MANO KŪRYBA TAVO. Rokiškio literatų kūriniai, skirti Rokiškiui (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime! 

Šiemet dalinamės literatų kūryba, kuri skiriama Rokiškiui, 2024-siais metais mininčiam  525-ąsias įkūrimo metines.

JOLANTA AUGULIENĖ

Gražus rugsėjis...

Plevena žvakė vėjy –

Minim Vaižgantą.

Atvėrus mokyklos duris

Žvelgia išdidžiai į mus

Vitražų akys.

Gerumu gydo

Aleksiukas motutę.

Ar pagis mūsų širdys?

Ar pajusime

Tylų nebylio skausmą?

Ar tik savo bėdas?

Ar išgirsime

Mykoliuko skripkelę?

O gal euro šlamesį?

Ar kaip Mykoliukas

Mokėsime ištarti brangiam žmogui:

„Aš tau pačią saulę dovanosiu?“

Ar atleisime

Tiems, kas įžeidė, paliko?

O gal užvaldys piktas kerštas?

Bet Vaižgantas tiki –

Ieškosime deimančiukų,

Atversime gėriui širdis.

Todėl žvelgia ramiai

Iš spindinčio vitražo

Geros jo akys.

Ramus veidas jo

Niekada nesurūstės,

Jei būsite savimi.

Rokiški, Aukštaitijos krašte žavingas. – Utena, 2019. – P. 5.

***

LORETA AURYLIENĖ 

Sentimentai Rokiškiui

Kam gi man dabar jaunystės grožis

Jei širdis taip stipriai nudėvėta...

Kam gi man po kojom baltos rožės,

Jei gyvenime žinau jau savo vietą.

Kurgi eit, jei kojos eit nenori?

Kurgi skrist, jeigu sparnai nulūžę?

Ak, jaunyste, ak, memento mori.

Šiaurės Lietuvoje palikta bakūžė.

Ten vaikystė mano kartūninė,

Mažos vaiko pėdos braidė ryto rasą.

Dobiliukų kvapą dar jaučiu krūtinėj,

Kai prisimenu vaikystę savo basą.

Ten toli Aukštaitijoj takeliai smėlėti.

Ten vaikystė manoji tokia alkana...

Argi tėviškės gali kas nors nemylėti?

Ji brangi kiekvienam lyg motulės daina

Mus jungia Rokiškio kraštas: Vilniaus rokiškėnai. – Vilnius, 2014. – P. 66.

LAIMA BIELIŪNIENĖ 

Rokiškiui

Kol žydės gerumo sodais tavo akys,

Kol švies ir šildys mūs žmonių dvasia.

Žinok, tu dar esi, gimtasis mieste,

Tu dar ilgai gyvuosi.

Kol paukščiai tils nuo muzikos garsų,

Kol slogų sapną bus sapnuoti nebaisu.

Žinok, tu dar esi, gimtasis mieste,

Tu dar ilgai gyvuosi –

Mūsų darbuos ir dainose.

Vaivorykštė: Rokiškio literatų kūrybos almanachas. – Panevėžys, 2000. – Kn. 1, p. 10.

***

PETRAS BLAŽEVIČIUS 

Mano Rokiškis

Kur vingiuoja Nemunėlis, tarp miškų ir ežerų,

Stovi Rokiškis gimtasis su bažnyčia ir dvaru.

Nežinau gražesnio krašto, man artesnio prie širdies,

Kaip šisai, kur atkartoja triskart kontūrus šalies.

Dievą šlovina šventovės, o po skliautais jų puikiais

Skamba muzika vargonų, giesmės, maldos vakarais.

Nuostabių bažnyčių bokštai kryžiais šventina visus,

Kas sugrįžta iš kelionių ar aplanko šiuos kraštus.

Čia dvarų didingas kelias – rūmai, parkai. Jų vardai

Ilzenbergas ir Gačionys, Salos, Onuškis, Kraštai.

Talentingų architektų sukurti ir išpuošti,

Menui, mokslui ir naujovėms visad buvę atviri.

Pakelėm kapuos sumigę mūsų protėviai, tėvai...

Po žydru dangum gimtinės vaikštinėja jų vaikai.

Kur rasi skanesnį sūrį? Kur duonelė taip skalsi?

Čia, tik čia skaniausią maistą, jaukų guolį surasi.

Kur vingiuoja Nemunėlis, tarp miškų ir ežerų,

Stovi Rokiškis gimtasis su bažnyčia ir dvaru.

Nežinau gražesnio krašto, man artesnio prie širdies,

Kaip šisai, kur atkartoja triskart kontūrus šalies.

Rokiškio Sirena. – 2018, rugs. 14, p. 2.

***

VYTAUTAS JONAS CYBAVIČIUS 

Gimnazija

Skiriu Rokiškio gimnazijos aštuoniasdešimtmečiui

Gimnazija, jaunystės mūsų rūme!

Tave menu moksleivių klegesy...

Sodelį puošia Vaižganto orumas,

Ilgų dešimtmečių veikla šviesi.

Kadaise lankėm tavo šviesų rūmą,

Taikoj, kare ir pokario laikuos,

Kur Janulionio nuoseklus griežtumas

Mus mokė atkaklumo ir valios.

Kai trūko knygų, klasėj šilto oro,

Kai apsaustą prasmelkdavo lietus –

Užtekdavo kantrybės, gero noro

Įveikt neturtą, sunkumus visus.

O dienos bėgo. Metai uoliai ėjo,

Nelengva buvo kartais, iš tiesų,

Bet žiniomis ir įgūdžiais turtėjom

Ir mokytojų pavyzdžiu šviesiu.

Lietuvių kalbą Alfonsas Keliuotis

Kai mokė – neprailgdavo diena.

Ar pagalvojo „Naktis švento Jono“,

Kad taps visų taip mėgiama daina.

...Ir mes žilvity pjaustėm vardą josios,

Nešiojom gėlę švarko atlape...

Vis laukėme, svarbaus ką sužinosią,

Prisiminimais marginta lape.

Šlovėj klestėk, jaunystės mūsų rūme!

Tėvynei išugdyk naujas kartas,

Kurios, įgiję daug žinių, taurumo,

Sau tiesos kelio pradžią susiras!

Klasės draugų posmai. – Panevėžys, 2005. – P. 25.

***

JANINA CIBIENĖ 

Gimtajam Rokiškiui

Kiek daug praėjo metų,

Kai tavęs nemačiau...

Tada buvau dar vaikas,

Dabar jau moterim tapau.

Einu senomis gatvėmis,

Bėgiojau ten basa.

Buvau prieš daugel metų

Išdykėlė maža.

Čia daug kas pasikeitę,

Čia daug kur gražiau.

Kur akmenys slūgsojo,

Išaugęs puikus skveras.

Užaugo kuplios liepos

Ir gatvių pakraščiais,

Čia laipiodavau drąsiai

Anais senais laikais.

Tiek daug praėjo metų

Ir kaip nebūta jų.

Šiandieną vėl pasimatom,

O, Rokiški brangus.

Čia viskas sava, miela

Ir širdžiai taip brangu.

Ir, rodosi, kad visad

Mes buvome kartu.

Man mielos tavo gatvės,

Gatvelė kiekviena

Ir vaizdas tavo glosto

Man širdį kaip daina.

Cibienė J. Jaunystės godos. – Vilnius, 2022. – P. 104.

VYTAUTAS CINAUSKAS 

Akmenų žodis Rokiškio bažnyčios šventoriuje

Vėl su Jumis, brangieji mūsų žmonės,

Čia susitinkam Viešpaties valia.

Akmenimis sugrįžom iš kelionės,

Kad vėl prie Jūsų būtume šalia.

Kiek daugel metų ėjome tą kelią!

Prie šios bažnyčios pamatų šventų

Per Sibirą...iš Lukštų ir Obelių,

Iš Kamajų, Kriaunų ir Jūžintų.

Iš Pandėlio, iš Aleksandravėlės...

Iš atimtų ir nugriautų namų.

Sušildytos sugrįžo mūsų vėlės

Ir Viešpaties, ir Jūsų gerumu.

Suoškit, medžiai, Rokiškio šventoriuje.

Lapeliai! Melskitės malda žalia.

Nedingome, sugrįžome, tenorime,

Kad visad būtų Viešpaties valia.

Ne gedulą, varpai, sugauskit šventę,

Paskelbkit Lietuvai visa vario galia:

Nedingome, sugrįžome iškentę,

Nes buvo Viešpaties tokia valia!

Mes su Jumis, brangieji mūsų žmonės,

Nesigraudinkit ašara gailia.

Akmenimis sugrįžom iš kelionės,

Kad vėl prie Jūsų būtume šalia...

Cinauskas V. Kad būtume šalia: Eilėraščiai. – Vilnius, 1992. – P. 5–6.

***

KOSTAS ČERNYS 

Rokiškio bažnyčia

Tavo aukštu bokštu, kopiančiu zenitan,

Kopia mūsų mintys link dangaus skliautu.

Kur žydrioj mėlynėj kryžium įrašyta

Lūkestis svajonių, žemės sugriautų...

Grakščios kolonados – suklijuotos plytos

Greit pavergia akį mastais išdidžiais,

Pakeri vitražų varsos išbarstytos

Po lieknais, galingais gotikos pečiais.

Spindinčiam altoriaus aukso veidrodyne

Lūžta žvakių liepsnos kibirkštim žvaigždės –

Toj visoj šventovės statulų grandinėj

Savo grožiu pirmas Viešpačiui klaupies.

Ir garsai vargonų, kaip giesmė balandžio,

Verždamies sudūžta gaudesiu giliu,

 Jungdama šventovę į poemą sklandžią

Smilkalų, vitražų, žvakių ir gėlių.

Kaip menu, vis tokia – neatsižiūrėsi,

Kai viršūne bokšto debesų remies...

Kaip ugninis stulpas savo kryžium šviesi

Tarp visų klajonių žemės pakelės...

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiai – 130. – Rokiškis, 2007. – P. 2.

***

PETRAS ČIPLYS 

Rokiškis

Į miestą saulė įsiropštusi

plūduriuoja lyg didžiulė plūdė.

Regiu pilką Rokiškį,

nuo lietaus paplūdusį.

Nemunėlio bintas

toks gražus ir keistas.

Pats darbymetis –

veidai, rankos kaista.

Dalgį persimetęs

rugpjūtis šėmą šviesą šliūkštels.

Daržas. Medis.

Nameliūkščiai, lyg peliūkščiai...

Tarytum laikrodis

pro svirną luošą.

Rudeninės mintys laikosi,

saulėgrąžos į saulę atsilošusios.

Panevėžio tiesa. – 1988, gruod. 17, p. 5.

***