Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos būsimi abiturientai dalinasi lūkesčiais (2)

Nespėjus atsisveikinti su viena abiturientų karta, ant kulnų lipa kita, kuri užaugo tarsi „ant mielių“. Ar tiesa, kad jie patys negali tuo patikėti ir „prisijaukinti“ gąsdinančios, bet tuo pačiu įkvepiančios minties? Kokie lūkesčiai sukasi jų galvoje? Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos būsimi dvyliktokai pasidalijo savo mintimis.

EGLĖ ŠUSTAUSKAITĖ

„Visų pirma, tiesiog AČIŪ, kad būsimų abiturientų klausiate apie jausmus. Manau, jog paskutiniai metai mokykloje būtų kur kas mažiau bauginantys, jei tėvai ir mokytojai, užuot nuolat liepę atsiversti vadovėlį, dažniau pasidomėtų abiturientų emocine būsena. Juk bet koks trumpalaikis rezultatas, kaip pavyzdžiui, labai geras ar blogas egzamino rezultatas, nublanksta prieš patį procesą – visus dvyliktos klasės metus. Būtent to ir tikiuosi – aplinkos, kuri padėtų nesikoncentruoti vien į egzamino balą.

Daugelis mano bendraklasių dar nėra tvirtai apsisprendę, ką nori veikti baigę mokyklą, tad turbūt galiu save vadinti netipine (būsima) abituriente. Jau darželyje paprašyta pavaizduoti, kuo noriu būti užaugusi, piešdavau save su baltu chalatu. Nors daugumai panašios vaikystės svajonės būti kirpėja ar kosmonautu pasimiršta, mano noras tapti gydytoja tik stiprėja. Nuosekliai siekiu šio tikslo – daug ir stropiai mokausi. Taigi šiuo požiūriu abitūros metai nebus išskirtiniai – tai bus dar vieni metai tikslo link. Tačiau, be abejo, jau vien abiturientams skirtos šventės, tokios kaip šimtadienis ar paskutinis skambutis, nuspalvins šiuos metus visai kitokiomis, naujomis spalvomis.

Nors esu tvirtai apsisprendus, kokią specialybę rinksiuosi, dėl šio fakto chaosas ir lengva panika galvoje nė kiek nemažėja. Egzaminų baimė, klausimai, o kas jeigu nepavyks įstoti į išsvajotą mediciną ir kaip jau po metų reiks statyti savo savarankiško gyvenimo pamatus, neduoda ramybės. Bet ar tai nėra normalu ir argi tuo „neserga“ kiekvienas mokyklą baigiantis dvyliktokas?“

ŽIEDĖ KIRSTUKAITĖ

„Jei galėčiau, tai paprašyčiau laiko, kad jis bent truputį pristabdytų, nes nenoriu išaugt mokinės kelnių. Viskas taip paprasta, nesudėtinga ir gražu: mažai rūpesčių, daug laiko sau, savo veikloms ir draugams, kurie šiuo metu sudaro didelę dalį manojo pasaulio. Dabar jau vis dažniau pradeda kamuoti mintys: kas toliau? Ar viskas pavyks taip, kaip tikiuosi aš? Ar galėsiu viena savarankiškai kabintis į gyvenimą? Kur ir kada dings žmonės, su kuriais praleidžiu savo dienas? Kuo toliau, tuo labiau gaila dienų, kurias išvaistau neturiningai, nieko į save neinvestuoju. Pastebėjau, kad pradedu šį bei tą planuotis.

Dvyliktoje klasėje žadu į mokslus pilnai galvą panardinti tik sudalyvavus dviejose mainų programose (leisiu mokytojams dar papykti dėl „gastroliavimo“ pamokų metu). O jau tada stengsiuosi dėl rezultatų. Žinoma, gaila, kai dalį dalykų mokomės tik dėl egzaminų. Žinau save ir galiu užtikrinti, kad egzaminas nenulems mano ateities ir nespręs ateities pasirinkimų. Atėjus laikui apsigyvensiu kino ar užkadrinės televizijos pasaulyje ir tikrai pasieksiu, ko trokštu nuo mažens. Iki tol, kol tai iš tikrųjų įvyks, būsiu atvira naujoms kultūroms, išbandymams ir nuotykiams!“

GRETA MINKEVIČIŪTĖ

„Dvylikta klasė“ būsimų abiturientų gretose skamba kaip keiksmažodis – nepriimtina, tačiau būtina pokalbiui paįvairinti. Mes kalbame, kaip baisu ir neramu yra sulaukti paskutinių metų mokykloje, tačiau pamirštame, kad tai atveria vietos svajonėms. Banalu, bet tiesa, kad daugelis nežino, ką veiks. Yra ir tokių, kurie susikūrę tvarkingus ir aiškius studijų bei profesijos planus. Manau, kad tai yra „saugus“ arba „bent kažkokį planą turiu“ variantas. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau toli gražu ir ne tikrieji gyvenimo tikslai ar „pašaukimo“ suvokimas. Aš taip pat nesu tikra, kokiam tikslui mane šitoj žemelėj paskyrę, tačiau esu įsitikinusi, kad dėl nežinios nereikia panikuoti, ypač kai tau 18 ir esi dar žalias mažytis lapelis didelio ir vešlaus medžio kontekste. Mano nuotaika: yra kaip yra, bus kaip pasidarysi, todėl nurimk, mokykis ir išgyvenk paskutinius metus mokykloje vylingai.“

GABIJA GERASIMOVAITĖ

Negaliu suvokti, kad liko paskutiniai metai mokykloje. Čia visi draugai, prisiminimai, mokytojai ir taip lengvai ant lėkštutės padėtos žinios – mums lieka tik norėti šį gėrį susiurbti. Be galo liūdna pagalvojus, kad šie visi nuostabūs metai nebegrįš, reikės kurti naują gyvenimą pačiai, spręsti, kokį kelią rinktis. Džiaugiuosi, kad dar turime paskutinius metus, todėl vis dar galime pamilti draugą, mokytoją ar mokslo šaką.

Iš šių metų tikiuosi tik vieno – kad jie niekada nesibaigtų, tačiau su dideliu liūdesiu veide suprantu, kad taip nebus. Šiuos ateinančius metus matau emocionalius, pilnus tiek džiuginančių, tiek ir slęgiančių išgyvenimų. Per pastaruosius metus su bendraklasiais labai susibendravome ir žaibišku greičiu kiekvienas tarpusavyje pradėjome jausti stiprų ir tvirtą ryšį – nesimatę vos vieną dieną visų labai išsiilgstame. Mintis, kad daugiau nebeteks ateiti į mokyklos rugsėjo pirmosios šventę, labai slegia, nes vis dar esu mokinė. Dvyliktoje klasėje, kaip ir kiekvienais metais, ištarsiu sau frazę, kurios tikiuosi laikytis: „Nuo šių metų tikrai pradėsiu stropiai mokytis“. Stengsiuosi mėgautis kiekviena mokykloje praleista akimirka, kuri, deja, nebegrįš.

Dar neapsisprendžiau, ką veiksiu baigusi mokyklą. Labai daug minčių sukasi, kadangi sprendimą priimsiu pati. Tikiuosi, kad per šiuos metus atrasiu dominančią kryptį.“

DEIVIDAS VELUTIS

„Tiesą sakant, liūdna ir gera, kad laukia paskutiniai metai mokykloje. Liūdna, kad paliksiu visus savo draugus, tik su kai kuriais susitiksiu retkarčiais, taip pat egzaminai ant nosies, kurių niekas nelaukia, o dar ir egzaminų pasirinkimas ankstyvas. Be viso to, teks sunkiai mokytis, nes vienuoliktoje klasėje pernelyg daug nesimokyta. Manau, turėsiu pasistengti ties lietuvių kalba, matematika ir fizika, o po mokyklos baigimo mėginsiu įstoti į patinkančią specialybę – egzaminai parodys.“

SAMANTA RUZAITĖ

„Tiesą pasakius, mintys dvejopos. Neįsivaizduoju savęs suaugusio žmogaus rolėje, nes visai nesijaučiu tam pasirengusi, o žodis „abiturientė“ atrodo per daug gąsdinančiai. Tuo pačiu suprantu, kad viskam ateina pabaiga, todėl turiu atsakingai priimti sprendimus ir nesižvalgyti atgal. Neneigsiu, kad mokykla man yra artima. Iš jos išsinešiu tik geriausius prisiminimus. Tikiuosi, paskutiniai metai mokykloje padės priimti protingus ateities sprendimus. Manau, to paties tikisi visa mūsų laida. Neabejoju, kad ateinantys bei paskutiniai mokslo metai bus tikras iššūkis, todėl turėsim nestokoti motyvacijos tam, kad metus užbaigtume sėkmingai.“