Jūžintų ir Ragelių žmonės su ašaromis išlydėjo savo kunigą Leoną Lindą (foto +video) (16)

Pijaus X atlaidai, kitaip dar rageliečių vadinami „grūšnine“, šiemet Ragelių krašto žmonėms buvo liūdni. Jie, kartu su jūžintiškiais atsisveikino tris dešimtmečius jų sielovadai atidavusiu klebonu Leonu Linda. Rageliečiai paskaičiavo, kad per tarnystės metus jis už savo krašto žmones paaukojo per 1560 šv. Mišių. O kur dar krikštynos, vestuvės ir laidotuvės? Be ganytojo rageliečiai neliks: jų sielovada nuo kito sekmadienio rūpinsis Rokiškio dekanato dekanas kunigas Eimantas Novikas.

Atsiuntė autobusą
Dar gerokai prieš 11 val., kada sekmadienį buvo aukojamos šv. Mišios Rageliuose, jų pusėn suko nenutrūkstama automobilių kolona: ir ne tik nuo Jūžintų, bet ir nuo Rokiškio. Tikintieji, kraštiečiai skubėjo į Pijaus X atlaidus, kurie šiuose kraštuose vadinami tiesiog „grūšnine“. Kodėl „grūšnine“? Nes būtent tada, kaip pasakojo iš šio krašto kilęs rajono mero patarėjas Vytautas Saulis, iš po šieno buvo traukiamos ir skanaujamos jau prisirpusios rudeninės kriaušės. Atlaidai rageliečiams – ganėtinai džiaugsmingas laikas: kraštiečių susibūrimai, proga susitikti kaimams, giminėms. Deja, ne šį kartą.

„Kažin kodėl mūsų kunigas atsisveikinimui pasirinko šv. Mišias Rageliuose, o ne Jūžintuose?“, – svarstė Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys. Žinia apie tai, kad tikinčiuosius palieka jiems trisdešimt metų tarnavęs klebonas, daugeliui buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Ne vienas ragelietis, jūžintiškis po šv. Mišių atvirai kalbėjo: „mylėjom savo kunigą. Nesivaržėm jo ir nebijojom. Ir džiaugsmuose, ir varguose kreipdavomės, ir patarimo prašydavome“. Todėl nenuostabu, kad palydėti į gimtąjį Pasvalio kraštą dvasininką norėjo daugelis. Todėl Jūžintų seniūnija, kartu su asociacija „Mūsų Jūžintai“ net pavėžėjimą suorganizavo, užsakė didžiulį autobusą, kad kiekvienas norintysis galėtų dalyvauti šv. Mišiose, atsisveikinti ir padėkoti savo kunigui.

Skubėjo atlikti išpažintį
Nenuostabu, kad Ragelių mažytė bažnyčia buvo sausakimša tikinčiųjų. Dar prieš šv. Mišias daugelis skubėjo atlikti išpažintį pas savo kunigą. O ir dvasininkas sunkiai betramdė jaudulį. Šv. Mišiose giedojo vargonininkės Vilmos Likienės suburtas choras. Ir aidint paskutinėms giesmėms į zakristiją dvasininką rageliečiai išlydėjo stovėdami ir gausiais plojimais. Ne vienas širdin dėjosi paskutinius dvasininko pamokymus pamoksle. Kuris šįkart buvo apie tai, kaip Kristus atrakino kurčnebylio ausis ir liežuvį. Dvasininkas savo tikintiesiems priminė, kad jų ausys ir širdys turi būti atviros Dievo žodžiui. Kad reikia būti krikščionimis ne dėl įvaizdžio, ne dėl pagyrimo. Matyti, jausti, girdėti svarbiausius dalykus. Parodomuoju gerumu, pastangomis įsiteikti svetimiems, tolimų ateities planų kūrimu neužmaskuoti ir nepraleisti pačių svarbiausių, šiandienos akimirkų, skirtų Dievui, savo šeimai ir artimiesiems.
O po kelių minučių tikintieji pasodino savo kunigą į vainiku apipintą kėdę. Kad padėkotų ir išlydėtų į tėviškę, į Pasvalio kraštą.

Geras parapijiečiams, kliuvęs bažnytinei vadovybei
Esmę, kodėl kunigas Leonas Linda buvo mėgiamas savųjų tikinčiųjų išdėstė mero patarėjas V. Saulis. Jo teigimu, dvasininkas vaikščiojo plonyčiais peilio ašmenimis, balansuodamas tarp pareigos neatstumti tikinčiųjų, ir dvasinės vadovybės reikalavimų. Kaip sakė V. Saulis, kartais ir vyresnius pakrikštydavo, ir sutuokdavo tuos, kurie ne visuomet būdavo susitvarkę bažnytinius formalumus. Tikintieji eidavo jo klausti patarimų. Ypatingu humoro jausmu garsėjęs dvasininkas gebėjo ir pajuokauti, ir nepiktai pabarti. Todėl tikintieji neslepia: iš savo užrašų knygučių braukti klebono telefono neskubės. O kartą kitą pro Pasvalį važiuodami, ir aplankyti užsuks. Kunigas Leonas Linda prisipažino, kad dabar dienas žada leisti su savo šeima – broliais, kaip pats juokauja „prailgintos jaunystės“. „Negražu dabar žmones senberniais vadinti“, – juokavo kunigas.

O kad laikas gimtinėje neprailgtų, laibgaliečiai įteikė ypatingą knygelę, skirtą kunigo kūrybai. Po metų jie žadėjo užsukti jos pasiimti, ir dvasininko užrašus saugoti muzijejuje. Dvasininkui Jūžintus ir Ragelius primins gintarėlių paveikslas, šilti padėkos žodžiai ir gėlės. Lašų kaimas kelionėn įdėjo naminės duonos kepalą.

O tikintiesiems kunigo darbus dar ilgai primins iš pagrindų suremontuota Jūžintų „baltoji gulbė“ barokinė bažnyčia bei suremontuota Ragelių varpinė.
Tikintieji, atsisveikindami su dvasininku, neslėpė savo ašarų. Tokia pat išdavikė ašara nuriedėjo ir žilagalvio klebono skruostu...