Tvarkant kapavietes grįžta prieš keliolika metų vyravusios tendencijos (0)

Lietuvių kapinės išsiskiria puošnumu, o vienu metu net buvo tapusios varžybų aikštele, kas ištaigingiau sutvarkys kapavietę. Jau 17 metų kapaviečių tvarkymu ir priežiūra užsiimantis rokiškėnas Andrius Akinis pastebi: kurį laiką šios lenktynės buvo aprimusios, laidojimo vietas imta puošti kukliau, tačiau prieš 2–3 metus tendencijos kardinaliai pasikeitė – grįžtama prie didelių paminklų.

Veją keičia plokštės

„Žmonės atsisako skaldų, dauguma nori sutvarkyti kapavietę taip, kad užtektų atvažiuoti kartą ar du per metus, apvalyti plokštę ir turėti švarią, gražią, kokybišką kapavietę. Gal toms permainoms įtakos turėjo tai, kad žmonės gyvena užsieniuose, negali kasdien laistyti gėlių ir prižiūrėti artimųjų kapų, bet ir vietoje gyvenantys renkasi tokį kapavietės sutvarkymą“, – sako A. Akinis.

Pasak pašnekovo, jam kartu su kolega kapavietes tenka tvarkyti ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje. Kaimyninėje šalyje, lyginant su mūsų kapais, puošyba kuklesnė, marmuru tviskančių laidojimo vietų mažiau. Latviai mėgsta sakyti, kad labiau reikia rūpintis gyvais žmonėmis. Tačiau  Rygoje, kitų  didesnių miestų kapinėse atsiranda panašios tendencijos, kaip ir Lietuvoje.

Dar viena permaina, kurią pastebi kapaviečių prižiūrėtojai – sugrįžtantys dideli paminkai. A. Akinis prisimena, kad didžiuliai antkapiai vyravo prieš keliolika metų, kai jis dar tik pradėjo dirbti, paskui jie vis mažėjo. Dabar ant artimųjų kapo užsakovai vėl nori matyti  didelį akmenį su įrašais.

Tarnaus ilgai

Kaip tvarkys savo artimųjų amžino atilsio vietą  priklauso ne tik nuo norų, bet ir nuo šeimos biudžeto. Pašnekovas sutinka: kaina labai skiriasi, ar kapavietė bus užsėta veja, ar dengta akmeniu.

Akmens plokščių pasirinkimas didžiulis – pilkos, žalsvos, rausvos, melsvos, juodos spalvos. Ne visi išgali kapavietes dengti akmeniu, tada renkasi plyteles, skaldą, nes tai pigesnis variantas.

A. Akinis sako naudojantis švedišką, karelišką, suomišką akmenį, kuris skiriasi spalva ir kokybe. Stengiasi nedirbti su šiek tiek pigesniu, bet ne tokiu kokybišku kinišku akmeniu, nebent pats žmogus pageidauja.

„Jeigu vandalai nelies, geras akmuo tarnaus labai ilgai, stovės 100 ir daugiau metų. Juk ir dabar randame tokio senumo kapaviečių“, – sako pašnekovas.

Išleidžia tūkstančius

Kiek  pasiryžę išleisti rokiškėnai, kad sutvarkytų artimojo kapavietę? Meistras sako, kas sumos svyruoja nuo 700 iki 4 tūkst. Eur, brangiausia jo tvarkyta kapavietė kainavo beveik 10 tūkst. Eur.

„Ne viskas remiasi į pinigus. Galima pasidaryti kukliau ir labai gražiai, pavyzdžiui, padengti plytelėmis su viena plokšte per vidurį. Yra begalės variantų – nuo tikros vejos, dirbtinės žolės,  skaldelės ir baigiant natūraliais akmenimis. Galima labai gražiai kapavietę sutvarkyti ir už 1200 Eur.

Stengiamės išpildyti užsakovų lūkesčius, bet kartais tenka pristabdyti žmogų, kai matau, kad neadekvačiai visko daug. Būna atvejų, kad žmogus neturi pinigėlių, tada pasiūlau padovanoti kokį paminklėlį, užrašyti raides, kadangi viską gaminame patys“, – sako kapaviečių tvarkymu užsiimantis rokiškėnas. 

Įsiamžinti nepanoro

Meistrų pagalbos prireikia ir tuomet, kai norima perdaryti senas šeimos kapavietes. A. Akinis prisimena vieną atvejį, kuris iki šiol kelia šypseną: viena nepasiturinti močiutė paprašė sutvarkyti seną kapavietę iš senų medžiagų. Meistrai surinko visas skaldeles, sutvarkė kapą, neprašyti atnaujino ir šalia esančią kapavietę. „Močiutė buvo tokia patenkinta, kad paprašė, jog mes su kolega ant paminklo iškaltume savo vardus ir pavardes, kaip paminklo autoriai. Labai malonus pasiūlymas, bet jo atsisakėme“, –  juokiasi tąkart ant paminklo įsiamžinti nepanoręs Andrius.

Meistras prisipažįsta sulaukiantis ne tik pagyrų, bet ir pabarimų. „Būna, kad dirbdamas ir klaidų padarai, tačiau stengiesi jas ištaisyti“, – kalba pašnekovas.

Teko atkalbėti

Šokiruojantys užrašai ant antkapio – dar vienas dalykas, nuo kurio paminklų gamintojams tenka  atkalbinėti artimuosius. Pasitaikė atvejų, kai ant antkapio prašyta iškaldinti žodžius apie mirusiojo ydas ir pan.

Prisimindamas originalesnius, neįprastus darbus, pašnekovas mini aukšto rango policijos pareigūnui gamintą didžiulį paminklą, ant kurio teko iškalti specialius ženklus, simbolius. Pareigūnas dar gyvas, tiesiog pats norėjo pamatyti, kaip atrodys tas paminklas.

Padės močiutei

Kapinių prižiūrėtojams darbo nestinga, tačiau pašnekovas sako: geriau jau niekas nebemirtų. „Man užtektų darbo ir tvarkant, restauruojant senas kapavietes bei paminklus. Bet nuo to nepabėgsime. Statome laidojimo namus, bet nesidžiaugiame – jeigu ne mes, kiti statys.

Yra daug apleistų kapų. Aš kartais pagalvoju, kad galima būtų kokį seną apleistą kapą sutvarkyti, bet nedrįstam – gal atsiras artimieji, pareikš pretenziją. Tiesa, vieną tokį visiškai apleistą esame sutvarkę“.

A. Akinis sako ir dabar – jeigu atsirastų nepasiturinti močiutė, sutvarkytų kapavaietę visiškai nemokamai. Tik, deja, dažnai būna taip, kad paramos prašo turtingesni, o tie, kuriems jos iš tikrųjų reikia, kukliai tyli.

Reikia tikėtis, kad tokia močiutė atsilieps į pagalbos siūlymą ir Andriaus idėja bei pažadas padėti išsipildys, o mes savo ruožtu pažadame skaitytojams – šią istoriją jūs galėsite perskaityti laikraščio „Rokiškio Sirena“ puslapiuose.