Apie kitokį turizmą: ilgus kilometrus pėsčiomis, uodus, skaičiuojamus saujomis ir apie atradimų džiaugsmą (1)

Juozo Tūbelio progimnazijos jaunieji žygeiviai kaip ir kasmet, leidosi į smagią kelionę. Jos maršrute: aukštos kalvos, senos gyvenvietės, sunkiai baidare įveikiamos upės. Kitoks gyvenimas: stovyklose, kur reikia patiems iš toli esančio šulinio atsinešti vandenį, žygiuose, kuriuose paskutiniuose kilometruose reikia ištiesti petį draugui paremti. Visa tai kuria neišdildomus įspūdžius, kuriais Juozo Tūbelio progimnazijos geografijos mokytojas Algirdas Paliūnis ir jaunieji žygeiviai dalinasi su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais.

Žygyje – vien merginos

Jau 37-erius metus geografijos mokytojas Algirdas Paliūnis jaunuosius rokiškėnus moko ne tik iš vadovėlių. Su žygeivių grupėmis skersai išilgai išmaišyta Lietuva, aplankyta Latvija, Estija, Ukraina, iki 2012 m. viešėta ir Krymo pusiasalyje. Žygiai dovanojo daug įsimintinų akimirkų: antai, įprastai į Naujametinius saliutus žiūrima iš apačios, o štai Naujųjų sutiktuvės Karpatų viršukalnėse leido pasigrožėti saliutais iš viršaus. „Nepakartojamas vaizdas, kai jie šaudomi tau po kojomis“, – sako mokytojas.

Jis neslepia: turizmas yra nuolatos besikeičianti sritis. Štai prieš 37-erius metus jaunimui jis buvo laisvės išraiška. Su tam tikrais iššūkiais: žygeivių grupės traukdavo vietinių dėmesį, ne visada malonų ir pageidaujamą. A. Paliūnis atviras: dabar žygiuoti yra kur kas saugiau, nei tuomet.

Tačiau saugus ir patogus gyvenimas keičia požiūrį į keliones. Mažiau norima žvaigždėto dangaus prie laužo, mieliau skaičiuojamos viešbučių žvaigždutės. Keičiasi ir visuomenė: anksčiau ji buvo ištroškusi bet kokių kelionų. Dabar gi pažintinį turizmą nukonkuruoja pramoginis. Anksčiau mokyklos, universiteto keliautojų būreliai dažniausiai būdavo vienintelė proga praplėsti akiratį. Dabar šeimos keliauja su vaikais nuo pat kūdikystės. Tad paaugliai jau būna gerokai pamatę pasaulio.

Nemažą konkurenciją turistiniams žygiams sukuria ir kitos pramogos, šventės, pasirengimas joms. Žygeiviai neslepia: savo kelionių grafikus iš anksto derina prie, pavyzdžiui, Dainų šventės ir kitų didesnių renginių.

Išvardintos priežastys lemia, kad, pasak A. Paliūnio, apskritai šalyje pažintinis turizmas mokyklose slopsta. Tačiau ne Rokiškyje ir ne Juozo Tūbelio progimnazijoje. Čia žygeivių, norinčių praleisti kelias dienas laukinėje gamtoje, be telefonų, su tikrais, o ne virtualiais iššūkiais ir žaidimais, netrūksta. Tiesa, šiemet į žygį iškeliavo dešimt moksleivių, vienos merginos. Kodėl? „Paaugliai berniukai mieliau renkasi kitokias pramogas: įnikę į kompiuterinius žaidimus. Mieliau vasarą važinėja dviračiais, paspirtukais“, – sakė mokytojas.

Ar dar yra kas nematyto?

Ar per tuos 37-erius metus kelionių mokytojui dar liko kur Lietuvoje patirti atradimo džiaugsmą? Ar jau viskas aplankyta, apžiūrėta? A. Paliūnis teigė, kad dar yra ką patirti ir atrasti ir jam, ir moksleiviams. Kodėl? Netgi senieji maršrutai keičiasi: keičiasi vietos, keičiasi žmonės...

Ko labiausiai žygiuose nori moksleiviai? Afroditė Tuskaitė atvirai sako: žygiuoti per pievas, per laukus, aplankyti senąsias gyvenvietes, pamatyti kitokį gyvenimą: palapinėje, be dušo, patiems atsinešti vandens, po ilgo žygio ruošti vakarienę ant laužo. Jaunoji pašnekovė neslepia: kad jaunimas panašių iššūkių baiminasi mažiau, nei namuose likę tėvai. „Tai jiems baisu, pavyzdžiui, kad palapinės sugrius, suluš, kad mus sulis“, – sako ji. O jaunieji žygeiviai tiesiog mėgaujasi atradimo džiaugsmu. Tiesa, jį šiemet kiek apkartino vienas menkas, bet įkyrus niuansas: uodai. Jų Ignalinos rajone, Guntauninkų kaime, prie pat Baltarusijos sienos Svylos upės vingyje, kur buvo keliautojų stovykla, ūžė debesys, nuo drabužių mažuosius kraujasiurbius jaunimas ir mokytojai braukė saujomis. Ne ką tepadėjo ir purškalai, kitos specialios priemonės. O A. Paliūnis prisipažino, kad apskritai jų nenaudoja. „Išsiaiškinome, kad prieš porą savaičių patvino Svyla, todėl čia tų uodų tiek daug buvo“, – sakė jis.

Visos šalies turistines stovyklas, kuriose dalyvauja jaunieji žygeiviai, kasmet organizuoja Neformalaus ugdymo centras, vadovaujamas Rolando Užubalio. Šiemet turėjo dalyvauti be rokiškėnų dar dvi sostinės, Kudirkos Naumiesčio, Jonavos jaunųjų žygeivių grupės, tačiau ne visos galėjo atvykti. Viešnagė vyko „Kertam kampą“ vadovo Dariaus Pranciulio sodyboje, jis skyrė keliautojams ir baidares.

Įdomi programa

Stovykla truko penkias dienas. Pirmąją buvo surengtas žygis pėsčiomis iki Bijotų kaimo ir atgal, miškais, kaimų keliukais ir laukų takais. Jaunimui labai įdomūs buvo Pirmojo pasaulinio karo bunkeriai.

Antrąją dieną 16 km žygio metu į Paliesiaus dvarą ir atgal buvo įdomių atradimų. Aplankytas archainis Miečionių kaimas. Kuriame tik pora sodybų – naujesnės. O dauguma pastatytos 1909-11 m., yra priskirtos paveldo statiniams.

Trečiąją stovyklos dieną buvo planuotas žygis po pelkynus Baltarusijos pasienyje. Tačiau tądien buvo ir Mindaugo karūnavimo diena, todėl nuspręsta valstybinę šventę švęsti stovykloje. Tačiau ir ši diena buvo pilna aktyvių pramogų. Jaunimas išbandė akies taiklumą šaudymo sportiniu lanku varžybose. Jų nugalėtoja tapo Rusnė Vainiūnaitė. Figūrinio važiavimo dviračiu rungtyje geriausiai sekėsi Karinai Dementjevai ir Mėjai Mulvinaitei. Daug emocijų sukėlė iki tol nematytas žaidimas: pagoniškasis ritinys, kuriame dvi komandos varžėsi, kuri ietimi sėkmingiau palies judantį taikinį. Šiame žaidime geriausiai sekėsi Karinai Dementjevai.

Vakaras – metas ramesniems užsiėmimams. Tokiems, kaip pažintis su pagoniškaisiais ženklais. Kiekvienas stovyklautojas iš drobės skiaučių kūrė savo vėliavą, papuoštą charakterį, nuotaiką atspindinčiais pagoniškais ženklais. Kadangi A. Paliūnis pats negalėjo dalyvauti šioje edukacijoje, jam moksleivės sukūrė savo vėliavą. „Užkodavome žygeivių simbolius: laužo ugnį, dangų, žvaigždes, mėnulį. Įrašėme simboliais ir 2020-uosius metus“, – pasakojo A. Tuskaitė. Mokytojas neslėpė: ši dovana jam yra labai brangi.

O toliau – „Tautiškos giesmės“ giedojimas, ilgas ramus vakaras prie laužo.

Ketvirtoji diena – baidarių žygis. Jis tapo tikru išbandymu jaunimui. „Šio žygio bijojau labiausiai“, – prisipažino mokytojas A. Paliūnis. Mat grupę lydi du vadovai. Vadinasi, tik dvi mergaitės plauks su jais. O likusioms teks baidares vairuoti pačioms. Virvetos upė nebuvo labai srauni, tačiau joje teko susidurti su trimis kliūtimis: ajerais ir dviejose vietose suvirtusių medžių šabakštynais. Išvartos tokios, kad jų nei apiplauksi, nei pro apačią pralįsi.  Baidares teko nešti į krantą. „Mūsų jauniausios žygeivės – tik šeštokės. O valtis krantu reikėjo tempti apie 150 m. Buvo ir juoko, ir ašarų“, – pasakojo A. Paliūnis. Jis neslėpė: didžiuojasi savo komanda, kuri išbandymo metu neprarado nei kantrybės, nei humoro jausmo. Mokytojas atviras: tokios kelionės vertingos, nes išbandymai atskleidžia jaunojo žmogaus asmenybę. Su visais teigiamais ir neigiamais charakterio bruožais. Mat tokiame žygyje nuovargis, išbandymai greitai nuima bet kokio žmogaus kaukę. Mokytojas neslepia, kad tokie žygiai tampa puikia proga pažinti ne tik draugus, bet ir save.

Penktoji diena buvo atsisveikinimas su stovykla. Aplankyta aukščiausia Švenčionių aukštumos kalva – Nevaišių kalnas, užsukta į Salako miestelį.

Apie burgerius, vandenį ir prijaukintas kates...

Kokie stovyklos džiaugsmai labiausiai įsiminė. Žygeivės juokavo, kad daugiausia emocijų kėlė vandens nešimas. Vandens šulinys buvo atokiau nuo stovyklavietės. Jis buvo nešiojamas specialiame bake, kuriame tilpo 5-6 kibirai. Iš pradžių baką nešiojo vadovai, vėliau pasisiūlė padėti ir stovyklautojai. Merginos neslėpė: tikėjosi, kad bakas bus lengvesnis. Tačiau vienai nešėjai jo net nuo žemės pakelti nepavyko. O ir dviese nešti buvo nelengva. Bepigu eiti veja, kai baką galima ridenti ar vilkti. O va per keliuką jį reikėjo sukaupus jėgas pernešti. „O mokytojas tuo tarpu stovi ir mus fotografuoja“, – juokėsi žygeivės.

Kitas įsimintinas dalykas buvo ypatingieji burgeriai. Įprastai stovyklautojai maitinasi greitai ant laužo pagaminamu maistu: košėmis, sriubomis, koldūnais, keptomis dešrelėmis. Tikra atgaiva tapo vieno iš vadovų paruošti burgeriai. „Nupirko jis gero faršo, saldžių bandelių. Žiūrim, kas gi čia bus“, – sakė A. Paliūnis. „O buvo pats skaniausias burgeris“, – atsakė A. Tuskaitė. Jai pritarė ir kitos merginos: burgeriai buvo dieviški.

Stovykloje merginos susirado draugų ne tik tarp bendraamžių. Jos prisijaukino ir dvi laukinukes katytes. Gyvūnėliai buvo labai mieli ir prieraišūs. „Ėdė jos viską, išskyrus arbūzą“, – juokavo stovyklautojos.

Toli nuo komforto zonos jaunimas sugalvojo ir smagių pramogų: po žygių dar užteko noro ir jėgų žaisti, pavyzdžiui, tinklinį, nors tinklo ir nebuvo...

Nebijom: padėsim, panešim, palauksim

Pašnekovai sako atvirai: žygiai suartina žmones. Čia mažiausiai reikia didvyriškumo ir kančios. Pavyzdžiui, slėpti, kad batai nutrynė kojas. „Kaskart vaikams sakau, vos tik pajutot nepatogumą, sakot. Nelaukit, kada atsiras žaizdos“, – sakė A. Paliūnis. Tačiau visgi atsiranda kukliųjų, kurie neprisipažįsta, o po to kenčia.

Labiau patyrę žygeiviai taip nebesielgia. Jie puikiai žino taisykles, pasitiki savo draugais. Antai, ko vertas vienoje ankstesnių stovyklų įvykęs nuotykis, kai planuota 17 km kelionė pėsčiomis pailgėjo daugiau nei dvigubai. Dėl to buvo kaltas senas žemėlapis. Vadovai nepastebėjo orientyro: apžėlusio keliuko, ir pasuko ne ten. Rezultatas: nužygiuota 37 kilometrai, ir į stovyklą ateita vienuoliktą vakaro, kelią pasišviečiant žibintuvėliais. Trasą įveikė visi keliautojai. Tiems, kam akimirkai pritrūko valios ar jėgų, pagalbos ranką draugai. „Atsimenu, kaip draugę tiesiog užtempėm į kalvą“, – sakė A. Tuskaitė. Todėl jaunimas nesibaimina ilgų žygio kilometrų: žino, kad visi maršrutai įveikiami. Tereikia tik tikėti savimi ir draugais.

Laukia nauji keliai

Žygeivių sezonas trunka kiaurus metus: per kiekvienas mokyklines atostogas planuojama kokia nors išvyka. Šiemet, tiesa, dėl karantino buvo priverstinė pertrauka. Nuo žygio „Laisvės vardan“ Jūžintų apylinkėse kovo mėn., teko atidėti pavasario planus aplankyti Panemunės pilis. Ši išvyka planuojama per rudens atostogas. „Pradėtume nuo Garliavos, o žygį baigtume Jurbarke“, – apie ateities planus kalbėjo A. Paliūnis.

O ką žygeiviai rekomenduotų aplankyti mūsų rajone? „Gražiausios, žinoma, būtų Kriaunų apylinkės“, – sako jie.