Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjams – Laisvės premija. Kuo ši kronika svarbi mūsų valstybei? (II) (0)

Tęsiame pasakojimą apie Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, unikalų, sovietinės okupacijos metu slaptai, savilaidos būdu leistą leidinį, kuris yra ne tik neįkainojamas istorinis šaltinis, bet ir realų poveikį toli už Lietuvos ir Sovietų sąjungos ribų davęs gyvas liudijimas apie tikrą, o ne fasadinę žmogaus teisių situaciją komunistiniame režime.

Sąžinės laisvė – viena svarbiausių žmogaus teisių

Sąžinės laisvę reglamentuoja 1948 m Jungtinių tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Tiksliau, jos 18-asis straipsnis, kuris skamba taip: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“.

Kas matyti iš šio straipsnio? Jame aiškiai suformuluota, kad žmogus turi teisę išpažinti savo tikėjimą ne tik asmeniškai, bet ir su kitais, kitaip sakant, bendruomenėje: parapijos, religinės organizacijos veikloje. Žmogus turi teisę išpažinti savo tikėjimą viešai. Žmogus turi teisę viešai praktikuoti tikėjimą, jo mokyti. Jau nekalbant apie viešas religines apeigas. Tai nevaržoma žmogaus teisė, pripažįstama visose demokratinėse valstybėse.

Nesutaikomi priešininkai

Savo straipsniuose ne kartą minėjau, kad vienintelė institucija, kuri priešinosi sovietinei okupacijai nuo pirmosios iki paskutinės minutės – Lietuvos katalikų bažnyčia. Tokia jos pozicija nestebina. Tiek carinės, tiek sovietinės okupacijos metu Katalikų bažnyčia buvo opozicija valdžiai, dėl to buvo persekiojama, menkinama jos įtaka visuomenėje.

Carinėje Rusijoje, kaip, beje, ir dabar, vyksta aštri konkurencija tarp „zapadnykų“ (į Krikščioniškąją Vakarų civilizaciją orientuotų) mąstytojų bei politikų, ir mąstytojų, manančių, kad Rusija yra savita civilizacija, turinti savo ypatingą mąstymo būdą ir raidos kelią. Taip jau susiklosto situacija, kad paprastai perviršį ima būtent pastarieji.

Kokia vieta jų filosofijoje yra skiriama Lietuvai? Lietuvą (nepaisant niuansų traktuotėse) jie laiko iš esmės rusiškomis žemėmis. Ir Lietuvos didžiąją kunigaikštystę – kaip slavų valstybę. Kurią, (kokia istorinė neteisybė!) užgrobė lenkai, dirbtinai sukūrė lietuvių tautą ir primetė jiems katalikybę. Taigi, lietuvių tautai reikia grąžinti „Iskonno russkije korni“, kitaip sakant, tikrąsias rusiškąsias šaknis. Šia filosofija iš esmės ir buvo paremtas garsusis spaudos draudimas 1864-1904 m.

Taigi, pagal šią filosofiją, Lietuvą reikėjo įstumti į slaviškąjį arealą ir stačiatikių religiją. Juolab, kad Katalikų bažnyčia buvo visiška opozicija caro režimui. Pirmasis masinis Katalikų bažnyčios persekiojimas carinėje Rusijoje įvyko po 1831-ųjų sukilimo. Iš maždaug 300 buvusioje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystės teritorijoje veikusių vienuolynų buvo uždaryti 200, arba du trečdaliai, uždarinėtos bažnyčios. Tai sukėlė didžiulį ne tik gyventojų, bet ir užsienio valstybių pasipiktinimą. Spaudžiama tarptautinės bendruomenės, 1847-aisiais carinė Rusija sudarė konkordatą su popiežiumi.

Po 1864-ųjų šis konkordatas buvo grubiai sulaužytas. Po nepavykusio sukilimo buvo uždaryta dar apie 100 vienuolynų, taip Lietuvoje sunaikinant ištisus vienuolių ordinus. 1866 m. carinės Rusijos santykiai su popiežiumi kuriam laikui apskritai nutrūko.

Lietuvos katalikų bažnyčia, turėdama didžiulį ir vienintelį tais laikais veikusį socialinį tinklą, neginkluotomis priemonėmis priešinosi caro valdžiai. Daug ką pasako tai, kad pirmąją knygnešių draugiją suorganizavo vyskupas Motiejus Valančius, dvasininkai aktyviai dalyvavo steigiant slaptas lietuviškas mokyklas, platinant lietuvišką literatūrą, ugdant visuomenės savimonę. Koks svarbus tai indėlis, rodo faktai: nepaisant spaudos draudimo, lietuviai pagal raštingumą buvo trečia tauta carinėje imperijoje, po latvių ir estų, kuriems nebuvo draudimų. Motiejaus Valančiaus inspiruotas blaivybės sąjūdis ne tik ugdė tautos moralę, bet ir gerokai kirto per carinės valdžios pajamas iš karčiamų ir alkoholio prekybos.

Kaip Katalikų bažnyčia ir visuomenė buvo susijusi priešinantis caro valdžiai, liudija ir garsioji Rokiškio Nepriklausomybės aikštės šulinio istorija. Po 1863 m. sukilimo, kai sudegė senoji, medinė Rokiškio bažnyčia, caro valdžia užsimanė dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje statyti cerkvę. Tačiau grafo Reinoldo Tyzenhauzo sumanymu, numatomoje cerkvės vietoje per naktį buvo iškastas šulinys.

Komunizmas – ideologija su religijos priemaišomis?

1917 m. Rusijoje įvykus perversmui ir į valdžią atėjus bolševikams, bet kokia religija buvo traktuojama kaip „opiumas liaudžiai“. Nors bolševikai šventai tikėjo, kad išnykus išnaudojimui išnyks ir amžinojo gyvenimo, išganymo ir rojaus poreikis. Nors komunizmas tradiciškai yra laikomas politine ideologija, visgi, kaip ir nacizmas, su religijomis turi daug ką bendro. Tą pabrėžia ir istorikai, tyrinėjantys politines ideologijas.

Tą lemia pati totalitarinių režimų prigimtis. Totalitarinis režimas todėl ir yra totalitarinis, kad jis paremtas totalia asmens ir visuomenės kontrole, nuo gimimo, mirties, iki atleiskite, dauginimosi. Totalitariniame režime apskritai negali būti nekontroliuojamų dalykų, teisių ar laisvių. Individas gali veikti tik tuose rėmuose, kuriuos jam nubrėžė institucinė kontrolė. Viskas, kas nepatenka į tuos rėmus, arba turi būti sunaikinta, arba perkeista. Komunizmo viena sferų ir buvo žmogaus sąmonėje pakeisti religiją.

Pirmiausia, rojaus pažadas. Tiek religijos, tiek totalitarinės ideologijos žmogui žada rojų. Tik komunizme bei nacizme pakeista to rojaus lokacija – iš anapusybės jis perkeltas į žemę.

Kita ryški apraiška – vadų kultas. Pažvelkite į nacių eisenas ir komunistų demonstracijas. Jums tai neprimena religinių procesijų? Tik jei kai kuriose krikščionių konfesijose garbinami šventieji (pagrindinė sąlyga būti šventuoju yra „po mirties“, t. y. nėra vieno gyvo šventojo), tai totalitariniuose režimuose sudievinti gyvi vadai (Leninas, Stalinas, Hitleris ir t.t.). Kuriami jų  „šventųjų gyvenimai“ (prisiminkite istoriją apie Leniną ir žąsis, Leniną ir rąstą) ir t.t. Ką jau bekalbėti apie Lenino kūno eksponavimą mauzoliejuje. Taip pat ir tam tikros dogmos. Komunistų partijos nutarimai pakeitė Bibilją (ištisos kartos vietoj teologijos studijavo mokslinį komunizmą), įsigalėjo iki absurdo vado neklystamumo teorijos (prisiminkite vėl atgimstantį Stalino kultą).

Akivaizdu, kad naujoji religija aršiai kovojo su senosiomis už vietą po saule. Stačiatikių cerkvė ankstyvojo bolševizmo laikais patyrė milžiniškus persekiojimus (ne mažiau Sovietų sąjungoje buvo persekiojamos ir kitos krikščioniškos konfesijos, įskaitant ir katalikybę, tačiau jų išpažinėjų buvo mažiau, tad ir fiziniai naikinimo mastai buvo mažesni.

Stačiatikių bažnyčios situacija buvo daug sudėtingesnė nei Katalikų dėl vienos priežasties. Atskirų regionų Stačiatikių bažnyčios yra autokefalinės, kitaip sakant, nėra vieningo vadovo visiems pasaulio stačiatikiams. Sovietų sąjungos stačiatikiams vadovavo Maskvos ir visos Rusijos patriarchas. Taigi, naikinama Stačiatikių bažnyčia, saugodama savo likusius dvasininkus ir bendruomenes, sutiko eiti į kompromisus su valdžia.

Su Katalikų bažnyčia taip nenutiko. Katalikų bažnyčia – pati didžiausia krikščioniškoji bendruomenė pasaulyje. Tai vienintelė konfesija, turinti savarankišką valstybę, pačią stipriausią diplomatiją. Tą puikiai iliustruoja anekdotas apie Staliną ir Čerčilį. Po II Pasaulinio karo, Čerčilis Stalino paklausė, kokia stipriausia pasaulio valstybė. Stalinas, žinoma, tikėjosi, kad Čerčilis paminės Sovietų sąjungą. Taigi, perklausė savo pašnekovo, o kaip šis manąs. Čerčilis atsakė, kad stipriausia pasaulio valstybe laiko Vatikaną. Tuomet Stalinas jo paklausė: „O kiek tankų divizijų turi Vatikanas“. Šis anekdotas pukiai iliustruoja, kad sovietai iš esmės nesuprato, su kuo jie susidūrė.

Situacija iki okupacijos

Kaip jau minėta, Lietuvos katalikų bažnyčia unikali tuo, kad ji turėjo ir tebeturi didžiausią socialinį tinklą. Jei šiandien mes vertiname tokių tinklų kaip feisbukas įtaką, tai galime įsivaizduoti, kaip ankstesniais laikais veikė religinės bendruomenės ir kokios svarbios jos buvo.

Tarpukariu žmogaus gyvenimas Lietuvoje vienaip ar kitaip buvo surištas su religine bendruomene nuo gimimo iki pat mirties. Pradedant nuo to, kad tokios institucijos, kaip civilinė metrikacija nebuvo. Žmogaus gimimą, santuoką ar mirtį fiksavo, tą liudijančius dokumentus išduodavo religinė bendruomenė: paprastai dvasininkas vesdavo metrikų knygas. Toliau, jis kurti savo šeimą galėjo tik religinėje bendruomenėje, arba tapdavo konvertitu ir pereidavo į kitą. Taigi, asmens gyvenimas buvo iš esmės susietas su religija. Pavyzdžiui, skyrybos katalikų bendruomenėje buvo neįsivaizduojamos ir tai buvo norma.

Religija sveikoje visuomenėje atliko mokslo apie sąžinę vaidmenį, reglamentuodama, kas yra geras, priimtinas ar nepriimtinas elgesys. Ateizmas buvo retas, labiau asmeninio apsisprendimo reikalas, nors laisvamanizmo idėjos visuomenėje ir plito.

Praradimų metai

1940-aisiais, birželio 15-ąją Lietuvą okupavus sovietams, birželio 26-ąją „Liaudies vyriausybė“ vienašališkai nutraukė 1927-aisiais Lietuvos Respublikos ir Vatikano konkordatą, reglamentavusį Katalikų bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kad tai padaryta praėjus vos dešimčiai dienų po okupacijos, rodo, koks svarbus tai dalykas buvo sovietams. Liepos 22-ąją Katalikų bažnyčia neteko ekonominio pagrindo – buvo nusavinta parapijų žemė, tepaliekant po 3 ha, į kuriuos įskaitytas ir bažnyčios pastato bei šventoriaus plotas. 1940 m. rugpjūtį „Liaudies seimo“ priimta LSSR konstitucija leido tik atlikti religines apeigas. Panaikintos religinės šventės, uždrausta leisti religinę literatūrą, o jau esama išimta iš bibliotekų, knygynų ir leidyklų. 31 dvasininkas buvo ištremtas ar išsiųstas į lagerius. Tačiau numatytas platesnio masto represijas prieš dvasininkus sukliudė tik karas. Nacių okupacija Katalikų bažnyčiai taip pat nebuvo lengva. Už tai, kad agitavo lietuvius nestoti į kuriamus SS dalinius, nukentėjo nemažai dvasininkų. Naciai neatkūrė nuosavybės, nebuvo leidžiama religinė literatūra.

Jau pirmosios sovietinės okupacijos metu Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkai – nuo parapijų klebonų iki vyskupų – komunizmą vertino kaip vieną didžiausių iššūkių ir žmonijos priešų. Tremtys, persekiojimai daugeliui komunizmą neutraliai vertinusių žmonių atvėrė akis. O karas, nuolatinė akistata su mirtimi dar labiau padidino religijos svarbą žmogaus gyvenime.

Taigi, antrąją sovietinę okupaciją Lietuvos visuomenė ir tikinčiųjų bendruomenės pasiekė jau be jokių iliuzijų.

Divide et impera, skaldyk ir valdyk – nepavyko

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje sovietai kovoti su Katalikų bažnyčios įtaka bandė skaldydami tikinčiuosius, bandydami įplieksti religinę nesantaiką pagal principą divide et impera – skaldyk ir valdyk. Pirmiausia tą daryti buvo bandoma einant carinės Rusijos pramintu keliu stiprinant Stačiatikių bažnyčios veiklą. Nors teoriškai raginimas stačiatikų dvasininkams kritikuoti katalikybę ir jos dvasininkus Lietuvoje buvo atšauktas tik 1949-aisiais, realiai ši politika patyrė fiasko. Dvasininkai jį iš esmės ignoravo. Stačiatikių simpatijų valdžiai nepridėjo ir tai, kad jau 1947-aisiais buvo uždaryta jų dvasininkų kursai. Kaip ir stačiatikius, taip ir sentikius sovietinė valdžia persekiojo mažiau nei katalikus, bent jau neuždarinėjo jų maldos namų. Tačiau šios bendruomenės į religinius karus nesivėlė, gerbė vienos kitas. Tą rodo ir paprasčiausi faktai. Kaip ir katalikai, taip ir sentikiai buvo tremiami į Sibirą. Kaip ir katalikai, taip ir sentikiai dalyvavo Laisvės kovose – ir mūsų, ir Zarasų rajone veikė sentikio Mykolo (Mutkos) Kazano vadovaujamas būrys. Mūsų rajone sentikiai, neturėdami savo maldos namų, atsisakė perimti filijinę katalikų Šv. Augustino bažnyčią Rokiškyje (ji buvo paversta sporto sale, o nugriauta 1957 m.).

Taip pat jie atsisakė griauti paminklą Obelių sukilėliams, pagal principą: „ne mes statėme, ne mes ir griausime“.

Nors mūsų rajone sovietmečiu ir nebuvo evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenių, visgi jos buvo persekiojamos kaip „vokiškos“. Ir jų dvasininkai pripažįsta, kad aktyvi Katalikų bažnyčios antisovietinė veikla nukreipė demesį nuo šių bendruomenių ir leido išlaikyti jų branduolį.

Ir Katalikų bažnyčios požiūris, ypač po II Vatikano susirinkimo, į kitų konfesijų krikščionis, tapo rakštimi sovietinei valdžiai. Įgyvendinant susirinkimo sprendimus, net iš maldų buvo šalinamos frazės, galinčios užgauti, įžeisti kitų konfesijų žmones. Taigi pati skirtingų konfesijų religinių bendruomenių veikla šalino okupantams priežastis kelti tarp jų nesantaiką ir ja naudotis.

Pasakojimą apie Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką, jos ištakas, leidybą ir įtaką tęsime ir kituose „Rokiškio Sirenos“ numeriuose.