Marius Plečkaitis: apie užuovėjos statymą (14)

Beveik prieš mėnesį publikuotame straipsnyje Apie regioninį verkšlenimą rašiau, kad ir rajone galima gyventi – graži gamta, daug erdvės, etnografiniai ypatumai, paramos programos ir t.t. Idėja naujam tekstui gimė mąstant būtent apie pastarąjį straipsnį, o tiksliau apie kai kuriuos jį lydėjusius komentarus. Beje, ačiū už gausų skaitymą, dalinimąsi straipsniu ir diskusijas!

Taigi nors tuose pesimistiškesniuose komentaruose, tarsi, ir buvo apytikriai nurodyta, kas Rokiškyje ne taip (pinigų trūkumas, darbdaviai-išnaudotojai, menka judėjimo darbo rinkoje galimybė ir pns), panorau į problemą pažiūrėti kitu kampu. Iškėliau klausimą, kaipgi vis dėlto tą gyvenimo kokybę galima kilstelėti, nenuleidžiant rankų vien dėl regionuose lėtesniais tempais augančios ekonomikos, taigi ir iš to išplaukiančio žaidimo taisyklių primetimo iš darbdavių pusės.

Nesu joks gero gyvenimo lektorius, juo labiau nemėgstu ir panašios populiariosios psichologijos ar koučingo leidinių, bet vis dėlto sukurpiau keletą, galimai, pravarčių ir ne visai klišinių patarimų, kaip, pradėjus nuo savęs, galima kurtis užuovėją šiame kartais atšiauriame pasaulyje.

Svarmenys ant kojų

Ar žinote, kad trys buteliai alaus per vieną vakarą – jau alkoholizmo požymis? Jei alaus per savaitę išgeriama virš dviejų litrų – irgi nieko gero. Grįžus po darbo daugumai norisi atsipalaiduoti, o savaitgalį dorojant šašlyką skardinė pati pašonėje atsiranda. Visgi atsipalaiduoti galima išmokti ir kitaip, o prie šašlyko puikiai tiks ir vanduo ar mineralinis. Verčiau jau išsirinkti mažesnį kiekį prabangesnio kraftinio gėrimo ar padegustuoti taurę sparčiai kokybės kartelę keliančio nealkoholinio alaus, nei eilinį kartą namo parsinešti pakuotę Ekstros.

Panašiai reikėtų dorotis ir su rūkymu bei kitom priklausomybėm. Jei neišeina pačiam, šiuo klausimu mielai padės šeimos gydytojas (jei nepadės – labai nesunku pakeisti) ar psichologas. Negana to, kad priklausomybės kenkia sveikatai ir išbalansuoja emocinę pusiausvyrą, dar jos labai mielai valgo tuos spalvotus stačiakampius, negaunančius ramiai pasiilsėti piniginėje.

Planas

Dar Antikos laikais senukas Aristotelis iškėlė tokias vertybes, kaip tikslingas veikimas ir gyvenimo plano svarba.

Pradėti galima nuo vizijos, kokį save matome, kad ir po metų, dviejų ar penkerių: ką norėtume būti pasiekę ar pakeitę. Turėti kad ir kuklią viziją, į kurią einama, nėra toks jau blogas sprendimas. Nepakenktų sukurpti ir mėnesinį ar metinį finansinį planą – kiek planuojama uždirbti, sutaupyti, ką įsigyti, kokios bus pagrindinės išlaidų rūšys. Taip pat nepamaišytų įsivesti ir principinį ar detalų savaitės planą – kada ir kuo bus užsiimama, kada grįžtama namo ir vakarieniaujama, ką planuojama atlikti trečiadienio vakare ir pns.

Ne visiems, bet nemažai daliai žmonių kontūrai, ribos ir apibrėžtumas labai padeda. Tą trokštamą situacijos aiškumą ir saugumą planas ir įkūnys.

Kas be ko, planavimas tiesiogiai liečia ir piniginę. Pavyzdžiui, parduotuvėje ar turguje dėl iš anksto sudaryto savaitės patiekalų plano bus aišku, ką reikia įsigyti, bus išvengta bereikalingų ar iki vartojimo sugesiančių produktų įsigijimo.

Mėnesio ar kito periodo pabaigoje peržiūrėjus faktinį plano įvykdymą, galima priimti atitinkamus sprendimus. Taip pat planas, kaip iš esmės objektyvus savęs įvertinimas, padeda atsispirti nepamatuotam išlaidavimui: pavyzdžiui, išsvajotas naujas automobilis neatrodys toks jau vertingas pažvelgus į klibantį šeimos biudžetą.

Investicija į save

Kartais esame linkę apsimesti tuo, kuo nesame. Dažnai įsliuogiame į, neva, gudraus investuotojo kailį, tačiau visas mūsų finansinis genialumas baigiasi visas atliekamas negausias lėšas sukišant į vertės pike įsitaisiusius bitkoinus, pirmą pasitaikiusį investicinį fondą (nepasidomėjus, nei jo rizikos lygiu, nei valdymo mokesčiais) ar keistą, sulipdytą finansinį instrumentą – investicinį gyvybės draudimą.

Jei per mėnesį lieka nedidelė pinigų suma, geriau bent dalį jos investuoti į save: išmokti masažuoti, baigti profesinę mokyklą, įsisavinti skandinavų ar kitą kalbą, jei yra valios ir mokykloje nesipykta su matematika ir fizika – pasimokyti programuoti. Tobulėjimo kryptį geriau rinktis pagal savo stipriąsias savybes, ne pagal rinkoje mokamus didžiausius atlyginimus. Kitaip, didesnė tikimybė, kad nauja veikla nepasiteisins.

Įgijus naujų įgūdžių, lengviau laviruoti darbo rinkoje ir gauti geriau apmokamą darbą.

Knygos

Kas skaitymą įsivaizduoja kaip nuobodų moksliukų užsiėmimą, tas nustebs sužinojęs, kiek daug visokiomis prasmėmis sėkmingų žmonių yra prisiekę skaitytojai.  

Nuo kitų meno šakų literatūra skiriasi tuo, kad ne vien formuoja estetinę nuovoką, bet ir tiesiogiai prikrauna galvą žinių.

Pavyzdžiui, skaitydami grožinį kūrinį, praturtinsime žodyną. Žodį įdomu pradėsime kartkartėmis keisti nieko sau ar žavinga, didžiulis – kolosalus, žmonės – visuomenė, čili pica – nieko gero. Be žodyno gaunamas ir nemenkas bagažas elgesio schemų, kurias, prireikus, galima pakelti atmintyje ir pritaikyti iškilusioje situacijoje.

Skaitant negrožinę literatūrą, kad ir paskutiniu metu išpopuliarėjusias mokslo populiarinimo knygas, gaunama daugiau faktais ir argumentais paremto suvokimo, kas vyksta aplinkui. Kitaip tariant, praplečiamas temų, kuriose jau gebama braidžioti, laukas.

Nereikia iš karto pradėti nuo sudėtingų leidinių. Pradžioje tiks beveik bet kas bent šiek tiek pakeitinėjant žanrą ar rašytoją. Taip susiformuos pradinis suvokimas apie literatūrą, o vėliau jau viskas rutuliosis savaime.

Knygos ne tik paaštrina protą ir liežuvį, bet ir ugdo reikalingą kritinį mąstymą – lengviau atskirti pelus nuo grūdų, tikrą informaciją – nuo propagandos, daryti interpretacijas ekonominiais ar kitais klausimais.

Įpročiai

Suformuoti įprotį prireikia nemažai laiko. Skirtingoje literatūroje nurodomas skirtingas įpročio suformavimo periodas, bet kalba eina apie mėnesius. Visi anksčiau išvardyti punktai yra tam tikri įpročiai: įprotis gyventi sveikiau, įprotis planuoti, įprotis investuoti į save, įprotis skaityti.

Didžiumą įpročių atsinešame iš vaikystės, mėgdžiodami andainykštę aplinką. Ne visi jie geri, dalis – žalingi, dalis nenaudingi ar pasenę. Siekiant kokio nors tikslo verta nepatingėti suformuoti vieną kitą tą tikslą priartinsiantį įprotį – eiti anksčiau miegoti, laiku ateiti į susirinkimą, kas dieną bent šiek tiek paskaityti, kas rytą padaryti mankštą ir t.t.

Įpročiais yra paremta disciplina. Nors iš pradžių jų laikytis sunku, ateityje jie pradeda duoti dividendus.

Tai tam tikra auka rytojui.

Mažiau išankstinių nusistatymų

Gal ką ir sukrėsiu, bet turėti tvirtą nepajudinamą nuomonę – nieko gero. Tai labiau rodo, kad nebeklausoma kitų argumentų, esant įsitikinus savo šventa tiesa ir atsisakant tobulėti.

Jei visas pagrindimas kokiu nors klausimu atsiremia į „čia mano asmeninė nuomonė“, tai ji tokia gali ir likti, bet ja per daug didžiuotis ir mosuoti nereikėtų, nes tai nuomonei pagrįsti tiesiog nėra argumentų.

Kur kas sveikiau, išgirdus pagrįstą mintį, ją apmąstyti, ir, jei nerandama gerų kontrargumentų, gebėti keisti nuomonę. Aišku, tas nuomonės susidarymas neturi būti baigtinis – verta patikrinti, ką tuo klausimu pasisako kiti nusimanantys, ką galvoja ekspertai ir pns. Iš esmės kalba eina tiesiog apie nevirimą savose sultyse ir bendraminčių burbule.

Tai turbūt mažiausiai tiesiogiai su finansinės padėties pagerinimu susijęs patarimas. Vis dėlto įsivaizduokite, koks įdomus pokalbis su kolegomis ar sodo kaimynu būtų, kokios smagios diskusijos užvirtų, jei į tą pokalbį nebūtų neatsinešama absoliutaus visa ko išmanymo.

Vietoj pabaigos

Perskaitę tikriausiai supratote, kad tai nėra baigtinis sąrašas. Jį galima tęsti ir toliau, vienus patarimus trinant, kitus taisant, trečius keičiant kitais, ketvirtus sukuriant naujai. Tereikia atminti vieną protingą mintį, kuri ir bus paskutinis patarimas šiame tekste:

vieną, ką tikrai įmanoma pakeisti – tai patį save.

Marius Plečkaitis.