviežius kiaušinius ir nepersivalgyti. O šventė kur? Kur džiugus laukimas, kur nuotaika, kur prasmė?
Kalbėti apie šventės prasmę mūsų viskuo pertekusiame pasaulyje apskritai yra sudėtinga. Juk mūsų gyvenime šventė yra kasdien. Tereikia panorėti, ir ant stalo atsiras kepsnys, torto ar pyrago gabalas, svaigaus gėrimo taurė. Tam nereikia taupyti, ruoštis. Užtenka nueiti į parduotuvę su didesniu krepšiu. Muzika ir reginiai, žaidimai – be problemų: kompiuteris, mobilusis, televizija, radijas ir pralinksmins, ir paguos… Viduramžių karaliai, ir tie tokias puotas kasdien kažin ar sapnuodavo.
Didžioji savaitė – pasninko metas. Aha, kurgi ne. Didįjį penktadienį Rokiškio prekybos centrų ir mažesnių krautuvėlių mėsos skyriuose it tornadas prasisuko. Tuščia. Alkoholio skyriai irgi gerokai prašluoti. Pasninkas, vadinasi. Kokia jo prasmė? Nevalgyti mėsos, negerti pienu balintos kavos ar pusryčiams netepti ant duonos sviesto? Mūsų seneliams, kuriems aliejaus butelis ar iš kromelninko žydo nusipirkta silkė buvo  kažkas išskirtinio, pasninkas buvo iššūkis. Antai dar griežtesnio pasninko per Gavėnią besilaikančios ir puikiais kulinariniais įgūdžiais garsėjančios sentikių moterys pasakojo, kad dabar bepigu pasninkauti. Turėk miltų, aliejaus, grybų, morkų, svogūnų ir žuvies, ir gali sočiai, skaniai valgyti. Netgi pyragu pasmaližiauti. Tingi gaminti? Taigi parduotuvėje visko pilna: ir silkės, ir paruoštos žuvies, ir jos konservų, ir šviežių daržovių tuno mišrainei. Tad kokia prasmė kažko nebevalgyti, jei ir atsisakęs kelių produktų, gali prisišveisti taip, kad per barzdą varvės…
Didįjį ketvirtadienį užsigavi varpai. Prasideda simbolinis tylos ir susikaupimo metas.  Aha, kur jau ten. Gyvename didžiuliame informaciniame triukšme. Iš visų kampų groja, dainuoja, pypsi ir blyksi. Net gulant miegoti, svarbu, kad televizorius burbėtų ar radija grotų. Kokia baisi ta tyla… Nors ji – kūrybiškumo, dialogo su savimi ir pasauliu būtina sąlyga. Ne veltui senovės išminčiai išeidavo į dykumą, toli nuo miestų, jų šviesų ir pagundų…
Ir štai, Didysis šeštadienis. Artipilnė bažnyčia, paskendusi tamsoje ir tyloje. Simbolizuojančioje žmogaus proto ir sielos naktį. Man Velyknakčio liturgija – pačios gražiausios metų pamaldos. Bent porai valandų grąžinančios prie krikščionybės šaknų. Į tą persekiojimų ir katakombų laiką. Į tą didįjį tikėjimo ir vilties išbandymą. Kai iš džiaugsmingai Mokytoją lydėjusios minios, girdėjusios jo mokymą, mačiusios jo stebuklus, liko tik maža saujelė ištikimųjų. Kai jie, patikėję naujajam tikėjimui savo gyvenimą, liko laukti nežinomybėje. Kai dužo visos viltys, tikslai, siekiai. Ir beliko tikėjimas. Tikėjimas tuo, kuriuo tikėti nebeliko jokių objektyvių priežasčių: Jis mirė ant kryžiaus, buvo susuktas į drobulę, palaidotas, o ant kapo angos užritintas didžiulis akmuo.
Didysis šeštadienis – priminimas tų laikų, kai būti krikščionimi grėsė patekti į liūtų duobę, būti gyvam sudegintam ar nukankintam arenoje, džiūgaujančios minios akivaizdoje. Kodėl žmonės atsižadėjo savo gyvenimo ir drąsiai sutiko mirtį? Nes iki Jo vienintelė varguolio ar vergo viltis buvo amžinybėje atgimti tokiu pat vergu ar varguoliu. Juk ne veltui daugelis tautų į karalių, didikų kapus dėdavo molines figūrėles, simbolizuojančias tarnus, reikalingus ir pomirtiniame gyvenime. O Mesijas liudijo žmogaus vertę, orumą, amžinojo gyvenimo pažadą. Jam nebuvo vergo ir laisvojo, vyro ir moters, vaiko ir senuko, visi buvo vienodi Dievo vaikai. Už tai senovės žmogui vertėjo mirti.
Už tai ir dabar tebemirštama. Juk ir dabar mūsų tikėjimo broliai persekiojami Azijos, Afrikos valstybėse. Net  mūsų pačių visuomenėje, kurioje daugiau nei 90 proc. gyventojų nominaliai laiko save įvairių konfesijų krikščionimis, praktikuojantis tikintysis laikomas jei ne „žmonijos priešu“, tai mažų mažiausiai „zanūda“.
Velykos – it lakmuso popierėlis, atskleidžiantis požiūrių skirtumus. „Kokia čia šventė?“ – klausiame savęs, maumodami trečią margutį iš eilės. Prisipažinkime, virtas šaltas kiaušinis, kad ir majonezu pagardintas, ne kažin koks skanėstas malonumų išlepintam gomuriui. Balta mišrainė, tapusi lietuviškų švenčių beprasmybės simboliu… O kai kam, sprendžiant iš suvestinių, ir minkšta pagalve.
Nebeliko šventinės nuotaikos, laukimo ir džiugesio. Kaip ir prasmės bei esmės. Kai viskas ranka pasiekiama, prieinama, nusiperkama. Taip ir palieka Velykos eiliniu ilguoju savaitgaliu, vienu iš kelių raudonų dienų kalendoriuje…