Rokiškio lituanisčių kelionė į Tytuvėnus (1)

Mums, rajono lituanistėms, jau tampa gražia tradicija mokslo metus baigti kelione po Lietuvą. Vasaros pradžia tikrai tinkamas laikas pamatyti kažką naujo, pabendrauti su kolegomis iš kitų rajonų, pasisemti energijos, kurios taip reikės atėjus rudeniui.

Šį kartą pasukome į Tytuvėnų pusę – šio miesto gimnazijoje mūsų laukė svetingi kolegos. Direktorės Irmos Stankuvienės lydimos apžiūrėjome gimnaziją. Buvo smagu sužinoti, kuo gyvena lituanistės. Noriai savo patirtimi pasidalijo lietuvių kalbos mokytoja Zenta Mačiulaitienė.

Palikusios svetingąją gimnaziją, patraukėme į visai šalia esantį Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį – vieną įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Kartu su vienuolio abitu apsirengusiu gidu apžiūrėjome vienintelį Lietuvoje statinį, kur šventoriaus tvoroje-arkadinėje galerijoje įrengtas procesijų koridorius su 39 Kryžiaus kelio stotimis, o kiemo viduryje Šventųjų Laiptų koplyčia. Pasigrožėjome bažnyčia, kurią puošia devyni barokiniai altoriai, didžiajame – XVII a. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Už didžiojo altoriaus įėjome į šv. Jono Pauliaus II koplyčią, kur saugoma šventojo popiežiaus relikvija. Apžiūrėjome ir buvusias vienuolių celes, kur dabar yra ekspozicija, pasakojanti vienuolyno, bažnyčios ir miestelio istoriją. Vaikščiodamos po bažnyčią ir vienuolyną pajutome kažkokią ypatingą aurą. Įsivaizdavome, kaip kažkada prieš daugelį metų čia vaikščiojo paslaptingi vienuoliai.

Iš Tytuvėnų mūsų autobusiukas pasuko į Šiluvą. Kiek žinoma, šiame miestelyje anksčiausiai Europoje, 1608 m., apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Vaikščiodamos po Šiluvą ištrūkome iš kasdienės rutinos, pamiršome nuolatinį bėgimą. Turėjome galimybę pasimelsti Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje, garsėjančioje didžiojo altoriaus Marijos paveikslu, apsilankėme modernistinėje Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje (pastatyta 1924 m. Marijos apsireiškimo vietoje). Trumpam sustojome prie aikštėje pastatyto popiežiui Jonui Pauliui II skirto paminklo, atnaujintos Švč. M. Marijos skulptūros.

Kelionę tęsėme toliau – kaip pačios juokavome, vykome pas Maironį, t. y. aplankėme poeto gimtąsias vietas – Bernotus ir Pasandravį.  Bernotai – tai Jono Mačiulio tėviškė.  Dar auga Maironio laikus menantis sodas, šalia namo žaliuoja rūtos, diemedžiai, žydi gėlės. Supranti, kodėl poetas savo eilėse apdainavo ne rožes, o tradicines kaimo darželių gėles... Maironio sesers sodyboje dabar įkurtas muziejus, kuriame ne vienas poeto laikus menantis daiktas: baldai, indai, Maironio išdrožta rašalinė. Atrodė, kad svetingieji šeimininkai paims dubenį ir pavaišins visus svečius bandelėmis su varške – tokias bandeles labai mėgo poetas...

Apžiūrėjusios Bernotus, patraukėme į už kilometro esantį Pasandravį, kur Maironis gimė, kur  prabėgo pirmieji vaikystės metai. Žingsniuodamos grožėjomės Sandravos ir Luknės upelių vingiais.  Tiek šios mažos upelės, tiek netoli tekanti srauni Dubysa tikriausiai ir įkvėpė poetą Maironį apdainuoti gimtinę, jos išskirtinį grožį. Tiesa, Pasandravyje yra išlikę tik gimtojo dvarelio pamatai, tačiau galėjome apžiūrėti svirtinį šulinį su įspūdingo dydžio akmeniniu rentiniu, restauruotą akmens mūro pavalkinę (pakinktinę). Taigi, pabuvome ten, kur dar gyva mūsų mylimo poeto Maironio dvasia.

Tikrai gerai praleidome laiką, pabuvome kartu su kolegėmis, susipažinome su įdomiais žmonėmis, patyrėme malonių įspūdžių, net ir oras tą dieną nebuvo pragariškai karštas, taigi kelionė tikrai buvo smagi.

Jolanta Augulienė, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytoja, rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkė