Jolantos Gegelevičiūtės paroda „Per(si)pynimai“ (0)

Jolanta Gegelevičiūtė – šiuo metu Vilniuje gyvenanti menininkė, gimusi Lukštinių kaime, Rokiškio rajone.Todėl simboliška, jog dailininkės jubiliejinėparoda rengiama būtent Rokiškio krašto muziejuje. J. Gegelevičiūtė studijavo LSSR Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) kostiumo dizainio specialybę, vėliau dirbo tautinių kostiumų dailinininke kultūros fondo įmonėje „Krėva“. Nuo to laiko aktyviai užsiima kūrybine veikla, o nuo 2008 m. tapo Lietuvos dailinininkų sąjungos nare.

Parodą „Per(si)pynimai“ sudaro penkios savarankiškos dalys: tekstilės paveikslai („Skuduriniai sapnai“), skaitmeninė grafika („(At)vaizdai ir (at)kalbėjimai“ ir „Rūko sargybinis“), tapyba („Per(si)pynimai“) ir konceptualūs paveikslai ir instaliacijos („Žodžių žaismas“).Išbandydama įvairias technikas J. Gegelevičiūtė visuomet išlieka atidi vaizdo ir žodžio santykiui. Be to, visas parodos dalis jungia visai dailininkės kūrybai būdingas lietuvių liaudies ornamentų leitmotyvas, Jolantos pasąmonėjė nuo pat vaikystės įsitvirtinęs mamos tautodailininkės Alės Gegelevičienės dėka.

Didžiojoje salėje eksponuojami pastele tapyti darbai, pavadinti „Per(si)pynimais“ (2015 m.), suteikę pavadinimą ir visai parodai.Šiuose paveiksluosejungiasi ne tik liaudies raštų ornamentai ir menininkės vaizduotė, bet ir tapyba su audiniais, skaitmenine spauda. Čia baltų raštų ornamentais žaidžiama klausiant, kur yra riba, iki kurios galima redukuoti kolektyvinėje pasąmonėje užsifiksavusius raštų įvaizdžius, jog abstrakčios kompozicijos vis dar sietųsi su pastaraisiais ir būtų suvokiamos kaip šio archetipo sistemos dalis. Čia pat eksponuojamos ir audinių faksimilės, iš kurių dailinininkė sėmėsi įkvėpimo tapydama.

Tapybos darbams savo vidine sandara artimiausi yra ankstyvieji (sukurti 2001 m.) tekstilės paveikslai. Neįprasta tai, jog juose menininkė audinį naudoja ne kaip plotą, kuriame, pavyzdžiui, išaustų vaizdą (kaip nuo seno buvo daroma kuriant gobelenus), bet kaip spalvinį, o kartais ir erdvinį elementą.Paveiksluose plastiškos draperijų klostės sukuria erdvę, kurioje vystosi poetiniais vaizdiniais perteiktos pasaulio sukūrimo legendos.

Net dviejose salėse eksponuojami J. Gegelevičiūtės 2005-2015 m. plėtotos skaitmeninės grafikos darbai. Juos menininkė kuria remdamasi autorinėmis fotografijomis, šias papildydama pieštais ornamentais ar kitų fotografijų fragmentais, savo pačios sukurtomis eilėmis, manipuliuodama spalvomis ir taip sukurdama visiškai naują kompoziciją. Dalyje „(At)vaizdai ir (at)kalbėjimai“ (2006-2012 m.) tikrovei suteikiamasiracionalus vizijų pavidalas. O naujesniuose darbuose „Rūko sargybinis“ (2013-2014 m.) labiau pasitikima pasaulio regimybe, tad fotografiniai atvaizdai tik subtiliai papildomi kaligrafiniu braižu nutapytais elementais. Šiuose cikluose vieningai plėtojamos ryšio su gamta, istorija, vidiniu dvasiniu gyvenimu temos, ieškoma harmoningos žmogaus santykio su pasauliu išraiškos. J. Gegelevičiūtės skaitmeninės grafikos darbuose dėmesio sulaukia dalykai, į kuriuos kasdieniame skubėjime dažniausiai neturime laiko įsigilinti: smilga, voratinklis, praskrendanti žuvėdra. Eilėmis išreiškiamos minties gijos atskleidžia autorės pastangas užčiuopti Dievo sukurto pasaulio didybę mažiausiuose Jo kūriniuose.

Naujausiuose, 2016 m. sukurtuose, konceptualiuose žaidimuose su žodžiais J. Gegelevičiūtė ieško teksto, kaip vizualinio elemento, galimybių. Viena vertus, dailininkės naudojamos klasikinės juoda, balta ir raudona spalvos šią parodos dalį sieja su XX a. pr. rusų avangardistų plėtota konstruktyvizmo kryptimi. Tačiaupats paveikslo ir kalbos santykio tyrinėjimas ir žodinė idėjų išreiškasiejasi su 7 deš. JAV ir visame pasaulyje įsitvirtinusiu konceptualizmu.Šios parodos dalies ekspononatai, ypač instaliacijos „Nejauku (kai kas nors žiūri į tave)“ir „Minčių mainai“, žiūrovus įtraukia į netiesioginį pokalbį su menininke.

Parodos kuratorė Deima Žuklytė