MANO KŪRYBA TAVO. Rokiškio literatų kūriniai, skirti Rokiškiui (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime! 

Šiemet dalinamės literatų kūryba, kuri skiriama Rokiškiui, 2024-siais metais mininčiam  525-ąsias įkūrimo metines.

ALĖ RŪTA (1915–2011) 

Išeivijos rašytoja. Gimė  Sankt Peterburge, Rusijoje, mirė Santa Monicoje, JAV. Kūdikystėje augo Peterburge, kur po I Pasaulinio karo buvo pasitraukę jos tėvai, tačiau jau 1918 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Rudžių kaime. Mokėsi Kamajų, Kunigiškių (Anykščių r.) mokyklose, baigė Rokiškio gimnaziją. Mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę, vėliau lituanistines studijas baigė Vilniaus universitete, kartu dirbdama lietuvių mokytoja, bendradarbiaudama spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir gyveno Vokietijoje, trumpai studijavo Vienos universitete, 1948 m. atvyko į JAV, apsigyveno Detroite, 1952 m. persikėlė į Santa Moniką, Kalifornijos valstijoje. Dirbo įvairius darbus, aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenėje. Savaitgaliais dirbo lituanistinės mokyklose lietuvių kalbos mokytoja. 2006 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „Be tavęs" –  pasirodė 1946 m. Literatūrinę kūrybą pasirašinėjo Alės Rūtos slapyvardžiu, sukūrė per 30 įvairaus žanro kūrinių, kurių tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę žmonės. Keletas kūrinių yra apdovanoti literatūrinėmis premijomis. Skelbė straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, recenzijas ir pasisakymus apie knygas, spektaklius. Bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose.

Rokiškis

(Rokiškio 500 metų sukakčiai paminėti)

Diena greit praeina. Šimtmečiai – irgi.

Sustok, susimąstyk, atsiminimų ištroškęs.

Ten lietų Lietuva, tai ten – Tėvynė:

Rudžiai, Kamajai, už 15-kos mylių – Rokiškis.

Keli šimtmečiai jo gyvavimo istorijos...

Net penki? Kaip praėjo, argi pameni? - -

Bet kam šimtmečiai? Svarbu mūsų dienos...

Rengėsi metai, vasarų laisvė po klasių kalėjimo...

O vėl – su obuoliais, grybais, indeliu grietinės...

Knygos kuparėly, patalai po pasėstais. –

Prie liūdnos motinos „sudie“ pasakyt gretinies, bet susigėsti...

O Bėriui ristele – vežimas gerai pakrato,

o ratai, tie besiklaipą ratai...

Keliukas tęsias – kaip Ariadnės siūlas. - -

Po Kalėdų atostogų – vėl į gimnaziją.

Kojos į kaulą sušalę, daužyti siūlosi.

Drebi susikūprinus važyje...

Metai po metų – tas pats, nieko naujo.

Tiktai galvelėj žinių prisikrauna. - -

Tėvai sulinkę namie pasilieka.

Ateities tau upės – nežinomos, sraunios.

Žingsniai – nuo Rokiškio – vis gilėja...

(Tėviškės žiburiai. – Toronto, 2008, geg. 13, p. 9.)

ANELĖ ALIŠAUSKIENĖ (1914–1995) 

Ališauskienė-Snukiškytė Anelė Gimė Pakeriuose, Zarasų rajone, mirė Lukštiniuose, Rokiškio rajone. Palaidota Kriaunose. Liaudies poetė, tremtinė, pasakotoja, dainininkė, tapytoja. Baigė dviklasę pradžios mokyklą. Mintyse eilėraščiai klostėsi, bet nebuvo sąlygų juos užrašyti, nes anksti išėjo tarnauti pas ūkininkus. Ištekėjusi už Viktoro Ališausko atsikėlė gyventi pas jį į Lukštinių kaimą prie Ilgio ežero Rokiškio rajone. 1950 m. nuteista ir ištremta kalėti šešerius metus Krasnojarsko krašte.  Į Tomsko sritį buvo išvežta ir visa likusi Anelės šeima –  vyras Viktoras ir trys jų mažamečiai vaikai. 1953 m. pas vyrą su vaikais į tremtį nuvyko ir iš kalėjimo paleista Anelė. Į Lietuvą visa šeima grįžo 1957 metais. Gyveno savo tuščiuose namuose Lukštiniuose, po truputį, remiami giminaičių, įsikūrė, prasigyveno. Pirmąjį eilėraštį parašė apie 1930 m. Keletas eilėraščių įtraukti į poezijos antologiją „Eilėraščiai Marijai", sūnaus A. P. Ališausko knygą „Mano gimtinė – Lukštiniai". Giminaičių dėka išleistos eilėraščių rinktinės ,,...norėjau pagauti Aušrinę", ,,Gyvenimo verpetai". Marti Ona Ališauskienė iš A. Ališauskienės rankraščių kompiuteriu surinko 6 jos poezijos knygas.

Beržo lapai gelsvi

Aukštaitijos kalvų,

Ežerėliai melsvi

Mus išmokė dainų.

Zarasietė buvau,

Rokiškietė esu,

Ir širdim sugavau,

Kas gražu ir šviesu.

Čia ramybė visa,

Jei rašyti galiu.

Ir akių dar šviesa,

Dar ne lovoj guliu...

Nors dainelė menka,

Nors bemokslė esu,

Mūsų krašto šneka –

Aukštaitijos laukų.

Čia melsvieji Sartai,

Čia Ilgelis gražus,

Atmintyje tikrai,

Kur tik būsiu – nežus.

(Spalio vėliava. – 1980, lapkr. 29.) 

IRENA BAJORŪNAITĖ 

Gimė 1937-10-14 Pagadoje. Dailininkė grafikė, literatė.  Baigė Žiobiškio septynmetę mokyklą. Mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume dailiojo metalo apdirbimo skyriuje, studijavo Vilniaus dailės institute Grafikos fakultete. Baigusi Žiobiškio mokyklą, kurį laiką dirbo kolūkyje. Baigusi dailės mokslus, daug dirbo kurdama reklaminę grafiką, suvenyrus. Raižo estampus, tapo pastele, akvarele, piešinius, daro ekslibrisus. Nuo 1966 m. dalyvauja dailės parodose ir yra Dailininkų sąjungos narė. Rašo eiles, pagal jas yra sukurta dainų. Kūryba skelbta almanachuose.

Himnas Rokiškiui (500 metų)

Žalioji sėlių žemė tarp kalvų, ežerų,

Ten Nemunėlio takas baltuoja sidabru.

Čia drąsūs bokštų skrydžiai paguodžia viltimi,

Vargonų gausmo aidą mes jaučiam širdimi.

Aš myliu rokiškėnų smagias, garsias šnekas,

Lelijos raštą juostoj, palangės radastas,

Kareivį laisvą Roką, iš pasakų būties

Ir protėvių legendas iš ežero gelmės.

Keliaujam per pasaulį kaskart toliau, toliau,

Širdyje meilę saugom mes Tau kasdien tvirčiau.

Tu tėviškai į kelią mane vėl palydėk,

O Rokiški, senoli, – žydėk, žydėk, žydėk!

(Meilė ir Rokiškis. – Vilnius, 1999. – P. 4.)

Kraštiečių daina

Gimęs ir užaugęs Rokiškio krašte,

Nesvarbu kur būsiu, aš sugrįšiu čia.

Rokiškį mylėsiu, tėviškę minėsiu

Ir liepsnos krūtinėj ilgesio daina.

Gyvenu aš Vilniuj – Lietuvos širdy,

Rokiškį sapnuosiu rudenio nakty.

Rokiškį mylėsiu, tėviškę minėsiu

Ir liepsnos krūtinėj ilgesio daina.

Ten gyvena broliai ir pažįstami,

Sesės ir kaimynai, prieteliai geri.

Rokiškį mylėsiu, tėviškę minėsiu

Ir liepsnos krūtinėj ilgesio daina.

Man malūno sparnas visada mojuos,

Šauks jis mano dvasią kol širdis sustos.

Rokiškį mylėsiu, tėviškę minėsiu

Ir liepsnos krūtinėj ilgesio daina.

(Bajorūnaitė I. Laiko kraitė : eilėraščiai. – Vilnius, 2000. – P. 153.)

JURGIS ALGIMANTAS BUČIUS (1931–2017) 

Inžinierius, literatas. Gimė 1931 m. Šešuolių miestelyje, Ukmergės rajone. 1938 m. šeima atsikėlė  į tėvo gimtinę Krylių kaime, Rokiškio rajone. Mokėsi Krylių mokykloje, Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje, Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultete. Dirbo statybų projektavimo, vadybos ir teisėkūros srityse. Jo profesinius straipsnius spausdino statybos srities leidiniai. Poeziją spausdino rajoniniai ir respublikiniai laikraščiai bei žurnalai, kūryba įtraukta į poezijos knygeles „Meilė ir Rokiškis“, „Klasės draugų posmai".

Rokiškio gimimas

Medžioklis Rochas surentė trobelę

iš eglių rastų.

Kvepėjo ji sakais ir kailiais,

apdengusiais iš molio plūktą aslą.

Nuo sienos žvelgė iš auksinių rėmų

Marijos veidas,

o greta kabėjo jo šautuvas

(skeltuvas – titnago).

Palubėje spingsulė

su šventu aliejumi degė.

O tvirtą ąžuolinį stalą

su įkaltom į aslą kojom

apsiaustas riterio,

su juodu kryžium dengė

kaip staltiesė.

Galustaly prisėdęs Rochas

ąsotį vyno (iš Burgundijos)

pakėlė,

išgėrė iki pusės ir pasakė

(ranka nubraukęs rudą barzdą):

„Štai ir įkurtuvės!“

Deja, medžioklis Rochas nežinojo,

kad dieną tą jisai pradėjo

Rokiškį.

Rokiškio triptikas

1. Bažnyčia

Gotikos bokšto strėlė įsmigo

Kryžium į Rokiškio dangų.

Na, o bokštelių strėliukės dygios

Lėkt įkandin pasirengę.

Vyturiu siela į aukštį kyla,

Virš bokšto kryžiaus nuskrieja.

Aidi giesmė ir plevena per tylą:

„Gloria Deo! Gloria Deo!”.

2. Dvaro rūmai

Išlipusi iš žaliamaurės kūdros

Baroko gulbė ant žalios vejos

Atsitūpė, o debesėliai judrūs

Gulbiukais plaukia ant dangaus bangos.

Išskleidusi sparnus gražuolė trokšta

Per aikštę perskrist draugo aplankyt.

Jos pakrašty raudoniu tviska bokštas,

Jis žvilgsniai gulbę sveikina kasryt.

3. Dvaro parko vizija

Dvaro alėjom joja grafaitės.

Gal Krošinskaitės?

Tyzenhauzaitės?

Ar Przezdieckaitės?

Žirgai – trakėnai.

Lyg kmynų sūriai,

Raiteliai – laumės,

Skrybėlės – sniegas,

Plaukai, kaip naktys,

Švarkai, kaip kraujas,

Kelnės, kaip pienas,

Batai, kaip anglys,

Širdys, kaip ugnys,

Akys – bedugnės,

Mėlynos, mėlynos

Kaip Laukupėlė.

(Meilė ir Rokiškis. – Vilnius, 1999. – P. 14–15.)

Po šešiasdešimt metų

(Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijai)

Po šešiasdešimt metų vėl per tavo slenkstį

mes žengiam, mokslo ir šviesos tvirtove,

ir galvas noris prieš tave žemai nulenkti,

o gal ir atsiklaupt lyg einant į šventovę.

Ir padėkoti mus globojusiam likimui,

kad mokytojus iškilius padovanojo.

Pagerbt jų šviesų, gražų atminimą

tylos minutei klasėj atsistojus.

Prašyt atleist už išdaigas, nepaklusnumą

širdingai, lyg tėvų atsiprašytumėm,

rankas jiems pabučiuot iš tolimo atstumo –

nuo mūsų vakaro iki jaunystės ryto.

Pajust širdy iš naujo gražų lobį,

kurį gimnazija su atestatais įteikė,

ir pasidžiaugt, kad mes netapom snobais,

kad dieviškom ir žmogiškom vertybėm tikim.

Gimnazija, daug metų nematyta, bet sapnuota,

džiugu, kad šiandien galim vėl tave išvysti.

Po šešiasdešimt metų grįžome plaukais snieguotais,

bet širdyje išlikom gimnazistais.

(Bučius A. Jaunystės duonos raugas: eilėraščiai. – Vilnius, 2011. – P. 33.)

Rokiškio gimnazijai

Mylėjome tave ir šiandien tebemylime,

Čia mūsų sielos, mūsų kūnai brendo

Ir į tave – jaunų svajonių pilį

Sapnais ir mintimis dažnai mes skrendam.

Ant laiptų pasitinka mus princesės

Rudos spalvos plisuotais sijonėliais

Su prikyštė juodom. Rugsėjo vėsą

Išsklaido įsegtos į plaukus baltos gėlės.

O Jovaišos orkestras maršą groja,

Mes skubame į mielą mūsų salę,

O ten ilgai karštom katutėm plojam,

Prabilusiam į mus pilies karaliui.

Tai mūsų numylėtas Janulionis,

Pasveikina ir moko, kaip gyventi,

O akys jo, nuo graudesio raudonos,

Tik dar labiau pajautrina šią šventę.

Į salę žengia Alfonsas Keliuotis,

Skaitys eiles – jos lėks kaip vėjo gūsiai,

Tada Chmelevskis ims filosofuoti

Apie Dekartą, Hegelį ir Husą.

Paskatinti gražių prisiminimų

Ir kasdienybę namuose palikę,

Mes grįžtame ieškot prisikėlimo,

Surast jaunystėj paliktas Velykas.

Velniakalnio prisiminimai

Aš pamilau šituos namus,

Apglėbę vynuogės juos laikė.

Troboj prie stalo duoną raikė

Ir valgyt uošvė kvietė mus.

Iš smėlio kepė bandutes

Pirmagimė dukrelė mūsų.

Pašauk – atlėks kaip vėjo gūsis,

Atstačius mamai lūputes.

Čia pirmas meilės sakinys

Ištartas buvo, ten negyvas

Gal tebeguli po slyvom

Pirmasis meilės bučinys.

Lyg bitė antausiu tavu

Kadaise nutrenktas nuo lūpų.

...............................................

Vežimas šviežio šieno supas,

Lyg plaukčiau pasakų laivu.

(Bučius A. Metų žirgai: eilėraščiai. – Vilnius, 2006. – P. 21, 66)

Mokytojų duotas turtas

Skiriu Rokiškio gimnazijos karo ir pokario metų mokytojams

Mama – pirmoji mano mokytoja,

Pas ją baigiau šešias pradžios klases.

Tada dar niekas nedainavo roko,

Mergaitės kuklios pynėsi kasas.

Ir žodis, tartas mokytojo lūpų,

Taip pat kaip kunigo skambėjo šventumu.

Gimnazijoj mane ratu apsupo

Garbus elitas mokslo aukštumų.

Profesoriai ir daktarai, kariškiai

Be uniformų. Be vienuolių aprangos

Celes palikę Dievo moteriškės

Ir kunigai kartos jaunos.

Iš Kauno ir iš Vilniaus jie pabėgo

Nuo pančių kalinių, kankinimų grėsmės,

Kad atiduotų ir žinias, ir laisvės jėgą

Jaunimui – štai jų poelgio prasmė.

Juos persekiojo vokiečiai ir rusai,

Išvesdavo nebaigus pamokų.

Tada mums tik pradėjo želti ūsai

Ir brendome į vyrus iš vaikų.

Žinių krepšius mums mokytojai krovė,

Mes žengėm į gyvenimą su tais krepšiais.

Išėjom tiesiai į tironišką tvirtovę

Ir tapom veidmainystės kaliniais.

Nuo melo kauksmo mes visai apkurtom.

Gyvent nelaisvėje ilgai – skaudu,

Bet tiesą – mokytojų duotą turtą

Savy išsaugojom lig laisvės valandų.

(Bučius A. Sidabro gatvė: eilėraščiai. – Vilnius, 2008. – P. 134–135.)

Laiškų krūvelės

Įsitaisėm abu ant minkštasuolio,

o ant stalo – laiškų daug krūvelių.

Į jaunystės svajonių pusiasalį,

juos skaitydami randame kelią.

Ir pajuntam: prieš daugelį metų

vienas kitą mylėjom beprotiškai.

Žiūrim antspaudus pašto su datom:

Kaunas, Vilnius ir mylimas Rokiškis.

Juk jo priemiesty žiebės pirmoji

gimnazistiškos meilės ugnelė:

tai smarkiau, tai silpniau ji liepsnojo,

ugnį tą aš jutau visą kelią.

lyg relikviją brangią krūtinėje.

Aš eilėraščių ietim ginkluotas

ją nuo vėtrų ir šalčio apgyniau –

Nikės laurais buvau vainikuotas.

Tik laiškais man pasiekt tai pavyko.

Ką ne ką, bet rašyti mokėjau.

Graudinau tavo širdį ne sykį,

ašarėlių ne vieną išliejai.

Nors vestuvės ir buvo studentiškos:

aš be smokingo, tu ir be nuometo,

meilės gūžtoj mums sekės gyventi

taip kaip medy varnėnams anuomet.

O dabar, kai žiema mus  paženklino –

šerkšnas spalvą užtepė žalią,

lyg brangiausia viešnia meilė lanko

iš laiškų, išdėliotų krūvelėm.

(Bučius A. Upelis: eilėraščiai. – Vilnius, 2018. – P. 40–41).

Jaunystės rojus

Buvo vienkiemis, vardas – Velniakalnis,

Vadinau aš jį rojaus vardu.

Ten skubėjau sekmadieniais tekinas

Pas tave po votyvos maldų.

Ten veranda, kurią apkabinę,

Tartum rankom, stiebais liaunais,

Laikė vynuogės jaunos laukinės

Su žaliuojančių lapų delnais.

Joje laikas iš laimės sustodavo

Ir lyg pat sutemos ar ilgiau

Aš eilėraščius tau deklamuodavau,

Parašytus mano tik tau.

Tu buvai lyg liekna šermukšnėlė,

Akys melsvėm žydėjo šviesiom,

O plaukai, lyg lengvi debesėliai,

Su švelniom vėjelio bangom.

Ir tada visas mano gyvenimas

Vieną prasmę turėjo – tai tu.

Nors tu žodį taip laukiamą, lemiamą

Vis palėptą laikei po raktu.

Bet tikėjau, kad jo aš sulauksiu,

Nemokėjau širdy pralaimėt.

O dabar, po vestuvinio aukso

Aš tave vėl iš naujo mylėt

Gimnazistiška meile panorau,

Ir eilėraščius tau vakarais

Vėl rašau į bloknotą aš storą

Ir skrendu aš su posmų sparnais

Į jaunystės svajonių Velniakalnį.

Vadinau aš jį Rojaus vardu.

Ten skubėjau sekmadieniais tekinas

Pas tave po votyvos maldų.

(Klasės draugų posmai. – Panevėžys, 2005. – P. 13.)

Parengė Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Daiva Vilkickienė, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografė Audronė Tupalskienė