Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjams – Laisvės premija. Kuo ši kronika svarbi mūsų valstybei? (I) (0)

Pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo dviejų tipų – ginkluotas ir neginkluotas Ginkluotas – didvyriškos Laisvės kovos. Neginkluotas – pogrindinės organizacijos, judėjimai, disidentų veikla. Vienintelė institucija, kuri sovietų valdžiai priešinosi nuo pirmosios iki paskutinės minutės yra Lietuvos katalikų bažnyčia. Sovietiniam saugumui niekada nepavyko sunaikinti jos neginkluoto pasipriešinimo veiklos. Viena iš šios veiklos sferų – pogrindinė literatūra, žinooma savilaidos (samizdato) terminu. Būtent Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kuri buvo leidžiama 1972-198 m., ir kurios nesugebėjo sunaikinti KGB, yra šio pasipriešinimo būdo klasika ir pavyzdys, gynusi ne tik pagrindinių žmogaus teisių – sąžinės ir žodžio laisvių – imperatyvus mūsų šalyje, bet ir dariusi didžiulę įtaką užsienio, pirmiausia, Lotynų Amerikos tikinčiųjų bendruomenėms. Su Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra susiję ir mūsų krašto, arba čia dirbę žmonės.

Kas yra savilaida?

Kaip jau minėta, pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo vykdomas dviem būdais: ginkluotu ir neginkluotu. Dažnai šie būdai yra persipynę. Pavyzdžiui, partizanai ne tik ginklu kovoj prieš sovietinę okupaciją, bet ir platino nelegalią literatūrą: atsišaukimus, pranešimus ir k.t. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, visuomenė ėmėsi kitų būtų kovoti su totalitariniu Sovietų sąjungos režimu. Būdų buvo daug: tai ir dalyvavimas nelegalių organizacijų veikloje, ir tam tikros akcijos – Trispalvės kabinimas Vasario 16-osios proga ant gerai matomų objektų, šios šventės nelegalus minėjimas, ir nelegalios literatūros kūrimas bei platinimas.

Nelegali literatūra bet kokiame pasipriešinime turi didžiulę reikšmę. Tai esminis ir vienintelis būdas apeinant cenzūrą, pranešti bent dalį objektyvių žinių, fiksuoti režimo nusikaltimus, ugdyti istorinę, valstybinę ir tautinę savimonę. Galimi nelegalios literatūros šaltiniai yra du: arba tai yra iš užsienio valstybių atvežta literatūra (vadinamasis „tamizdatas“), arba vietoje pogrindyje išleista literatūra – savilaida arba „samizdatas“.

„Tamizdato“ puikus pavyzdys yra spaudos draudimo metų literatūra: lietuviškos knygos buvo spausdinamos Užnemunėje, dažniausia Tilžėje, ir per sieną gabenamos į Lietuvos teritoriją, čia platinamos knygnešių. Tačiau sovietinės okupacijos metais „tamizdtato“ leidyba buvo faktiškai neįmanoma dėl kelių priežasčių: pirmiausia, nebuvo kur spausdinti. Nes Lietuva ribojosi su sovietinėmis respublikomis (Latvija, Baltarusija, Rusijos Kaliningrado sritimi) ir su Lenkija, kuri priklausė socialistinių šalių blokui ir Varšuvos paktui. Iš Lenkijos Lietuvą pasiekdavo tam tikra devocionalijų dalis (rožiniai, šventųjų statulėlės ir pan.), tačiau ženklaus literatūros leidybos masto pasiekti, žinoma, buvo neįmanoma.

Kita galimybė gauti literatūros, žinoma, buvo iš Vakarų. Tačiau ji, atvežama diplomatiniu paštu, siunčiama giminių siuntiniuose, buvo negausi ir tarnavo kaip pirminis šaltinis, knygos, kurios buvo perspausdinamos ar perrašomos rankiniu būdu (ranka, spausdinimo mašinėlėmis, vėliau kopijavimo aparatais).

Kodėl Katalikų bažnyčia?

Tam, kad būtų galima veiksmingai organizuoti bet kokį pasipriešinimą, reikalinga tam tikra organizacinė struktūra. Katalikų bažnyčia – natūralus, gamtinis komunizmo priešas. Tačiau visiškai sunaikinti jos, ar perimti jos savo pavaldumui Sovietų sąjunga ir jos saugumo struktūros nepajėgė. Nors negalima sakyti, kad niekada nebandė.

Esminis Katalikų bažnyčios skirtumas nuo kitų religijų yra tas, kad jos struktūra yra pasaulinė. Jei sovietams jau XX a. IV dešimtmetyje faktiškai pavyko sunaikinti didžiąją dalį Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkijos, o likusią dalį palaužti bendradarbiavimui, tai su Katalikų bažnyčia to nepavyko padaryti nei Sovietų sąjungai, nei Kinijai. Jei neįtikusį stačiatikių patriarchą sovietinė valdžia nesunkiai galėjo pakeisti kitu, ir niekas dėl to nė nepypteltų, tai bandymas akivaizdžiai kištis į Katalikų bažnyčios vidaus reikalus sulaukdavo didžiulės neigiamos pasaulinės visuomenės reakcijos. Būtent tuo ir buvo sovietams ypač pavojinga Lietuvos katalikų bažnyčios kronika: ji reguliariai, 16 metų viešino esminės žmogaus teisės – sąžinės laisvės – pažeidimų Lietuvoje faktus ir mastelį.

Kaip ir kitose okupuotose šalyse, Sovietų sąjunga Lietuvoje pabandė steigti Liaudies katalikų bažnyčią. Kas tai per žvėrelis? Tokia bažnyčia išlaiko savo apeigas, hierarciją, tačiau atsisako pavaldumo popiežiui, ir faktiškai tampa valdžios marionete. Nes Liaudies katalikų bažnyčia automatiškai stotų į konfliktą su Katalikų bažnyčia, netektų popiežiaus ir pasaulio visuomenės paramos, ką sovietams ir reikėjo pasiekti. Lietuvoje toks modelis patyrė fiasko. Vienintelis kiek sėkmingesnis (nereiškia, kad sėkmingas) bandymas sukurti tokią liaudies bažnyčią buvo komunistinėje Kinijoje.

Sovietų sąjunga kovoje su katalikybe Lietuvoje padarė esminę klaidą – ji paleido vienuolynus. Tačiau žmonės, pasirinkę vienuolio kelią, iš visuomenės nedingo. Jei vienuolynų atveju jie buvo sutelkti bent jau žinomose vietose, tai sunaikinus, jie kaip, teoriškai, pasauliečiai pasklido po visą šalį. Tačiau didžioji dauguma vienuolių neatsisakė nei savo tikėjimo, nei įžadų, nei veiklos. Šie žmonės palankūs pogridinei veiklai buvo dar ir dėl to, kad jie neturėjo savo šeimų: jie turėjo daugiau laisvo laiko, ir nebijojo dėl šeimų likimo, skirtingai nuo pasauliečių.

Kur tokie slapti vienuoliai dirbo? Visur. Nuo darželių auklyčių iki vykdomųjų komitetų biurokratų. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę paaiškėjo, kad ir Rokiškio vykdomajame komitete dirbo... vienuolė.

Kita taktinė sovietų valdžios klaida buvo riboti kunigų seminarijų klierikų skaičių. To siekta sąmoningai: dėl kunigų natūralaus senėjimo, taip pat ir tremčių, kalinimo, dvasininkų skaičius Lietuvoje mažėjo. Ir neleidžiant priimti į seminarijas jaunuolių, buvo stengiamasi mažinti dvasininkijos, kaip visuomenės sluoksnio, skaitlingumą ir įtaką. Tačiau kaip ir visur gamtoje, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Daugelyje po komunistinio režimo letena pakliuvusių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, steigėsi nelegalios kunigų seminarijos. Jos augo vėl gi ant sovietų padarytų klaidų: išsilavinę, veiklūs dvasininkai – tarpukario aukštųjų mokyklų dėstytojai buvo siunčiami į provinciją, taip mažinant jų įtaką ir reikšmę. Tačiau būtent tas iškėlimas ir leido sėkmingai vystyti Lietuvoje 1970-1971 m. įkurtos (o vos po metų pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika) slaptos seminarijos veiklą.

Žinoma, dvasininko studijos pogrindinėje seminarijoje užtrukdavo gerokai ilgiau, tačiau kokybe niekuo nenusileido legaliai įgytam išsilavinimui. Be to, tokių nelegalių studijų pasirinkimas jau pats savaime rodė, kad žmogus apsisprendęs ne tik dvasininko keliui, bet ir pasipriešinimui. Kaip tai veikdavo: seminaristai lankydavo dvasininkus dėstytojus, klausydavo jų paskaitų, atlikdavo namų užduotis. Kai kurie tokie studentai įsidarbindavo zakristijonais, vargonininkais. Akivaizdu, kad nelegalioje seminarijoje studijos vykdavo iš nelegalios literatūros, kuri būdavo dauginama ir platinama. Pažintys, žinios, nelegalaus gyvenimo patirtis ir leido tiems Katalikų bažnyčios kronikos platintojams taip sėkmingai plėtoti savo veiklą. Beje, paskutinysis Katalikų bažnyčios kronikos redaktorius vyskupas Jonas Boruta mums, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams pasakojo, kodėl ir pats baigė nelegalią kunigų seminariją. Jo dėdė buvo rašytojas Kazys Boruta, tad akivaizdu, kad jo giminaitis jokiomis aplinkybėmis negalėjo patekti į legalią seminariją.

Taigi, kelios esminės strateginės Sovietų sąjungos klaidos kovojant su Katalikų bažnyčia Lietuvoje, sudarė esmines prielaidas formuotis plačiai tiek legaliai, tiek nelegaliai pastarosios veiklai šalyje.

Katalikų pogrindinės literatūros poreikis

Jei kalbėtume, kokios nelegalios literatūros poreikį, tai yra viena išskirtinė knyga, kurios okupacijų metais reikėjo, istorikų skaičiavimais, iki 3 mln. Egzempliorių, buvo maldaknygės. Pirmosis sovietmečių maldynas ir religinis kalendorius buvo Lietuvoje išleisti tik 1955 m. 1955-60 m. viso tebuvo išleista keturi maldyno tiražai, arba tik 75 tūkst. egzempliorių. Ir tai, kaip rašo istorikas Arūnas Streikus, tų maldynų nemenka dalis buvo skirta reprezentaciniams tikslams, užsienio lietuvių bendruomenėms (sovietai taip demonstravo, kad jie paiso religinės laisvės), taigi Lietuvos tikinčiųjų nepasiekė. 1968 m. buvo... 6,5 tūkst. tiražu išleistas Liturginis maldynas (kas iš esmės buvo lašas jūroje), 1973 m maldynas perleistas vietoj prašytų 200 tūkst., tik 75 tūkst. tiražu. 1980 m. taip pat išleistas maldynėlis „Visada su Dievu" (80 tūkst. egzempliorių). 1982 m. išėjo du pirmieji naujo lietuviško mišiolo tomai, o 1984 m. pasirodė antrasis papildytas liturginio maldyno leidimas, kurio tiražas (160 tūkst. egzempliorių) buvo didžiausias iš visų sovietiniais metais oficialiai išleistų religinių leidinių.

Esant milžiniškam religinės literatūros trūkumui, visu greičiu įsisuko pogrindinės spaustuvės. Jose be kitos literatūros, nelegaliai buvo leidžiamos ir maldynų kopijos. Jos platintos religinių švenčių metu, bažnyčių zakristijose. Pagavus žmogų su tokia knyga, jis galėjo teisintis, esą nežinojo, kad ta oficialiai leisto maldyno kopija yra nelegali. Aštuntajame dešimtmetyje, perimant naujas technologijas, kūrėsi pogrindinės spaudos leidybos centrai („spaudos taškai") ir gerokai padaugėjo savilaidos būdu išleidžiamos religinės literatūros. Per 1973 m. lapkričio mėn. atliktas kratas saugumiečiai paėmė 2 dauginimo aparatus „Era", 4 spausdinimo stakles, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, 140 kg išspausdintų religinės literatūros lapų, – teigia istorikas Arūnas Streikus.

Tokios nelegalios savilaidos pavyzdys yra ir šio straipsnio autorės maldaknygė – jau minėto maldynėlio „Visada su Dievu“ kopija. Ši savilaidos maldaknygė įsigyta 1984 m vasarą Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Kainavo maldynėlis 5 rublius. Ją straipsnio autorės močiutei pardavė parapijos vikaras. Pardavė tik todėl, kad ją pažinojo kaip nuolatinę bažnyčios lankytoją.

 Kaip atrodo tokia nelegali literatūra? Tai nedidelio, kišeninio formato maldaknygė. Tiksliau niekas iš pažiūros ir nepasakytų kad tai maldaknygė. Ant viršelio nėra nei pavadinimo, nei kryželio. Spausdinimo kokybė yra prasta: matyti, kad knygelė dauginta keliais kopijavimo aparatais „Era“. Matyti skirtinga lapų kokybė, netgi skirtingas popierius. Kai kurie lapai atspausdinti neteisingai, kai kurie neatsikopijavo Tačiau tai nedideli tokio leidinio trūkumai, atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis jis spausdintas.

Taigi, apžvelgėme prielaidas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai leisti. Kituose numeriuose nagrinėsime jos temas, svarbiausius įvykius ir sąsajas su Rokiškio kraštu.