„ČIZ“ ir „Vidurdienio damos“ (0)

Vyr. bibliotekininkės Elenos Gaižiuvienės pakviestas, Dusetų K. Būgos bibliotekoje lankėsi Rokiškio raj. Bajorų kaimo kultūros centro lėlių teatras „ČIZ“, kuris gausiai susirinkusius pradinių klasių mokinukus nudžiugino teatralizuota Šarlio Pero pasaka. O paskui režisierė Nijolė Čirūnienė su klubo „Vidurdienio damos“ kolegėmis vyresniems bibliotekos lankytojams dovanojo nuostabius skaitymus, skirtus Ievai Simonaitytei. (Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbęs rašytojos I.Simonaitytės – unikalios Mažosios Lietuvos metraštininkės, kūriniuose vaizdavusios sudėtingus lietuvninkų likimus ir garsinusios Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, metais.)

– Kas yra ČIZ? Jei nežinote ir nedalyvavote, tikrai nežinosite. Neieškokite, paaiškinimo nerasite. Šis Rokiškio raj. Bajorų kaimo kultūros centro lėlių teatro pavadinimas kilo iš pirmųjų pavardžių raidžių. Taip įsiamžino trys kultūros specialistės, baigusios Rokiškio kultūros mokyklą ir dirbančios šiame rajone: Nijolė Čirūnienė, Nadežda Ivanova ir Dalia Ziemelienė.

– Kaip gimsta lėlės? „Pirmiausia, turi pamatyti viziją. Pabandykite pažaisti su daiktais – štai imu šratinuką ir palenkiu jį prie užrašų knygelės: „Labas rytas, ponia Neužmirštuole, leiskite jus pabučiuoti...“ – ir šratinuku lapelyje piešiu lūpas. Tada iškyla įvairios vizijos, kaip atrodytų šie du veikėjai scenoje. Net dabar atsimenu, kaip gimė K. Donelaičio pasakėčia „Lapės ir gandro čėsnis“. Kažko (dabar jau net nebeprisimenu) užeinu į daržinę, o ten stovi senas grėblys... ir vaizduotėje pamatau gandrą! Tada jau reikėjo galvoti, kaip ir iš ko daryti kitus veikėjus, dekoracijas, scenarijų. Žinoma, ne vien daiktai vaidina, kartais reikia ir lėlių formas pamatyti“, –  pasakoja Nijolė Čirūnienė, atliekanti ir režisierės, ir aktorės vaidmenis.

– Kas teatriuko „variklis“? „Tai – režisierius. Jo galvoje gimsta idėjos, tik paskui visos kartu siuvame lėles (pagal režisieriaus mintį). Repetuojame, bandome prakalbinti savo lėlės. Režisierius turi matyti, kaip vyksta veiksmas, bet mes pasitikime viena kita, todėl daug improvizuojame. Pavyzdžiui Šarlio Pero pasakos seniai nebevaidiname pagal parašytą tekstą, o sekame pagal žiūrovų nuotaiką“, – nuoširdžiai pasakoja Nijolė.

ČIZ Teatras mielai keliauja: susikrovusios lėles ir reikalingas dekoracijas, jos aplanko įvairių Lietuvos miestų ir miestelių (ir ne tik) mokyklas ir darželius, dalyvauja miestų šventėse, jubiliejuose, įvairiuose renginiuose. „Spektaklių statistika kruopščiai vedama, nes aš esu „statistikos“ mylėtoja J“, – sako Nijolė. 

„2008 metais Rokiškio VB vaikų skyrius ruošė programą minint Šarlio Pero 380-ąjį jubiliejų, manęs paprašė sukurti lėlių spektaklį pagal jo pasakas. Neatsimenu, kodėl pasirinkau „Raudonkepuraitę“, „Fėjos“ ir „Mieganti miško gražuolė“, bet tuomet vaidinau su jauniausia dukra Terese. Mes turėjome šeimyninį „Mamos Nijolės teatrą“! Premjera buvo numatyta vasario 20 d., bet užkimau ir reikėjo savaitei nukelti spektaklį. Aš niekada nepamiršiu šio spektaklio datos ir pastebėsiu, kad nieko gyvenime nebūna be reikalo (šįkart kalbu apie užkimimą ir perkeltą premjerą). Spektaklį rodėme vasario 27 d. – tą dieną gimė mano pirmasis anūkas Adomas! Kai dukra išvažiavo studijuoti, šį spektaklį perkėlėme į lėlių teatro ČIZ repertuarą“, – šiltais prisiminimais dalijasi N. Čirūnienė.

„19 metų gyvuoja „Vidurdienio damų“ klubas, kuriame net 26 narės. Moterys susirenka pabendrauti, pasidalinti receptais, pasigaminti įvairius rankdarbius, vykstame į įvairias ekskursijas. Į Dusetas, tiesa, atvyko 7: Stasė Lapanienė, Virginija Krasauskienė, Nemira Statulevičienė, Zita Gilienė, Valerija Markevičienė ir Dalia Ziemelienė ir, žinoma, Nijolė Čirūnienė. Šiemet gimė ši teatralizuoto skaitymo idėja. Tai nėra teatro grupė, tai tik skaitančios moterys. Norėčiau, kad kiekviena klubo narė prisilietusi prie Ievos Simonaitytės gyvenimo, pajaustų tą sceninį virpuliuką“, – kalba Nijolė.

– Kaip Jūsų klube atsirado Ieva Simonaitytė? „Tai visiškas „netyčiukas“ (kvatojasi Nijolė). Kadangi 2022-ieji metai paskelbti šios rašytojos metais, bibliotekoje „Vidurdienio damų“ klubui minint rašytojos jubiliejų, pagalvojau, kad būtų įdomu paskaityti jos romanų dialogus. Bet romanai seniai skaityti (kaži, ar skaityti, gal tik atsiskaityti mokykloje J)... Bibliotekininkė Virginija pasiūlė Onos Pajedaitės knygą „Ji buvo Simonaitytė“, parinko ištraukas skaitymui. Ir taip atsirado „8 stotelės iš rašytojos gyvenimo“! Tikimės, kad rašytojos biografijos detalės sudomins jaunimą pavartyti ir jos kūrybą, o vyresnioji karta vėl atras Simonaitytę. Naujai skaičiau ir išgyvenau „Aukštųjų Šimonių likimą“, „Pikčiurnienę“, dar eilėje – „Vilius Karalius“... Dabar domina viskas, kas siejama su rašytoja. Vilniuje, Antakalnio kapinėse, suradau jos kapą... Mūsų klubo tikslas – apsilankyti autorės namelyje Priekulėje ir pagarsinti mūsų teatralizuotus skaitymus“, – dalijasi nuostabia ateities vizija...

Ir dar... Kuo ypatingas ČIZ?

 „Lėlės – tai kūrybinis džiaugsmas. Pirma džiaugiesi jų gimimu, o paskui, kiekvienas susitikimas su žiūrovu, kiekviena prakalbinta lėlė yra dalelė prasmingo gyvenimo“, – atvirauja Nijolė. Visos šios nuostabios teatro lėlės sugalvotos ir pasiūtos aktorių arba jų pagalbininkų.

ČIZ lėlės labai tikroviškos: ne kartą gatvėje dailiai pasiūtą šunytį aplojo tikrų tikriausias gyvas ŠUO. Kodėl? Nepažino...

Vienos aktorės kolekcijoje jau yra virš 1500 lėlių, atkeliavusių iš įvairiausių pasaulio šalių ir kampelių;

Prieš keletą metų ČIZ įgyvendinta puiki idėja virto tikrų tikriausiu rekordu: „padaryta“ didžiausia žieminė kepurė su nemažu bumbulu – tokio dydžio galvos niekur nepavyko rasti – todėl po ja pabandė „pasislėpti“ tik... 65 žmonės. Lyg ir nemažai? Tiesa?

Kalėdų eglutės puošmenos irgi tapo rekordinėmis: sukurta „Aukščiausia vąšeliu nertų virvelių dekoracija“. Na, tikriausiai „panerti“ reikėjo: jos ilgis siekė... „tik“  29 km.

ČIZ kuriami spektakliai tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kodėl? Todėl, kad iš vaikystės mes niekada neišaugame.

Žinojote, kad Lėlėmis gali virsti ir plastikiniai buteliai, ir kvepalų buteliukai, ir skėčiai, ir balionai, ir... Lėlių pasaulyje egzistuoja stebuklai, todėl negalimų dalykų nėra. Tikrai nesugebėsite visko išvardinti...

Lėlės prikaustė ne tik žvilgsnius. Visi sėdėjo nuščiuvę. Ar prisimenate, viena žymiausių pasaulyje vaikų rašytojų, kurios kūriniai išversti daugiau nei į 95 kalbas, Astrida Lindgren sakė: „Manau, kad žmonės būtų laimingesni gavę lėlių ir pasakų knygelių.“

Tądien tikrai laimingi buvo visi: pamatę ne tik nuostabias lėles, bet ir išgirdę nuostabias pasakas.

Giedrė MIČIŪNIENĖ