Socialinės darbuotojos – apie neproginius lūkesčius ir kasdienybę (0)

Rugsėjo 27 d. Lietuvoje bus minima socialinių darbuotojų diena. Tai viena naujausių profesijų šalyje, pirmuosius specialistus pradėta rengti 1991 m. Apie profesinę veiklą kalbėjomės su rokiškietėmis – Inga Gurnikiene ir Daiva Kaupiene, kurios šioje srityje dirba antrą dešimtmetį. Specialistės tvirtina, kad šis darbas netelpa į jokius grafikus, darbo valandas, tačiau moralinė grąža yra tas variklis, kuris skatina judėti toliau.  

Persikvalifikavo iš kineziterapeutės

Rokiškio socialinės paramos centro padalinio Jūžintų dienos ir trumpalaikės socialinės globos centro socialinė darbuotoja-padalinio vadovė I. Gurnikienė sako, kad ne ji pasirinko profesiją, o profesiją – ją. Iš pradžių dirbo kineziterapeute, vėliau persikvalifikavo į socialines darbuotojas. „Mačiau, kaip dirba kolegos, padeda žmonėms ir norėjau pabandyti pati. Kai gali pagelbėti žmogui ir matai rezultatą – džiaugiasi širdis. Nors daugiau atlieku organizacinį darbą, bet žmonėms prireikia pagalbos ir kasdieniuose reikaluose, dėl higienos ir pan. Manęs joks darbas negąsdina“, – kalbėjo I. Gurnikienė.

Pagrindinė problema išlieka

Paklausta, ar metams bėgant keičiasi žmonių problemos ir kokios pagalbos dažniausiai prireikia, pašnekovė sakė, kad dažnai tenka pagelbėti planuojant kažkur nuvykti norintiems gauti sveikatos, užimtumo paslaugas, bet svarbiausia žmonėms buvo ir yra bendravimas. „Yra labai daug vienišų žmonių. Vyresnio amžiaus žmonės, turintys negalią, užsidaro savyje. Jeigu mažėja bendravimo ratas, jie visai užsisklendžia, sunku suteikti tą pagalbą. Tenka ieškoti visokių būdų prieiti. Kartais užtenka pasiūlyti pažaisti šaškėmis ar išeiti pasivaikščioti, kad žmogus atsipalaiduotų. Pradedi bendrauti apie gamtą, žmogus pamažu atsiskleidžia, pasakoja apie artimuosius, kokios pagalbos reikėtų“, – apie darbo kasdienybę pasakojo padalinio vadovė.

Nebijoti eksperimentuoti

Socialiniame darbe tikėtis greito rezultato neverta. Pašnekovė lygina – gal paprasčiau yra duonos kepėjui, kuris įkiša į orkaitę duonos kepaliuką ir mato rezultatą čia ir dabar. Socialinėje srityje reikia laukti. Geriausias atlygis, anot I. Gurnikienės, šypsena ir padėka. Pašnekovė sako, kad teikiant pagalbą reikėtų nebijoti eksperimentuoti. Ar pasiteisins naujas metodas, paaiškės tik tuomet, kai jį išbandysi. „Kartais paprasti dalykai padeda, nors iš pradžių bijai tuos metodus taikyti, o pasirodo, jie pasitvirtina. Pvz. turėjome vyresnio amžiaus paslaugų gavėją, kuriai patikdavo klausytis Marijos radijo. Kadangi buvo neprigirdanti, radijo klausydavo visu garsu, kitus tai erzindavo. Galvojome, kaip išspręsti tą problemą, kad būtų ir jai gerai, ir aplinkiniams. Pasiūlėme išbandyti ausines, nors iš pradžių atrodė, gal atsisakys. Bet močiutei patiko ir problemos nebeliko. Paslaugų gavėjų artimuosius visada raginu sakyti, jeigu kas negerai – viską galima pakeisti, o kai gerai – pasidžiaugti kartu“, – kalba I. Gurnikienė. 

Daugiau naujovių

Kalbant apie pokyčius paslaugų teikimo sistemoje, pašnekovė išsakė lūkestį, kad norėtųsi daugiau naujovių, šiuolaikinių technologijų, patogumo paslaugų gavėjams, daugiau socialinių darbuotojų, bet viską riboja finansai. „Daugiau nieko keisti nenorėčiau. Visose srityse yra ką tobulinti. Tai, ką turime, nėra taip blogai“, – sakė Jūžintų dienos ir trumpalaikės socialinės globos centro, kuriame yra 15 paslaugų gavėjų, socialinė darbuotoja-padalinio vadovė.

Maži stebuklai

Skemų socialinės globos namų socialinė darbuotoja D. Kaupienė, šioje srityje dirbanti jau 20 metų,  patikino, kad socialinis darbas jai – gyvenimo būdas. „Nors tai nuvalkiota frazė, bet gryna tiesa, nes tu neskaičiuoji savo darbo valandų, rūpiniesi žmonėmis ir stengiesi jiems padėti ne tik nuo 8 iki 17 val. Šiame darbe realizuoju save, savo lūkestį kažkam padėti. Turbūt kiekvienas jaučiame tokį norą padėti, būti reikalingu“, – kalbėjo moteris.

Sudėtingos akimirkos neišvengiamos kiekviename darbe. Pašnekovė sakė, kad sunkumus nugalėti padeda grįžtamasis ryšys, kurį gauna iš žmonių. Galbūt kartais jo nesulaukia tada, kai tikisi, o kartais – pačiu netikėčiausiu metu. „Kai žmogus prisiglaudžia ir padėkoja, kad nuvežei pas mamą, nors atrodo, kad tai natūralu ir nieko stebuklingo nepadarei, tada supranti, kaip esi šiems žmonėms reikalingas. Mūsų pagrindinis tikslas – išmokyti šiuos žmones gyventi savarankiškiau, įsilieti į bendruomenę kaip lygiaverčius narius ir dar labai svarbu – išmokyti bendruomenę priimti tuos žmones“, –  savo darbo misiją įvardijo D. Kaupienė.

„Moteriška“ profesija?

Socialinė darbuotojo specialybė – gana „moteriška“ profesija, vyrų šioje srityje darbuojasi mažai.  Pašnekovė prisimena – tuo metu, kai mokėsi, susirinko vien moterys ir merginos. „Galbūt vyrai nesuprato socialinio darbuotojo darbo prasmės ir esmės, todėl nesirinko šio darbo. Dabar jau individualios priežiūros darbuotojais ir socialiniais darbuotojais mokosi vis daugiau vaikinų. Kai specialybė tik atsirado, buvo mažai informacijos ir supratimo. Bet nepasakyčiau, kad vyrai  negali dirbti šio darbo. Jie geba – mūsų komandoje, kurioje dirbu, yra jaunas vaikinas, kuris puikiai susitvarko su individualios priežiūros darbuotojo pareigomis. Ateityje jis žada studijuoti socialinį darbą“, – apie pokyčius  kalba D. Kaupienė

 Linki empatijos

 Greitėjantis gyvenimo tempas, naujovės, kurias galbūt per daug sudėtinga sekti, lemia tai, kad vyresni žmonės nebesusitvarko su tam tikromis gyvenimo situacijomis. Pasak pašnekovės, tam yra specialistai, kurie pataria, pamoko. Be to, tėvelių amžius ilgėja, vaikai dirba, ne visuomet spėja pasirūpinti artimaisiais, todėl patogu, kad atsiranda tokios paslaugos – nuo palydėjimo į parduotuvę ar ligoninę iki slaugos paslaugų.

„Neseniai buvo mokymai ir lektorė paklausė: ko jūs norėtumėte savo darbe? Aš pasakiau, kad ramybės. Bet tai ne visai teisinga. Labai norėčiau (tai aišku, utopija), kad sugebėčiau padėti visiems mūsų paslaugų gavėjams. Linkėčiau kolegoms empatijos, kuo jautriau pamatyti kitą žmogų ir kuo dažniau sulaukti gero grįžtamojo ryšio, dėkingo žvilgsnio. O jeigu jo nesulauki, tiesiog pasidžiaugti, kad sugebėjai jam padėti“, – sakė socialinė darbuotoja D. Kaupienė.