„Drąsiai sakau: šiandien švenčiu antrąjį savo gimtadienį“, – po to, ką teko patirti, prisipažino Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje gydomas Jonas. Į šią gydymo įstaigą vyrą šeštadienį atvežė Rokiškio greitosios pagalbos medikai – jie savo akimis negalėjo patikėti pamatę Jono patirtus sužalojimus: į išeinamąją angą buvo įgrūsti svetimkūniai, o užpakalis ir sėklidės suklijuoti greitai stingstančiais klijais.
Sunkiai sužalotam Jonui Vilniuje iš karto buvo atlikta sudėtinga operacija, apie įvykį medikai pranešė policijos pareigūnams. Šiems su nukentėjusiuoju tik iš antro karto pavyko pasikalbėti, tačiau aplinkybių, kaip buvo sužalotas jis iš karto nenorėjo nurodyti – paprašė palaukti pirmadienio, kai viską papasakos prie advokato. Jį Jonui parūpino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI).
Tokį sprendimą buvęs nuteistasis priėmė dėl įvykių Rokiškyje – gegužės 1-ąją feisbuke sulaukė grasinančio pobūdžio žinučių iš Vilniaus rajone, Nemenčinėje gyvenančio kito buvusio kalinio. Jancik Janucha pasivadinęs Janas Dumža, kurį Jonas buvo matęs atliekantį bausmę Pravieniškių pataisos namuose, rašė, kad planuoja susidoroti: „Jei pasirodysi Vilniuje – būsi sulaužytas“; „Suprasi – nori atpi... į šikną; „Panorėsi, nes esi ožys tu“; „Kentėsi“ ir kt.
Tyrėjas apklausą surengė telefonu
Šie buvusio kalinio grasinimai kaip reikiant įbaugino Joną – visą naktį nemiegojęs jis iš pat ryto nuvyko į Rokiškio policijos komisariatą. Tačiau čia iš karto susidūrė su priešiškumu – pareigūnas siūlė nerašyti pareiškimo, nes nieko baisaus neįvyko: esą juk tu ne Vilniuje gyveni, kiek kartų į tą sostinę važiuoji, kas ten tave suras. Bet Jonas nenusileido – pareiškimą parašė.
Policija, kaip netrukus paaiškėjo, jokio nusikaltimo J. Dumžos žinutėse neįžvelgė – jau po keturių dienų vyriausiasis tyrėjas Tomas Kuolas surašė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį dokumentą patvirtino prokurorė Irena Pšalgauskienė.
„Žinučių rašymas nekelia jokio pavojaus, nes jų galima neskaityti, prevenciškai jas užblokuoti“, – nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad Jonui siųstos žinutės buvo vienkartinės, užgaulios ir įžeidžiančios, be to, J. Dumža „sarkazmo, seksualinių fantazijų kontekste pavartojo moralės požiūriu smerktinus žodžius, internetinį ir kalėjimo žargoną“, kurį jis suprato kaip pokštą.
Kad tai nebuvo grasinimai, o esą tik pokštas, pareigūnui nurodė pats J. Dumža – neįtikėtina, bet ši išvada buvo padaryta po Nemenčinėje gyvenančio vyro apklausos... telefonu.
„Norėjau pajuokauti“, – „apklausos“ metu nurodė buvęs Pravieniškių kalinys.
Tačiau tai nė kiek nebuvo juokinga Jonui – jis jau ne kartą kaip nukentėjusysis yra apklaustas Kaišiadorių prokurorų kontroliuojamame Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriuje atliekamame ikiteisminiame tyrime. Dėl to, kad atliekant bausmę iš kitų nuteistųjų patyrė seksualinę prievartą, pareigūnai jau ne vienam kaliniui yra pareiškę įtarimus.
Po apklausų prokuratūroje ir jį skriaudusių kalinių atpažinimo procedūrų Jonas nujautė, kad už liudijimą gali būti bandoma su juo susidoroti, todėl J. Dumžos rašytos žinutės jam nė kiek neatrodė juokingos. O praėjus vos parai po policijos atsiųsto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų susidoroti, Jonas pateko į tikrą siaubo filmo vertą istoriją.
„Žinai už ką“
Praėjusio šeštadienio rytą jis iš kaimo, kuriame gyvena, atvyko į Rokiškį – ketino apsipirkti turguje. Bet nesuspėjo – einantį gatve, visai netoli autobusų stoties, jį užpuolė ir nieko nesakę į automobilį įsitempė du jauni vyrai. Viskas įvyko amirksniu, nors atrodė, kad tai trunka amžinybę – bandė priešintis, bet nebuvo jokių galimybių: vienas laikė tvirtai suspaudęs, o kitas numovęs kelnes į išeinamąją angą įgrūdo svetimkūnių ir užklijavo klijais. Per grumtynes greitai stingstantys klijai pateko ir ant kitų kūno vietų.
„Žinai už ką“, – po surengtos egzekucijos piktu balsu rėžė vienas vyrų ir Joną išstūmė iš automobilio. Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos jam pasakė vienas egzekuciją surengusių vyrų – kitas išvis tylėjo.
Išsigandęs, pažemintas ir išniekintas ankstyvą rytą ir vos ne pačiame Rokiškio centre Jonas kaip galėdamas nuėjo į stotyje esantį tualetą ir svetimkūnius bandė pašalinti pats, bet nepavyko – klijai padarė savo.
„Tada išsikviečiau greitąją – mane iš karto išvežė į Vilnių, čia operavo, laimei, operacija praėjo sėkmingai, – šiandien sako Jonas. – Aš po operacijos net rožinį pabučiavau – jaučiuosi lyg švęsčiau antrąjį gimtadienį. Niekada nemaniau, kad pateksiu į tokią situaciją – patyriau pragarą Pravieniškėse, kas norėjo, tą darė su manimi, pareigūnai tai irgi žinojo, tyčiodamiesi klausdavo, ar, Jonai, esi šiam vakarui pasiruošęs, ar jau pasimatavai suknelę, lūpas pasidažei... O dabar – daug iškentėjaum Pravieniškėse, bet kad šitaip... Ar normaliam žmogui galėtų kilti mintis taip pasielgti?“
Jonas neabejoja, kad jam keršijama už kreipimąsi į teisėsaugą – greičiausiai su juo bandė susidoroti jį prievartavusių kalinių draugai ar pasiuntinukai.
„Aš net neįsivaizduoju, kaip jie mane surado, bet aišku, kad tai buvo iš anksto suplanuota ir tam pasiruošta“, – nukentėjusysis prisipažino, jog vieną skriaudikų iš matymo pažino.
Pasiūlė skriaudikus pačiam susirasti
Tai jau antras kartas, kai Jonas sulaukia keršto vien už tai, kad papasakojo apie baisią patirtį Pravieniškėse – sausio pabaigoje jis buvo užpultas ir sužalotas iš karto po to, kai grįžo iš Vilniuje vykusios kriminalinės publicistikos knygos „Pravieniškių mafija“ ir tuo pačiu pavadinimu išleisto dokumentinio filmo pristatymo.
Ikiteisminį tyrimą policija atlieka iki šiol, nors jo pradžioje abu įtariamieji pripažino kaltę dėl panaudoto smurto. Įtariamiesiems pareigūnai buvo uždraudę bendrauti su Jonu – taip siekiama jį apsaugoti. Tiesa, prieš tai pareigūnai net neskubėjo pradėti ikiteisminio tyrimo ir teisinosi, kad Jonas į ligoninę buvo pristatytas ir paguldytas ne dėl sumušimo, o dėl pakilusios temperatūros.
„Ligoninėje buvo pareigūnas ir pareigūnė, jie patikrino, ar esu blaivus, bet aš alkoholio jau visiškai nevartoju nuo tada, kai patekau už grotų, taip pat užsirašė visus mano duomenis, – tada sakė Jonas. – Jie stebėjosi, kad tik dabar kreipiausi į medikus ir tiek laiko kentėjau namuose. Aš viską jiems papasakojau, tačiau užpuolikų negalėjau nurodyti, nes jų asmeniškai nepažįstu ir nenoriu meluoti ar apkaltinti žmogaus, kuris nepadarė kokio nors nusikaltimo. Todėl pareigūnai man pasakė, kad atvažiuočiau parašyti pareiškimą, kai išsiaiškinsiu, kas mane užpuolė, nes kas iš to, jeigu jie priims pareiškimą, o nežinos, ką sulaikyti.“
Jono istorija apie gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose sujaudino daugelį dokumentinį filmą „Pravieniškių mafija“ mačiusių žmonių – vyras atvirai kalbėjo apie tai, kaip jį pataisos namuose reketavo Kauno nusikaltėliai, vėliau, taip ir negavę pinigų, nuteistąjį net penkis mėnesius (nuo gruodžio iki balandžio) vertė nuo 6 iki 23 val. būti tik lauke. Ir tai matė nuteistuosius prižiūrintys pareigūnai, bet, kaip sakė Jonas, jie nieko nedarė – „juk žinai, kur papuolei“. O po to Jonas buvo pažemintas iki žemiausios kastos ir nuolat prievartaujamas.
Kalėjimų subkultūra neatleidžia
Šią baisią Jono istoriją išgirdusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI)vadovė Kristina Mišinienė negalėjo patikėti, kad taip yra tyčiojamasi iš nuteistųjų, pirmą kartą patekusių už grotų. Centro vadovė pasamdė Jonui advokatą, kuris atstovauja jo interesams pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, taip pat ieško būdų, kaip vyrui padėti atsistoti ant kojų – išėjęs į laisvę Jonas ilgą laiką net bijojo išeiti iš namų, o viešai prabilo tik paragintas psichologės.
KOPZI vadovė įsitikinusi, kad Jonas praeities atsikratys tik pakeitęs aplinką, todėl iš karto ėmė ieškoti vietų, kur jį galėtų apgyvendinti. Tačiau tradiciškai susidūrė su didžiulėmis kliūtimis.
„Požiūris į šio daug iškentėjusio žmogaus socialines problemas taip pat daug pasako apie situaciją mūsų šalyje – ar normalu, kad reikia nueiti tokį kelią, norint gauti nors kiek saugesnį stogą virš galvos, – sakė K. Mišinienė. – Išgirdęs ir labai nustebęs, jog Jonas nenori gyventi landynėje, jog jis svajotų apie nors kiek padoresnį kambariuką, miestelio seniūnas pasižadėjo padėti – nurodyti, kokius dokumentus Jonas turi surinkti ir pateikti socialiniam būstui gauti. Ir pustuščiame Rokiškyje jis buvo įtrauktas į sąrašą socialiniam būstui gauti – buvo įrašytas 56 eilės numeriu. Matydami krizinę situaciją, kreipėmės į Seimo narę Radvilę Morkūnaitę- Mikulėnienę, prašydamos patarpininkauti derybose su savivaldybe, paaiškinant beviltišką Jono socialinę padėtį.“
Tačiau ir parlamentarės įsikišimas nepagelbėjo – Rokiškio savivaldybės pateikė atsakymą, jog yra bendra eilė socialiniam būstui gauti, išimčių niekam nedaroma, žmogus pats turi ieškoti sau tinkamo būsto.
„Pagalbos kreipėmės kaip į turintį didelį autoritetą Rokiškio parapijos kleboną, kuris išklausė, pripažino, kad parapijiečiai nenori padėti turinčiam „tokią“ praeitį žmogui ir pažadėjo pasikalbėti su ... tuo pačiu seniūnu, – sakė KOPZI vadovė. – Galop nusprendėme tiesiai kreiptis į Rokiškio naujai išrinktą merą – negi tikrai taip sužalotam, duodančiam parodymus prieš savo skriaudėjus vyrui neatsiras vietos regione? Čia laukė pirmoji sėkmė – meras per kelias dienas išsprendė būsto klausimą, Jonui atsirado vieta Savarankiško gyvenimo namuose.“
Tačiau į šiuos namus Jonas nevažiuos – viską pakeitė prieš jį praėjusį savaitgalį įvykdytas žiaurus išpuolis.
„Nelemtas užpuolimas, pakartotinas Jono sužalojimas parodė, kad kalėjimų subkultūra neatleidžia prieš ją sukilusiam žmogui, jog kol kas nesaugu yra pasiryžusiems prabilti“, – sakė K. Mišinienė.
