Liongino Šepkos premija nesusigundė nei vienas rokiškėnas (foto) (0)

Paaiškėjo 21 kartą organizuojamo konkurso  Liongino Šepkos premijai laimėti laureatas. Šeštadienį Rokiškio krašto muziejuje vykusios respublikinės medžio drožėjų konkursinės parodos uždaryme laureato diplomas įteiktas tautodailininkui, medžio drožėjui iš Kalvarijos Antanui Lastauskui.

Šeštas kartas

Šeštą kartą konkurse dalyvaujantis tautodailininkas parodai pristatė „Pietą ir  visą būrį šventųjų skulptūrų:, „Šv. Jurgį“, „Šv. Joną Nepomuką“, „Šv. Antaną“, „Šv. Roką“. A. Lastauskas neliko nepastebėtas ir ankstesnėse parodose Liongino Šepkos premijai laimėti – buvo skatintas už debiutą, pelnė žiūrovų prizą ir kitus įvertinimus. Daugiau nei du dešimtmečius su medžiu draugaujančio liaudies meistro sukurtų darbų kolekcijoje – mitoliginės būtybės, senuosius buities darbus dirbantys žmonės, Užgavėnių kaukės ir kt. Antanas Lastauskas yra respublikinių parodų dalyvis, kūrybinių ieškojimais dalinosi medžio drožėjų pleneruose užsienyje. 

Vietiniai nedalyvavo  

Šiemet premijos dydis siekia 1840 Eur. Deja, paroda neišsiskyrė dalyvių gausumu, o tarp kūrėjų nebuvo nei vieno rokiškėno. Konkurse dalyvavo 23 autoriai ir 11 rajonų. Savo darbus atvežė Steponas Kaminas iš Telšių, Alius Aleksandras Tarabilda ir Pranas Petronis iš Anykščių rajono, panevėžiečiai Eduardas Titas ir Albertas Valikonis, Alfonsas Bendikas iš Mažeikių, Vytautas Šemelis iš Utenos rajono, būrys jaunųjų kūrėjų iš Plungės – Viktoro Raibužio mokiniai ir kiti daugiau bei mažiau patyrę medžio meistrai.

Paieškos tęsiasi

Nuo 1994 m. Rokiškyje organizuojamas konkursas vieno talentingiausių šiame krašte kūrusių XX a. Lietuvos drožėjų – L. Šepkos atminimui, privertė pasitempti šio amato žinovus, į dienos šviesą ištraukė ne vieną talentingą kūrėją. Prisimindami konkurso užuomazgas, organizatoriai prasitarė, kad konkurso tikslas buvo išugdyti dar vieną L. Šepką, tačiau tuo pačiu džiaugėsi, kad toks dar neužaugo ir talentų paieškos tęsiasi. Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė sakė, kad prieš daugybę metų prasidėjęs konkursas neišblėsta ir joje pristatoma nuolat auganti ir besikeičianti, tačiau liaudies tradiciją išlaikanti Lietuvos drožyba.

Dvasios blizgesys

Konkurso vertinimo komisijos vadovas ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas atkreipė dėmesį, kad Rokiškis jau tapo skulptūros sostine, o šių metų paroda išsiskiria ypatingu autorių susikaupimu ir atsakomybe pateikiant darbus. Anot komisijos pirmininko, nebūtinai autorių skaičius atspindi kokybę, svarbu, kad kūrėjai laikytų iškeltą vėliavą ir neštų į tą kalną, į kurį kopia. Kai kurie meistrai komisiją nustebino pažanga ir sukūrė tikrus stebuklus.

„Galima daug kalbėti apie skaitmeną, informacijos sklaidą, spalvotą blizgesių žavesį, o čia yra minčių, dvasios blizgesys“, – apie  tradiciją, dar neištirpusią dabartinėje postmodernizmo jūroje, kalbėjo J. Rudzinskas.

Pradžia kukli

Buvusi ilgametė Rokiškio muziejaus darbuotoja Marijona Mieliauskienė, prisimindama konkursines parodas, kurias teko organizuoti, sakė, kad pokyčiai akivaizdūs, konkursai subrandino ne vieną medžio drožėją, jų kūrinių lygis pakilo – pirmosiose parodose matytus kuklius darbelius metams bėgant keitė vis labiau įgudusių rankų sukurtos medžio skulptūros.

„Labai gerai atsimenu pirmąją parodą. Buvo 1994-ieji, ruduo, atidarymą darėme lauke, prie oficinos būrėsi labai didelis būrys žmonių. Komisijoje vyko didžiulės diskusijos, kiekvienas narys įrodinėjome savo tiesą ir negalėjome prieiti prie vieno rezultato, todėl premiją teko skirti į dvi dalis. Buvo du tolygūs laureatai – vienas labai tradicinis, o kitas labai modernus. Tuomet pagalvojome, kaip pasikeis mūsų tautodailė, kuriuo keliu pasuks? Dabar matome, kur esame pasukę. Tie, kurie stebėjo parodas nuo pat pradžių, jaučia, kad tradicija yra išlaikoma, gal truputėlį nutolusi, kitokia negu senųjų darbų, bet pagrindas, vidinė jėga liko stiprūs“, – kalbėjo M. Mieliauskienė.

Žvelgdama į perspektyvą, medžio meistrams bei konkurso organizatoriams ji išsakė ir klausimą, ir tuo pačiu palinkėjimą: „XX a. turėjo L. Šepką, IXX a. – V. Svirskį, o ką mes turėsime XXI amžiuje?“.