Kriaunų varpas grįžo namo (video+foto) (0)

Kriaunų varpas  Visų šventųjų dienos išvakarėse grįžo į Kriaunas. Baigėsi kelerius metus trukusi ginčų ir nesutarimų era, trikdžiusi miestelio ramybę. Ir ne tik jo: tuo metu, kai šio varpo dūžiai Nacionaliniame operos ir baleto teatre skambėjo Lietuvos Respublikos 100-mečio garbei, kai prie jo fotografavosi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, net šalies žiniasklaidoje mirgėjo straipsniai apie kriauniečių pykčius ir priekaištus klebonui. Kuris visą tą laiką ramiai ir oriai laikėsi pozicijos: Kriaunų varpas yra parapijos turtas, jis grįš į Kriaunas, tačiau tada ir tik tada, kai jam ten bus saugu. Ir štai penktadienį, maždaug vidurdienį varpas, įtvirtintas mažoje varpinėlėje, papuošė Kriaunų bažnyčios stogą.

Ypatingas radinys

Šis varpas – ypatingas: galimai tai seniausias varpas Baltijos šalyse. Pagal jo formą, skambesį mokslininkai daro prielaidą, kad varpas nulietas arba XIII a. pabaigoje, arba XIV a. pradžioje. Bet kokiu atveju, varpas yra vyresnis, nei XV a. Manoma, kad jis galėjo būti nulietas rytinėse Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse arba Rytų Galicijoje.  Kaip jis atsidūrė Kriaunose – versijų daug, ir visos jos miglotos.

Ir jo atradimo istorija įstabi. Galima drąsiai teigti, kad Dievas Kriaunoms dovanojo stebuklą: kampanologas Gintaras Žalėnas užsuko į Kriaunas pasižiūrėti garsiųjųRiomerio varpų. Ir greta jų pamatė dar vieną. Kuris prie kitų netiko. Įgudusi mokslininko akis kaip mat pastebėjo, kad šis radinys Kriaunų bažnyčios varpinėje – ypatingas.

Varpų vagystės – įprastos

Istorinių ir kultūrinių vertybių vagystės iš Lietuvos bažnyčių nėra retas reiškinys. Obelių parapijos klebonas, Aleksandravėlės ir Kriaunų parapijų administratorius Laimonas Nedveckas ne kartą parapijiečiams aiškino, kad šis vertingasis varpas – visai nedidelis, apie 80 kg svorio. Ir iš nesaugomos bažnyčios varpinės vieną negražią naktį jis galėjo tiesiog dingti. Tam tereikėjo dviejų stipresnių vyrų ir automobilio. „Aš juk negaliu varpinėje pasistatyti sofą ir ten gyventi, varpą saugodamas“, – viename bendruomenės susirinkimų, kuriuose tradiciškai įsiplieksdavo ginčas apie varpą, sakė dvasininkas.

Ar kunigas L. Nedveckas turėjo pagrindo manyti, kad varpą gali pavogti? Dar ir kaip. Mat 2008-aisiais varpai buvo pavogti iš Onuškio bažnyčios. XVII a. pagamintas varpas, kultūros vertybė, 2014 m. buvo rastas vienoje Šiaulių krašto kaimo turizmo sodybų.

Reikia priminti, kad Europos Sąjungoje nėra jokių vidinių sienų, tad iš Kriaunų pavogtas ypatingasis varpas be jokių kliūčių galėjo atsidurti kokio nors Europos turtuolio privačioje kolekcijoje. Kaip jau minėta, varpas nedidelis, sveria iki 80 kg, tad jį gabenti išties būtų buvę nesunku.

Su vyskupo leidimu

Kunigas L. Nedveckas ir tada buvo, ir dabar įsitikinęs: vertėjo dėti visas pastangas, kad varpas būtų apsaugotas. Jis akcentavo: varpas yra Kriaunų, ir jis bus Kriaunose, bet tik tada, kai ten istorinei vertybei bus saugu. O kur jį laikyti iki tol? Su vyskupo leidimu Kriaunų varpas buvo deponuotas Obelių Laisvės kovų istorijos muziejuje. Buvo siūlytos ir kitos vietos varpui saugoti, pavyzdžiui, Kriaunų muziejus. Tačiau ir kunigas, ir dalis parapijiečių buvo įsitikinę, kad varpą saugoti greta Petro Griškevičiaus biusto yra, švelniai tariant, profanacija. Obelių muziejus pasirinktas, nes jame po rekonstrukcijos buvo įvesta moderni signalizacija, ten jis buvo laikomas labai pagarbiai.

Muziejininkas Valius Kazlauskas priminė, kad dėl varpo pasaugojimo daug priekaištų susilaukė ir šviesaus atminimo Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus įkūrėjas Andrius Dručkus. V. Kazlauskas pabrėžė, kad varpas muziejaus lankytojams visada buvo pristatomas kaip laikinam saugojimui priimta vertybė. Su ja visada buvo elgiamasi labai atsargiai ir pagarbiai. „Mes varpą lankytojams pristatydavome ne kaip pagrindinį muziejaus eksponatą, o kaip vieną iš daugelio, visada pabrėždavome, kad pas mus jis laikinai saugomas. Kone kiekvienas lankytojas norėjo pabandyti paskambinti varpu. Tekdavo atsakyti: juk tai didelė vertybė“, – sakė V. Kazlauskas.

Deponavimas – tai ne perdavimas, ne atidavimas „amžinam pasaugojimui“, kaip buvo įsitikinę kai kurie Kriaunų bendruomenės žmonės. Ir klebonas L. Nedveckas, ir Kriaunų bendruomenės žmonės iš tiesų ieškojo būdų, kaip sugrąžinti varpą.

Jis turėjo tapti, ir be abejonės taps, didžiule Kriaunų miestelio įžymybe. Tačiau įžymybę dera ir tinkamai saugoti, ir tinkamai eksponuoti. Todėl buvo imtasi įvairiausių būdų sutvarkyti Kriaunų bažnyčią taip, kad ji būtų patogi ir varpui saugoti, ir turistams lankyti. Tam bendruomenė rengė įvairius projektus bažnyčiai rekonstruoti, varpinei įrengti ir pan. Nuo labai ambicingų, rengtų Norvegijos fondams, iki kuklesnių. Būtent atkaklių pastangų dėka ir pavyko parengti bei laimėti projektą, kurio dėka varpas ir grįžo į Kriaunas. Kunigas L. Nedveckas apie ilgus metus trukusį ginčų ir nesutarimų procesą nedaugžodžiauja: „Provokacijoms nepasidavėme. Savo pažadą ištesėjome – varpas vėl bus Kriaunose“.

Paliko Obelius

Ankstų penktadienio rytą Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje buvo nedidelis sujudimas. Išlydėti varpo atėjo klebonas L. Nedveckas, muziejaus vadovas Valius Kazlauskas bei Kriaunų bendruomenės atstovai Eugenijus ir Klaudijus Driskiai. Išlydėdamas varpą iš Obelių, kunigas L. Nedveckas linkėjo, kad jis žadintų Kriaunas, šį kraštą ir Lietuvą dvasiniam atgimimui, liudytų Prisikėlimo šlovę.

Atsargiai varpas buvo išneštas kelionei į namus, į Kriaunas. Kunigas L. Nedveckas prasitarė, kad pirmiausia varpas bus įtaisytas jam skirtame bokštelyje, papuoštame unikaliu kryžiumi. O jau po to visa ši konstrukcija bus keliama ant Kriaunų bažnyčios stogo. „Projekto rangovas Alvydas Rudokas labai jaudinosi, kad tik viską pavyktų tinkamai padaryt. Juk čia kalbama apie didžiulę vertybę“, – sakė pašnekovas.

Įtvirtinti pavyko ne iš karto

Kriaunų varpas Obelius paliko apie 9 val., o jau vidudienį, stebint kunigui L. Nedveckui ir negausiems bendruomenės atstovams, statybinis kranas lėtai ėmė kelti bokštelį ant bažnyčios bokšto. Nors kriauniškiai keletą metų aiškino geidaują, kad varpas grįžtų į miestelį, jo įkėlimo procesas didelio dėmesio nesulaukė. Žinoma, galima kriauniškius pateisinti, kad kėlimo procesas vyko darbo dieną...

Užkelti ant bažnyčios stogo bokštelį pavyko ne iš pirmo karto. Tai nenuostabu: konstrukcija turi būti pritvirtinta itin tiksliai ir preciziškai. Tačiau kai buvo atleisti bokštelį laikę krano trosai, visi su palengvėjimu atsiduso: Kriaunų varpas grįžo.

Skambės ypatingomis progomis?

Ar Visų šventųjų dieną Kriaunų varpas kvies šio krašto žmones šv. Mišių? Vargu. Dar reikia pasirūpinti skambinimo mechanizmu, o be to, dėl senumo ir istorinės vertės, varpu tikriausiai bus skambinama tik ypatingiausiomis progomis. Į šv. Mišias kvies kiti Kriaunų bažnyčios varpai.

O sugrįžęs varpas, tikima, į miestelį kvies ir šio krašto žmones, ir turistus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos. Unikalusis varpas puikiai matomas savo bokštelyje, o nuo blogos valios žmonių jis rūpestingai saugomas.

Linos DŪDAITĖS-KRALIKIENĖS, Klaudijaus DRISKIAUS, Vytauto RIDIKO nuotr.