Plagiavimas: ar tai aktualu tautodailėje? (0)

Vienas iš pagrindinių kuriančio žmogaus veiklos įrodymų – originalumas, parodantis autoriaus gebėjimą atrasti, padaryti kažką naujo, kitokio. Tačiau visose kūrybos srityse galima atrasti plagiavimo, kopijavimo, nusižiūrėjimo apraiškų. O ar tai vyksta tautodailėje? Ar įmanoma pastebėti plagiavimo atvejų mene, kuris, lyg ir yra bendras – visos tautos, skaičiuojantis nebe metus, o amžius? 

Mano, kad vyksta

Visuomenė žavisi tais autoriais, kurie geba padaryti, pristatyti, parodyti kažką naujo. Nustebinti. Kurie nekartoja pirmtakų ar kolegų pasiekimų. Tačiau kaip įmanoma išlikti originaliam, kai, pavyzdžiui, tautinių juostų audimo technika yra tokia ir kitaip nepadarysi.

Vilnos vėlėjos Violetos Jasinevičienės nuomone, plagijavimas galimas visur: „Tie, kurie susidūrę su kūryba, autoriniais darbais, kurie dirba meno srityje žino, kas yra autorių teisės. Taip, tautodailėje tą apibrėžti sunku, kadangi negali užpatentuoti konkretaus darbo. Ir kai nėra konkrečių, apibrėžtų autorių teisų, plagiavimo negali ir įrodyti... Bet tautodailėje jis vyksta. Na, taip, galbūt technika vienoda, bet juk visada galima kažką savo pridėti, įvesti kitą spalvą, akcentą. Kažką pakeisti. Pagalvoti. Nereikia eiti lengviausiu keliu: nusižiūrėti nuo kito. Ir kalbame ne tik apie darbus, bet ir apie parodų organizavimą. Jei aš surengiau, tarkim, veltų kepurių parodą, ar būtinai reikia daryti tokią pat parodą ir ten pat..? Kita vertus, jei taip vyksta, jei mane plagijuoja, aš darau prielaidą, kad mano darbai yra verti dėmesio. Jei eina iš paskos, vadinasi, mano pasirinktas kelias – teisingas“.

Šiuolaikinė tautodailėje ypač aktualu

Birutės Dapkienės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Rokiškio skyriaus pirmininkės, nuomone, šiuolaikinėje kūryboje plagiavimo randama ne viename darbe.

„Per meno kūrinius išreiškiami jausmai, mintys, norai, troškimai ir tai, kas mums rūpi. Kiekvienas kuriantis autorius, kartu su kūriniu, išgyvena jausmą, susitapatina, bet ne visiems tai duota... Todėl, kaip ir visose srityse, taip ir tautodailėje, ypatingai – šiuolaikinėje tautodailėje – plagijuojama. Plagiatą lengvai pastebi kiekvienas, nors šiek tiek iš kūrybos manieros pažįstantis tikrąjį autorių. Kiti to nesureikšmina. Gilinantis į senąsias tradicijas tautodailėje, kur vyrauja etnografiniai motyvai, sunkiau apkaltinti plagiatu. Kadangi čia vyrauja apibrėžtos taisyklės: autorius tiksliai atkartoja raštus, motyvus, formas. Šiuolaikinėje tautodailėje autorių teisės tikrai pagelbės. Reikia nepabijoti kovoti“, – ragino pirmininkė.  

Tačiau pridūrė, kad kalbant apie tradiciškumą, etninį savitumą, apkaltinti plagiavimu praktiškai neįmanoma: „Kūrėjas, ilgai rinkęs informaciją, gilinęsis į ištakas, iki smulkmenų išanalizavęs, atkuria kūrinį, aprašo eigą ir visą procesą, paviešina ir po keleto dienų, dienos šviesą išvysta analogiškas autorius, analogišku kūriniu, analogiškais veiksmais. Vienam garbė, kitam – apmaudas. Kaip su tuo kovoti – negaliu atsakyti. Manau, tai sąžinės reikalas. Ir, įdomus klausimas: ,,Ar dviejų autorių skirtingu laiku toje pačioje galerijoje surengtos parodos yra plagiavimas?“... Čia, vėlgi, daug sudėtinių dalių. Vieno atsakymo nėra. Galiu tik pasakyti, kad kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Rokiškyje, yra ne tik sveikos konkurencijos, bet ir plagiavimo“.

„Man tikrai negaila“

Erikas Čypas – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo drožybos ir žaislininkystės amato puoselėtojas atviras – jam „negaila“, kad jo idėjas kažkas atkartoja. „Plagiavimas? Žinoma įmanomas. Ir labai daug tokių atvejų. Ir mano darbus plagijuoja, tik aš tam nesuteikiu reikšmės. Nieko blogo nematau, man nesukelia problemų. Gerai, gal pirmus pora-trejetą kartų buvo kažkoks kartėlis, bet dabar tai tikrai ne. Reiškia, kad gerai dirbu“, – šypsojosi N. Čypas.

Anot jo, yra žmonių, kurie dėl plagijuojamo kūrinio jaučia nuoskaudas, kurie sako, kad „paduos į teismą“: „Ko čia audrintis? Man atrodo, kad žmonės tik susireikšmina. Pavyzdžiui: kažkada dariau parodą muziejuj, daugybė žmonių matė, apsilankė, kiti gi ir nufotografuoja. O paskui, po kurio laiko, pamačiau darbų, kaip mano. Važinėjam gi mes, tautodailininkai, į muges, tai visko visi prisižiūri. „Pasigaudai“ minčių. Bet, pvz., kad ir ženklai iš senovės: saulės ženklas, gyvybės medis, tai jie gi – visų. Kaip gali sakyti, kad plagijuoja?“

Penkiolika metų drožinėjantis pašnekovas juokėsi, kad kuo daugiau drožinėja, tuo „durnesnių“ minčių kyla: „Kažką paderini, savo padarai. Gal žalčio išraitymus kitaip sugalvoji, gal uodegą nukerti ir panašiai... Aš darau taip, kaip moku, kaip žinau, kaip man gerai ir tikrai nesureikšminu, jei kas nusižiūrėjo“.