Pagalba Gelbėtojams (0)

Šio straipsnio tema mintyse kirbėjo jau seniai, po truputį dėliojosi vis daugiau minčių ir sakinių. Galų gale, atėjo laikas ją „įvilkti“: „uždėti“ pavadinimą, išskirti potemes ir sudėti taškus. Taigi, apie tuos, kurie yra šalia sergančiųjų – apie Artimuosius.

Šeimos nariui susirgus sunkia liga Artimieji, kurie visaip stengiasi padėti sergančiajam, taip pat gauna palaikymą, aplinkiniai nelieka abejingi – užjaučia, stengiasi suteikti vilties (nors ne visuomet tai sugeba „įdėti“ į žodžius). O jei šeimos narys suserga depresija? Arba alkoholizmu? Kas vyksta šeimose, kuriose yra sergančiųjų genetinėmis ligomis, pavyzdžiui, Dauno sindromu? Kai senstantys tėvai nebeprisimena mūsų vardo? Sunkios temos, apie kurias žmonės kažkodėl kalba mažiau… Iškyla vaizdas apie nuščiuvusią minią ir įsivyraujančią nepatogią tylą. Ar joje tiek pat vilties ir palaikymo Artimiesiems?

Mūsų psichologinio darbo praktikoje ne vienas atvejis, kai sergančiųjų Artimieji kreipiasi pagalbos, nes nebežino, kaip tvarkytis su ligos keliamais reikalavimais. Ir ką daryti, kai atrodo, lieki vienas su nepaprasta atsakomybe – rūpintis ir padėti, būti (ir išbūti) šalia sergančiojo. Kai esi Gelbėtojas, kuris nebegali gelbėti, nes jam irgi reikia pagalbos. Pabandykime pažiūrėti iš arčiau…

Kai šeimos narys turi negalią

Negalia – žodis, sukrečiantis visada, nepriklausomai nuo konteksto, kuriame jis sakomas. Ar tai šeimoje gimęs neįgalus kūdikis, ar trauma, pasodinusi žmogų į neįgaliojo vežimėlį, ar kitos, sunkių pasekmių turinčios ligos (pvz., insultas). Negalia pakeičia ne tik ją ištikusio žmogaus gyvenimą, kardinaliai pasikeičia ir Artimojo gyvenimas. Artimasis turi iš naujo „perkurti“ savo gyvenimo planą. Nuo darbo, karjeros, finansinių slaugos planų iki asmeninių santykių ir savo poreikių. Artimiejisusiduria ne tik su pokyčiais, bet su iššūkiais, kurie nėra paprasti net ir emociškai stipriausiems žmonėms. Nes jie tampa tais, kurie patys yra sveiki, tačiau „serga“ kartu su artimuoju; kurie yra (turi būti) stiprūs, tačiau labai pažeidžiami; kurie turi drąsinti, nors patiems baisu; kurie tarsi turi žinoti atsakymus į sergančiojo klausimus, nors patiems kyla begalė klausimų. Neretai liga sergantįjį įkalina namuose / kambaryje / lovoje, tačiau į tą patį kalėjimą (nors ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis) įkalinamas ir Artimasis. Artimieji gali jaustis netekę savo gyvenimo (savasties), praradę galimybes suprasti ir patenkinti savo pačių psichologinius, asmeninius, socialinius poreikius, pasirūpinti savo pačių sveikata. Neretai šalia negalią turinčio žmogaus esantiems Artimiesiems būdingi emocinio išsekimo, depersonalizacijos, sumažėjusio veiksmingumo, profesinio perdegimo, požymiai, kurie gali būti depresijos ir nerimo sutrikimų priežastimi. Taigi, akivaizdu, kad pagalba yra būtina ir padedančiam, tam, kuris šalia.

Šalia skausmo

Skausmas – tai nemalonus emocinis ir sensorinis jutimas. Jo jutimas priklauso nuo žmogaus fizinės būklės, psichikos būsenos ir skausmo stiprumo. Skausmo receptoriai neprisitaiko prie ilgalaikio dirginimo, skausmas jaučiamas nuolat, prie skausmo nepriprantama. Be to, ilgalaikis net ir nestiprus skausmas gali paveikti emocijas ir psichiką – atsiranda bloga nuotaika, nerimas, baimė, depresija. Būnant ilgą laiką šalia skausmą patiriančio žmogaus (dažnai sergant lėtinėmis, onkologinėmis ligomis), Artimieji gali jausti visą amplitudę jausmų. Nuo begalinio gailesčio, užuojautos iki bejėgystės ar netgi kaltės. O kur dar pyktis (gal medikams, kurie negali padėti, gal valstybei, gal Dievui – už neteisingus išbandymus, o gal ir pačiam sergančiajam už nekantrumą). Kaltė gali aplankyti mąstant, kad „gal ne viską padariau teisingai“; „artimasis kenčia, o aš ne“. Kaltės jausmai gali kamuoti ir dėl minčių apie skausmą kenčiančio nekantrumą. Šalia esantys Artimieji tarsi įsipareigoja būti stiprūs, palaikantys, padedantys, netgi geros nuotaikos, nes sunku juk kenčiančiam, ne jiems. Pasitaiko, jog Artimieji tarsi „susitapatina“ su savo sergančiu šeimos nariu ir patys gali pradėti jausti fizinius pojūčius. Tyrimai rodo, kad šeimose, kur yra stiprų lėtinį skausmą išgyvenantis žmogus, artimiausi šeimos nariai taip pat dažnai skundžiasi įvairiais skausmais, depresyvia nuotaika, padidėjusiu nerimu, lėtiniu, dažniausiai emociniu nuovargiu. Tam, kad Artimasis pats netaptų pacientu, svarbu pasirūpinti savimi. Ne tik fiziškai. Labai svarbi emocinė parama, jausmų „legalizavimas“, dalinimasis sunkumais, bendraminčių ir likimo draugų palaikymas gali tapti neįkainojama pagalba Artimajam.

Šalia priklausomybių

Niekas nenori sirgti priklausomybe, niekas nenori ir būti šalia priklausomo žmogaus. Tačiau priklausomybių, ypač alkoholizmo, mastas mūsų šalyje rodo, kad žmonėms susitvarkyti su šia problema savarankiškai (šeimoje) nepavyksta. Dažna situacija mūsų praktikoje, kai pagalbos kreipiasi ne pats priklausomybę turintis asmuo, o Artimieji. Įprastas jų „užsakymas“ psichologui – „padarykite, kad artimasis nustotų gerti, vartoti narkotikus, lošti ir t.t.“. Atsakyti tokiais atvejais tikrai nelengva, nes vienintelis žmogus, kuriam psichologas gali padėti yra tik tas, kuris atėjo ir dabar yra kabinete – pats Artimasis. Tačiau išgirdę pasiūlymą dirbti su savimi, kitaip tariant pasirūpinti savimi, Artimieji dažnai nustemba, ne visi tokį siūlymą priima ir suvokia tokios rekomendacijos prasmę. Tokia reakcija yra visiškai normali ir suprantama, nes Artimasis visą dėmesį fokusuoja į savo brangaus žmogaus priklausomybę ir mano, jog vienintelis būdas spręsti problemą – dirbti su priklausomu asmeniu. Šeimos nariai yra tarsi pakliuvę į spąstus, kuriuose gali jausti nerimą, liūdesį, pyktį, gėdą, kaltę, norą gelbėti, viltį, kad kada nors tai baigsis ir tuo pačiu beviltiškumą, nes nežiūrint visų pastangų – niekas nesikeičia. Ši emocinė našta tikrai labai slegia ir būti su ja vienam – tikrai labai sunku.

Šalia psichikos liga sergančio artimojo

Sisteminiame ligų sąraše (TLK-10) išskiriama dešimt psichikos ir elgesio sutrikimų grupių, o kiekvienai jų priklauso dar spektras atskirų sutrikimų, apibūdinamų specifiniais požymiais. Taigi, gana populiariu terminu tapusi depresija tikrai neapibūdina visų psichikos ligų. Įvairių psichikos ligų atveju, Artimieji susiduria su labai sudėtingomis situacijomis: sergančiojo abejingumu ir apatija (nuo nematymo prasmės bendrauti, eiti į darbą iki atsisakymo praustis), pykčiu, irzlumu, izoliacija, pakitusia sergančiojo realybe, kliedesiais, noru mirti ar bandymais nusižudyti. Šeimos nariams ir draugams tai neretai būna traumuojantys patyrimai. Normalu, jei Artimiesiems iš pradžių kyla klausimas, kodėl sergantysis taip elgiasi ir už ką mane baudžia? Lyg tai būtų sergančiojo sąmoningas pasirinkimas. Žinoma, taip nėra, tačiau nuo šios naujienos Artimiesiems netampa lengviau, nes būvimas šalia pareikalauja labai daug psichologinių resursų. Sunku tvarkytis ir su savo jausmais – kalte, gėda, pykčiu, beviltiškumu. Dėl pakitusių santykių Artimieji gali jaustis prarandą tą žmogų, kurį tiek metų pažinojo. Tai psichologinė krizė, todėl normalu, jei patiems Artimiesiems bus reikalinga psichologinė pagalba. Tam, kad iš naujo susidėliotų praeitį, dabartį ir ateitį. Kad galėtų suprasti, ką šioje situacijoje galima pakeisti, o ko negalima. O priimti ir susitaikyti su sergančiojo asmenybės pakitimais ir jo ribotumais nebūna lengva. Juk tenka susitaikyti ir su savo ribotumu, kad nesame visa galintys Gelbėtojai.

Pabaigai..

Skaitant įvairias rekomendacijas Artimiesiems, kaip padėti negalią, priklausomybes, psichines ligas ir kitus sutrikimus turintiems savo šeimos nariams, tikrai galima rasti nemažai instrukcijų apie slaugą, pagalbą, nurodymų kaip elgtis, ką sakyti ir t.t. Pasigendama „instrukcijų“, kaip padėti sau turėtų patys pagalbininkai.

Taigi, kas toliau? Ir koks čia psichologinės pagalbos vaidmuo? Neturime recepto ar burtažodžio, kas gali padėti visiems. Galime pasidalinti tik savo žiniomis ir patirtimi, ateinančia iš psichologinių grupių, kurias vedame sergančių žmonių Artimiesiems. Kai šalia yra sunkiai sergantis asmuo, Artimiejipraranda dalį kontrolės ir gyvena laukime – kas bus šiandien, o kas laukia rytoj? Ar sergantysis bus geros nuotaikos, ar bus mažiau skausmų, ar pavyks aprengti ar pamaitinti? Koks kitą akimirką bus sergantysis? Todėl Artimiesiems svarbu turėti kažką pastovaus, atspirties tašką, kuriuo gali tapti psichologinė grupė. Vieta, kur galima sugrįžti. Kaip galime pamatuoti, kad grupė tikrai veikia, kad padeda? Tikriausiai tik kokybiniais kriterijai – kai dalyviai nori sugrįžti, būti ir dalintis grupėje. Mokytis kurti naujus santykius ir išbandyti naujus įveikos būdus.

Psichologinė grupė „Depresija sergančių žmonių Artimiesiems“ startavo šių metų pavasarį ir matant tokios grupės prasmę, aktualumą ir naudingumą, mūsų grupė keičia formatą – dabar ji tampa tęstine, prie kurios nuolat gali jungtis nauji dalyviai.

Taigi, kaip matome, žmonės, besirūpinantys sergančiu artimuoju, susiduria su daugybe iššūkių, kuriuos jiems tenka atlaikyti. Labai svarbu suvokti, kad jų stiprybė nėra begalinė. Todėl svarbu nepamiršti savęs, savo poreikių, savo gyvenimo ir drąsiai kreiptis pagalbos, nes ir Gelbėtojams gali prireikti pagalbos.

Psichologės
Renata Černovaitė
Jurgita Skiparienė