Holivudo filmo verta laisvės kovotojos istorija (0)

Kovo 15-ąją suėjo septyniasdešimt metų nuo Pablizgės kaimo (Rokiškio kaimiškoji sen.) tragedijos. Ten, sovietų armijai užpuolus Navikų sodybą, po pusės dienos kautynių žuvo Algimanto apygardos „Dobilo“ būrio partizanai: Alfonsas Gasiūnas – Gandis (g. 1919 m.), Konstantinas Deksnys – Erelis (g. 1918 m.), Konstantinas Dubauskas – Vilkas (g. 1921 m.), Juozas Navickas – Stirna (g. 1919 m.), Aldona Diržytė – Vilnelė (g. 1924 m.), partizanų rėmėjai: Ona Navikienė, Ignas Navikas, Valė Navikaitė (g. 1928 m.).A. Diržytės atminimą rajono istorikai ir visuomenininkai kovo 28-ąją pagerbė Ragelių kapinėse. „Šios merginos gyvenimo istorija yra verta Holivudo filmo“, – sakė jie.

Ligoninės personalas – laisvės kovotojų pagalbininkai
Aldona Diržytė-Vilnelė pasaulį išvydo 1924 m. Didėjos kaime. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje jai – vos dvidešimt. Baigusi Kauno medicinos mokyklą, mergina tapo felčere (akušere). Ji įsidarbino Rokiškio rajono ligoninėje sesele. Nuo pat pirmųjų darbo dienų ji įsitraukė į pasipriešinimo sovietams judėjimą. Ji buvo ne viena: rajono ligoninės seselės ir gydytojai padėjo laisvės kovotojams.
O pagalbos reikėjo. Sovietiniai enkavedistai negailėjo lietuvių partizanų. Į rajono ligoninę jie patekdavo sužeisti, žiauriai kankinti, kalėjime dėl nežmoniškų sąlygų užsikrėtę dizenterija. Medikai ne tik gydė juos, bet ir padėdavo pabėgti. Antai, manoma, kad Notigalėje austrų karys Stefanas Hofmanas atsidūrė su medikų pagalba pasprukęs iš rajono ligoninės. Ne vieną partizaną drąsūs gydytojai, medicinos seserys išslaugė ir išvežė iš ligoninės, slėpė pas patikimus žmones. Ne vienas medikas laisvės kovotojams teikė itin reikalingus vaistus. Antai, A. Diržytė, kad nesukeltų bereikalingo dėmesio, medikamentus partizanams pirkdavo Kaune.

Nebijojo priešintis
Jaunoji laisvės kovotoja nebijojo priešintis okupantams. Kartu su seserimi Gene ji prisipirko medžiagų Kaune ir pasiuvo trispalvę vėliavą, kurią partizanai iškėlė… prie pat stribų būstinės. Šie greitai susekė siuvėjas: užteko kruopščiai pačiupinėti vėliavos siūles. Mat tais laikais kaimuose mažai buvo siuvimo mašinų, o G. Diržytės mašina turėjo kliaudą – ji „prasiūdavo“ dygsnius.

Didelis žygdarbis
Vienas didžiausių A. Diržytės žygdarbių – itin žiauraus stribo Isajaus Balaboskino likvidavimo rajono ligoninėje operacija. Su žiauriu kankintoju nesuvestų sąskaitų turėjo daugelis Rokiškio krašto laisvės kovotojų. Nenuostabu, kad jie ne kartą kėsinosi jį nužudyti. Tačiau I. Balaboskiną lydėjo sėkmė. Antai, į jo kambarį name Kauno gatvėje partizanai įmetė porą granatų. Tačiau, lyg tyčia, šeimininko ten nebuvo.
Nenuostabu, kad I. Balaboskiną enkavedistai saugojo. Proga jį „nukenksminti“ pasitaikė tuomet, kai jis buvo gydomas rajono ligoninėje. Ir joje I. Balaboskiną dieną naktį saugojo ginkluota sargyba – du sovietų kariai. Ne be A. Diržytės pagalbos stribo likvidavimo akciją sugalvojo A. Gasiūnas-Gandis.
Sutartą dieną A. Diržytė susikeitė su kolege, kad operacijos metu būtų darbo vietoje. Istorikų duomenimis, ji kartu su kolege nuviliojo vieną sargybinį neva išgerti arbatos. Jaunas kareivis, žinoma, susigundė merginų kompanija. Jo kolegai buvo pakišta migdomuosiuose išmirkyta cigaretė. Kai sargybinių nebeliko, A. Gasiūnas-Gandis su kitu partizanu prasmuko į I.Balaboskino palatą ir ten jį nužudė.

Teko bėgti
Akivaizdu, kad po šios operacijos A. Diržytė-Vilnelė nebegalėjo likti savo darbo vietoje. Ji iš pradžių pabėgo į Didėjos kaimą, tačiau persekiotojai mynė ant kulnų. Vienintelė išeitis – trauktis pas partizanus. Ji priėmė priesaiką, išmoko naudotis ginklu. Mergina neapleido ir savo pašaukimo – ji gydė sužeistus partizanus, tarp jų ir A. Gasiūną-Gandį.
Navikų sodyboje, vadinamoje Šarkyne, bunkeryje po grindimis, partizanai įsikūrė maždaug 1946 m. lapkritį. Ten juos, manoma, išdavystės dėka, susekė stribai ir po pusę dienos trukusių kautynių jiems pavyko nukauti įnirtingai besipriešinusius partizanus. Žuvo ir Navikų šeimos nariai: vyras, žmona ir jų aštuoniolikmetė dukra. Jaunesni sūnūs liko gyvi, nes sovietų kariuomenei puolant sodybą, jie buvo mokykloje.
Ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kaip teigia istorikas Algis Kazulėnas, A. Diržytė nestokojo drąsos. Tą akimirką, kai ji nustojo atsišaudyti, puolančiųjų vadas pamanė, kad merginai pasibaigė šoviniai. Jis surizikavo prieiti arčiau. Ši klaida užpuolikui kainavo gyvybę: A. Diržytė-Vilnelė jį nušovė, o paskutiniu likusiu šoviniu mergina atėmė gyvybę ir sau. Pasakojama, kad paskutinę gyvenimo akimirką ji taip spaudė ginklą, kad stribai turėjo per jėgą atlaužti mirusiosios pirštus, norėdami paimti jos pistoletą.
Žuvę partizanai buvo sumesti duobėse netoli Rokiškio. Iš ten A. Diržytės artimieji išvogė jos kūną ir slapčia palaidojo Ragelių kapinėse šalia jos tėvų.

Jautrus susitikimas
Rajono visuomenininkai, istorikai susirinko Ragelių kapinėse prisiminti šią drąsią jauną moterį. Prie jos kapo savo surinktus kraštiečių atsiminimus skaitė buvusi Ragelių bibliotekininkė kraštotyrininkė Zita Sargūnienė, istorikai Valius Kazlauskas ir A. Kazulėnas, rajono tarybos narė gydytoja Jūratė Čypienė. Kalbėdama apie medikų indėlį į laisvės kovas, ji prisiminė vieno profesoriaus pamoką.
„Sovietmečiu, 1980-aisiais, jis mūsų, medicinos studentų, paklausė: štai guli du kariai – rusas ir vokietis. Kurį gelbėtumėt? Studentai ėmė šaukti, kad pirma gelbės rusą. O profesorius ir sako: „Jūs – medikai. Pirma gelbėti turite tą, kuris yra sunkiau sužeistas“, – sakė ji. Drąsios medikės atminimą pagerbė ir Seimo narys Raimundas Martinėlis: jo atsiųstas gėles ant laisvės kovotojos kapo padėjo jo padėjėja istorikė Lina Dūdaitė-Kralikienė. Ji teigė, kad paminklus, atminimo lentas okupantai gali nuplėšti, nugriauti. Bet niekas negali sunaikinti drąsaus žmogaus atminimo, savo jaunystės ir gyvenimo kainą sumokėjusio už pasirinkimą tarp to, kas lengva, ir to, kas – teisinga.