Duokiškėnams – džiugi žinia: bažnyčios remonto darbus leista pradėti be brangaus projekto (foto) (7)

Praėjusią savaitę Duokiškio parapijos administratorius kunigas Andrius Šukys gavo svarbią ir džiugią žinią: Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyrius leido pradėti Duokiškio bažnyčios, varpinės ir ūkinio pastato remonto darbus be brangaus projekto. Šis sprendimas svarbus tuo, kad jau juda į priekį remonto darbai: bažnyčia, varpinė šlapio smėliavimo būdu valoma nuo užsilikusių dažų sluoksnių. Parapijos sutaupytų kiek daugiau nei 6 tūkst. Eur numatytiems darbams, žinoma, nepakaks: geros valios žmonės kviečiami aukoti šventovės remontui.

Nedidelės Duokiškio parapijos žmonėms dabar – rūpesčių ir vilčių metas. Mat parapija, kelerius pastaruosius metus gyvenusi „bado dietos“ režimu, sutaupė 7 tūkst. Eur bažnyčios, varpinės bei koplytėlės (tiksliau – ūkinio pastatėlio) remontui. Remonto esmė paprasta – šlapio smėlio technologijos būdu nuvalyti ankstesnius dažų sluoksnius, tiksliau, apšerpėjusias sienas. Pakeisti lietvamzdžius. Ir iš naujo nudažyti varpinę, bažnyčią bei ūkinį pastatėlį, pakeisti sutrūnijusius lietvamzdžius.
Kodėl remontas daromas būtent dabar? Bažnyčia ir kiti statiniai jau yra apverktinos būklės: dažai nusilaupę, lietvamzdžiai sutrūniję. Neatlikus darbų per artimiausius kelerius metus, vargu ar vėliau beatsirastų galimybių.
Tačiau, vos tik paskelbus žiniasklaidoje, kad sukaupta pinigų remonoto startui (sukauptų 7 tūkst., visiems remonto darbams, aišku, tiek tikrai neužteks) ir pakvietus tikinčiuosius prisidėti prie kilnaus tikslo saugoti bažnyčią, akimirksniu sulaukta Ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus laiško, įspėjančio, kad be tam tikrų procedūrų tokio remonto pradėti negalima. Mat Duokiškio bažnyčia yra kultūros paveldo objektas.
Toliau sekė ilgas susirašinėjimas su Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus specialistėmis, kuris teikė maža vilčių. Tam, kad būtų pradėtas remontas, iš pradžių reikėjo atlikti polichrominį tyrimą bei parengti projektą.

Sureagavo geros valios žmonės
Sužinojus apie tokį kilnų tikslą – remontuoti bažnyčią – atsirado geros valios žmonių, pasiūliusių savo pagalbą. Antai vienas jaunas verslininkas už savikainą šlapio smėlio metodu nuvalys bažnyčios, varpinės, ūkinio pastatėlio sienas. Ten, kur atlikti smėliavimo bandymai, matyti, koks veiksmingas šis metodas: nepažeidžiant apdailos lentelių buvo idealiai nuvalyti dažai. O vieną seną apsamanojusį paminklą bažnyčios šventoriuje šiuo metodu pavyko nuvalyti taip, kad jis atrodo tarsi vakar pastatytas.
Bet yra viena smulkmena: taip nuvalius dažus, nebeliks jų sluoksnių. Kaip ir bet kuriuo kitu būdu ruošiant pastatą dažymui: nes tik kvailys gali tepti naujus dažus, nenuvalęs senųjų. Vyresnieji duokiškėnai dar pamena, kad paskutinį kartą, prieš 14 metų bažnyčia būtent taip ir buvo dažoma, todėl dažai išsilaikė labai neilgai.
Tačiau nuvalius dažus, ateities kartoms bus negrįžtamai prarastos žinios, kokiomis spalvomis ši bažnyčia anksčiau buvo nudažyta. Tam, kad būtų išsaugota ši informacija, buvo atliktas bažnyčios, varpinės bei koplytėlės sienų specialus polichrominis tyrimas. Jis Duokiškio bažnyčios remonto fondą patuštino beveik septintadaliu: už jį sumokėta 900 Eur. Tiesa, šią sumą parapija atgautų. Tik ne šiemet, greičiausiai kitąmet ar dar po metų.
Kitas svarbus dokumentas, kuris, kaip iš pradžių buvo teigiama Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus specialistų laiškuose, yra reikalingas, –  specialus projektas. Pasidomėjus, kiek kainuotų reikalingas projektas, pasakyta: 4000 Eur plius Pridėtinės vertės mokestis, kitaip sakant, 5 tūkst. Eur. Tiesa, dalis sumos taip pat būtų kompensuoti, bet, jei galima taip pasakyti, niekas nežino kada: rugsėjį būtų pateikti dokumentai, o pinigai grįžtų po metų ar dviejų, priklausomai nuo to, kokia bus valstybinė situacija.
Taigi, parapija susidūrė su akivaizdžia problema. Jei įvykdytų keltus reikalavimus: jau atliko tyrimą ir parengtų projektą, tuomet nebeliktų pinigų netgi dažams. Ir dokumentai taptų nereikalingi. Vienintelė parapijos viltis buvo susitikimas „akis į akį“ su Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus specialistais. Vilties, kad galima apsieiti be projekto, suteikė skyriaus vadovas Arūnas Umbrasas.

Parapijiečiai pinigų
popieriams neaukos
Kovo 5-ąją, sutartą valandą belaukdami specialistų, parapijos aktyvūs tikintieji sudėliojo taškus ant „i“. Duokiškio parapija yra mažytė ir aptarnaujama: joje yra per 90 namų ūkių, per 20 namų ūkių su parapija nebendrauja. Todėl tikėtis didelių tikinčiųjų investicijų į savo šventovę neverta. Aktyvi duokiškėnė, parapijietė, kultūros namų administratorė ir Duokiškio bendruomenės vadovė Giedrė Dagienė garsiai įvardino tai, kas daugumai parapijiečių ant liežuvio galo: „Žmonės popieriams pinigų neaukos“. Ji pasakė aiškiai: aukoti remontui žmonės pradės tuomet, kai pamatys bažnyčią, apjuostą pastoliais. Praktiškai tokia pat situacija buvo ir kitoje parapijoje – Salose. Prisidėti prie remonto parapijiečiai, kad ir negausiai, ėmėsi tik pamatę, kad jo darbai realiai vyksta.
Duokiškio parapijos liūto dalį parapijos pajamų sudaro vienos telekomunikacijų bendrovės mokama nuoma už leidimą parapijos pastate naudotis patalpą įrenginiams turėti. Didžioji dalis sutaupytos sumos – būtent tas nuomos mokestis. Turto, kurį parapija galėtų parduoti – nėra. Senoji klebonija – jau ne kokios būklės ir vargu ar pavyktų ją kažkam iškišti, jau nekalbant, kad gautų už ją padorią kainą. Pardavus kleboniją, neliktų ir nuomos pinigų. Naujoji klebonija parduota 2019 metais, gauta simbolinė kaina, kadangi pastatas avarinės būklės. Pastebėtina, kad pačiame Duokiškio miestelyje yra daugiau nei dvi dešimtys negyvenamų namų.
Kitas galimas pajamų šaltinis būtų atlaidai. Pasak aktyvių parapijiečių, dažnas atvykęs pageidautų didelės šventės: su svečiais garsiais kunigais, su kultūrine programa. Tik kad tokių atlaidų savikaina tris kartus viršija tądien paaukojamą sumą rinkliavoje. Duokiškio atlaidų ir „Duokiškio baladžių“ sintezė leidžia pateikti kultūrinę programą. Be to, taupydama lėšas bažnyčios remontui, pastaruosius keletą metų parapija tenkinosi kukliais atlaidais.
Ne ką parapijai gali padėti ir vyskupija. Valstybė Lietuvos katalikų bažnyčiai 2019 m. skyrė 1,2 mln. Eur: Panevėžio vyskupijai teko maždaug 100 tūkst. Eur. O vyskupijoje šiuo metu yra per 115 veikiančių bažnyčių. Padalinus matematiškai, kiekvienai neišeitų ir po tūkstantį. Tačiau vyskupija, Dievo laimė, matematiškai trupinių nedalina. Didžioji minėtos sumos skirta remontuoti Salų bažnyčią, kas liko – Salako bažnyčią. Ir taip, greičiausia, bus artimiausius keletą metų.
Taigi, kitų šaltinių, nei jau turimos, ir geros valios žmonių būsimos aukos sunku tikėtis. Remontas vyktų palaipsniui. Jei šiemet pavyktų nuvalyti sienas ir pakeisti lietvamzdžius, kitąmet bažnyčią jau būtų galima dažyti. Ir lėšos turi būti naudojamos labai taupiai ir atsakingai.
Kodėl remonto nebegalima atidėti „geresniems laikams“? Dėl dviejų priežasčių: bažnyčiai jau seniai reikia remonto. O antroji priežastis: remonto reikia dabartiniams parapijiečiams, nes esant tokiai demografinei situacija rajone, Kamajų seniūnijoje ir Duokiškyje, tikinčiųjų tik mažės.
Bažnyčia – tai ne paminklas. Ir parapija ją saugo bei išlaiko ne todėl, kad būtų kur medalį „Kultūros paveldas“ pakabinti.  Visų pirma, ji pastatas, tarnaujantis parapijos reikmėms: jau dabar Duokiškio bažnyčia sekmadieniais į šv. Mišias besirenkantiems tikintiesiems didoka. Žiemą joje be proto šalta, todėl vyresni tikintieji bijo eiti sekmadieniais, kad neperšaltų. Vasarą – karšta. Ir nebeskamba taip jau eretiškai parapijiečių mintis šv. Mišias aukoti kad ir bendruomenės namuose. Mat kai kuriuose šalies miesteliuose taip jau daroma.

Medžiai, medžiai, medžiai
Kita parapijiečių susitikimo metu aptarta tema: medžių klausimas. Menka paslaptis, kodėl sovietmečių jų tiek prisodinta aplink bažnyčią – kad ji būtų kuo mažiau matoma. Už bažnyčios tvoros: šabakštynas, o prie tvoros augantys medžiai ne tik ją verčia, bet ir kelia grėsmę bažnyčiai bei koplyčiai. Dėl medžių pavėsio sienose kaupėsi drėgmė, jos apsamanojo. Todėl svarbus darbas būtų pasirūpinti nupjauti bent jau arčiausiai šventovės stovinčius medžius, sutvarkyti krūmyną.
Idėjų, ką daryti su bažnyčios koplytėle, tiksliau, sandėliuku, ir varpine, parapija turi. Ir ne vieną. Tačiau pirmiausias rūpestis yra sutvarkyti šių pastatų išorę. O tada jau po truputį bandyti kurti ir įdomų, patrauklų vidų.

Leido pradėti darbus
Kovo 5-ąją nei parapijos administratorius, nei parapijiečiai Kultūros paveldo departamento Panevėžo skyriaus delegacijos nesulaukė: įsivėlė apmaudi klaida ir apžiūrėti bažnyčios Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus vadovas Arūnas Umbrasas atvyko kovo 6-ąją. Jis paaiškino, kad sutartu laiku neatvyko dėl paprastos žmogiškos klaidos: tą dieną jis turėjo kitų neatidėliotinų darbų ir tiesiog laiške dvasininkui nurodė ne tą datą.
Vedėjas tikino suprantąs Duokiškio parapijos situaciją: su tokiomis bėdomis susiduria nemažai bažnyčių. Jis parapijos administratoriui kunigui A. Šukiui rekomendavo parašyti pranešimą, kokius bažnyčios neatidėliotinos priežiūros darbus parapija ketina atlikti. Prašymas būtų priimtas, apsvarstytas ir nuspręsta, kuriuos būtinus priežiūros darbus parapija galėtų atlikti be projekto. Mat neatidėliotinų darbų atlikimui yra specialūs Vyriausybės 2002 m. patvirtinti reglamentai. Ir sienų valymas, ir lietvamzdžių keitimas, ir sienų dažymas galėtų patekti į neatidėliotinų darbų kategoriją. Vedėjas teigė suprantąs duokiškėnų nerimą, kad jie arba turės pinigų popieriams, arba dažams. Taigi, galbūt Duokiškio parapijai ir pavyks bažnyčią perdažyti be brangaus projekto.
Parapijos administratorius kunigas A. Šukys reagavo nedelsdamas: visus reikiamus dokumentus pateikė dar tą pačią dieną, penktadienį. Greitai sureagavo ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus vadovas: jau pirmadienį po pietų parapija gavo leidimą pradėti reikiamus darbus ir be projekto.