Jauki popietė bibliotekoje – tarsi nebaigtos Vytauto Mačernio eilės (foto +video) (2)

Į rajono sales po ilgos karantino pertraukos grįžta išsiilgti renginiai. Grįžta ir jų kūrėjai, mūsų kraštiečiai. Grįžta skambiai ir aktualiai. Kaip Juozo Keliuočio premijos laureatas režisierius Jonas Buziliauskas, atvežęs unikalų poezijos spektaklį pagal Vytauto Mačernio eiles „Apnuoginta širdis“.

Į jaukią salę
Iš pradžių anonsuota, kad poezijos spektaklis vyks jaukiame Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Pauliaus Širvio kiemelyje. Simboliška: neramaus likimo poetas kitam tokio pat likimo poetui. Deja, vasariška kaitra planus kiek pakoregavo. Nepaisant jaukaus čiurlenančio fontano ir senų medžių teikiamo šiokio tokio pavėsio. Sprendimas teisingas: spektalis labai jaukus, kamerinis, jautrus detalėms ir reiklus dėmesiui.

Nelemta susituokti...
Poetas Vytautas Mačernis – viena ryškiųjų mūsų poezijos žvaigždžių, kuri norėjo ir galėjo pasakyti daug. Bet jį nutildė karas. Jaunas, perspektyvus, produktyvus... Talentas, kurio žibėjimą įžvelgė tarpukario Lietuvos profesūra. Kurio meilę ir svajones nutraukė karas. Kuriam, kaip ir daugeliui poetų, teko pažinti savo talento spyglius: mylimosios mama neleido jai tekėti už kad ir labai talentingo, bet neturtingo jaunuolio. Ir jo pranašiški žodžiai mylimajai: „Mums nelemta susituokti“. Amžinos meilės ženklas: vos 23-ejų žuvus V. Mačerniui, jo mylimoji taip niekada ir nesukūrė šeimos. Ir pasalūnė skeveldra 1944-ųjų spalį. Bene vienintelio tądien paleisto artilerijos sviedinio...

Sudėta į jautrų vientisą pasakojimą
V. Mačernio poezija – mylėta užsienyje ir tildyta Lietuvoje. Ji dar ir šiandien tampa tam tikru atradimu. Režisierius J. Buziliauskas – neabejotinas poezijos spektaklių virtuozas. Pernai rokiškėnai ir kupiškėnai gėrėjosi jo spektakliais, skirtais Pauliui Širviui.
Poezijos spektaklis „Apnuoginta širdis“ – sunkus, sudėtingas kūrinys. Į vieną darnią, organišką visumą sulieti negausaus poeto palikimo eilėraščiai. Jaukus poeto, kurį įkūnijo kraštietis Linas Pauliukas pokalbiai su savimi ir saksofonu, kurio muzika kalbėjo Urtė Raišelytė. Visas emocijų spektras, iš taip arti matomas kameriniame spektaklyje. Kuriam didžiosios scenos būtų ankštos. Paprasta, lakoniška, iškalbinga scenografija: ant mažo stalelio telpantis ir visas pasaulis, ir mažas lietuviškas kaimas, su šiaudiniais stogais ir mediniais kryželiais... Ir šviečiantis gaublys – po pasaulį keliaujančių V. Mačernio eilių, kurios aktualios ir šiandien, savo branda, savo įžvalgomis, ženklas.
Spektaklis žiūrimas vienu atsikvėpimu. Ir kai nutyla saksofono muzika, jis atrodo tarsi šiek tiek nebaigtas – kaip ir nelaiku nutrūkęs poeto gyvenimas...