MANO KŪRYBA TAVO. Salvinija Kalpokaitė (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija.

SALVINIJA KALPOKAITĖ

Iš Aukštaitiško ilgesio, iš širdies nerimo, iš meilės knygai, skaitymui pinu, audžiu, iki vėlumos dėlioju mintis, jas kartais užrašau, o kartais taip ir  lieka pasąmonėje. Nesu nei poetė, rašytoja ar literatūrologė. Buvau, esu ir, manau, liksiu – bibliotekininkė. Mėgstu literatūrą, analizuoti literatų kūrybą, pažiūrėti gerą filmą, paklausyti radijo, panaršyti internete, peržiūrėti spaudą. Myliu knygą, domiuosi politika. Prie lovos – šūsnis knygų. Prieš miegą vis dar skaitau. Šiaip, skaitau su  rašikliu rankoje. Mėgstu užsirašyti  įdomias mintis, citatas.

Man artimas ese  žanras bei bibliografinės literatūros apžvalgos. Kartais nežinau, kokiam žanrui priskirti savo tekstus. Rašau savo malonumui. Vadovaujuosi  Ernesto Hemingvėjaus teiginiu: „Iš pradžių reikia išstudijuoti tai, apie ką rašai, o paskui reikia išmokti rašyti. Tam ir kitam išeina visas gyvenimas“.

Nuo 1992  iki 2000 m. koordinavau Rokiškio rajono literatų klubą „Vaivorykštė“, įkurtą 1986 m. prie tuometės Rokiškio centrinės bibliotekos. Buvau ir sekretorė, ir klubo pirmininkė. Iki šiol esu klubo narė. Man artima rajono literatų kūryba.

Žodžio  galia

Koks įdomus ir nenuspėjamas gyvenimas. Pilnas netikėtumų, įvairių įvykių, pvz. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje,  gražių švenčių,  žinių: gerų ir blogų, svarbių ir melagingų.

Kalbos vandenyne nardo žodžiai: sveikinimų, padėkos, užuojautos, kartais užgaulūs, smerkiantys, pasipila kritikos strėlės... Ir raštas neišsiverčia be jų. Ir pabyra žodžiai: šilti, malonūs, kaip saulės spindulys, gražūs, kaip gėlės žiedas, skaudūs, kaip erškėčio spyglys, aštrūs, kaip skustuvo ašmenys. Vieni šildo,  guodžia, drąsina, suteikia jėgų, pasitikėjimo, kiti – gniuždo, įžeidžia, smerkia, kaltina. Didi žodžio galia... Kartais žodžiai lieka nesusipratimų, nesusikalbėjimo šaltiniai. Vieni  ištirpsta kaip snaigė delne, pasimiršta, kiti – lyg rakštis įlenda į širdį, atmintį – skaudžiai duria. Negali ištraukti.  Sakoma: pikti žodžiai pavėjui skrenda, širdį užgauna, palieka randą visam gyvenimui.

Ak, tie žodžiai, žodeliai!.. Juk žodis išreiškia visatą ir žvaigždes, laimę ir laisvę, meilę ir skausmą, džiaugsmą, tylą, pyktį, kančią, karą ir taiką. Žodžiai galingi. Jais galima įskaudinti ir pagydyti, apkaltinti ir išteisinti, kritikuoti ir pagirti... Lietuvių patarlės byloja: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“ arba „Žodžiu galvos nepramuši, o sužeisti gali“. Nieko nėra galingesnio už žodį. Žodis, pasak  prancūzų rašytojo A. Franso, „kerta nuožmiuosius ir griauna tvirtoves. Tai nematomas ginklas. Be jo pasaulį valdytų šiurkšti jėga“.

Žodžiai... Ypač svarbu, ką kalba visuomenės veikėjai,  valdininkai, politikai ar Valstybės vadovai, ką žada... Niekada nežadėk to, jei žinai ir jauti, kad  neištesėsi- net jei jie suteiktų populiarumo, reitingų ar „patiktukų“. Teisus buvo  Senovės Atėnų visuomenės veikėjas Demostenas, teigęs: „Darbu neparemtas žodis – menkas ir tuščias.“  Be reikalo – nesigirk. O kiek daug žmonių murkdosi tuštybės mugėje! Kiek daug sau prisiima kito nuopelnus...

Pastaraisiais metais renkamas gražiausias žodis, tai: mama, Tėvynė, linas, gintaras, ačiū, meilė, laisvė, Lietuva ir t.t. Ir populiariausi žodžiai, posakiai: melagiena, rašistai, skystaprotizmas,  gudrauodegiauja; „Šlovė Ukrainai“, „Už Ukrainą – NATO“ ir kt. Vis dažniau girdime prigožinas, „wagner“,  saugumas, gynyba, sammitas  ir t.t. Vis didesnę reikšmę įgauna žodžiai: tiesa, teisingumas, taika, didesnę  galią – gerovė, laisvė, pergalė...

Labai svarbūs  ir meninio žodžio puoselėtojai, jų kūryba. Juk literatų žodis jungia, skleidžia Tėvynės, gimtinės meilę, pagarbą gimtajai kalbai. Poetinis žodis – platesnis, skambesnis, daugiareikšmiškesnis. Žodis išdygsta ir pragysta mūsų krašto literatų, poetų eilėse. Net gerai žinoma, mylima, aktyvi literatė Danutė Mažeikienė- ir ji: „Pilkos būties keistas eiles kuriu,/ Rašau, braukau bemaž kiekvieną dieną...“ ir neslepia: „kad neretai pritrūksta žodžio vieno.“  Gal svarbiausio, gal gražiausio, gal šilčiausio, maloniausio, gražiai skambančio, meilę ugdančio....( Eilėraštis „O žodi, žodi“). Literatė Gražina Pitrėnienė linki: „Te skamba žodis iš širdies išplaukęs,/ Toks tyras, tarsi pilko vyturio giesmė“. ( eilėraštis „Te skamba žodis“). 

Mokytojos, literatės, poetės Vidos Papaurėlienės „Gyvenimo geismu širdis tuksena“, ji „gerumo žodžių sėklas renka“.  Mintis šaknis išleidžia, o išdygęs žodis „ieško savo kelio“ ir jį suranda skaitytojų, klausytojų širdyse:

Vida Papaurėlienė

Išdygo žodis

„Išdygo žodis – žodis vaiko mažo,

Ir suposi jo šypsenoj gėlėtoj,

Išaugo žodis...Lengvas lyg plaštakė,

plasnojo, džiūgavo iš lėto...

Pražydo žodis, meile suvešėjo,

Pasaulį piešė kontūrais ir štrichais,

Linkėjau žodžiui tam aš gero vėjo

Žinojau –  žodyje  pasaulis kitas.

Kai metų vingiai medį vainikuoja,

 Kai žodis auga, žydi ir liepsnoja,

Virsme gyvenimo dėsningam

Tik žmogui tenka būt laimingam“.

Mielas Skaitytojau, kad žodžių jūroj nenuskęstum,  tinkamai pasirink žodį, laiku ir vietoj išmesk inkarą...jei sugausi auksinę žuvelę, neprašyk didelių turtų, nerealių  galimybių, kad neatsitiktų taip, kaip toj pasakoj. Geriau paprašyk išminties - atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos. Venk  nesantaiką  įžiebiančių, tiesos neatspindinčių  žodžių. Juk žodžiu galima ir suvienyti žmones, žodžiu ir išskirti. Tegu žodžiai ištarti ar parašyti būna teisingi, išmintingi,  telkiantys, o ne skaldantys. Vardan tos Lietuvos vienybė  težydi!

***

Skaitytojų dėmesiui –  keletas Vidos Papaurėlienės eilėraščių:

Būk šalia

Būk arti, kai kviesiu, lauksiu.

Būk šalia, kai širdį gelia.

Dar nubuskime abudu,

Kai saulužė rytą kelia.

Būk arti, kai staugia vėjai,

Būk šalia, kai siaučia pūgos…

Briskim per rasotą pievą,

Kažkur skamba vėl preliudas.

Duok man ranką, palūkėkim.

Kol rasa nudžius nuo kojų.

Į akis pažvelgt turėtum –

Viskas juk pasikartoja.

*

Žibintų šviesoje

Lietaus lašai į lango stiklą ciksi,

O aplinkoj – tamsi, juoda naktis.

Žibintų šviesos per medžius keliauja,

Galbūt yra ten grožio paslaptis.

Paduok man ranką, eikime į gatvę,

Tyla, ramybe širdys sutuksės.

Ieškosim gal žvaigždės skaistveidės,

Bet nepamiršime ir paslapties.

Kava garuoja, o naktis nurimsta.

Galbūt ir širdys ramios bus.

Lietaus lašai į lango stiklą ciksi –

Mes grįšim į jaukius namus.

*

Nuoskaudos nedingo

Taurė raudono vyno ant stalo lūkuriavo…

Kieno vėsi ranka pakels prie lūpų?

O nuoskaudų tiek daug –

kaip nuolaužų, kaip stiklo šukių.

Jos niekad, niekuomet nedingsta.

Pakelki taurę vyno šiandien –

nors dvi sekundės bus laimingos.

Nes nuoskaudos taip drasko širdį,

Nes skausmas niekada nedingo.

*

Šiąnakt

Šią naktį į mane žvaigždutė žvelgė

Pro didįjį palatos langą.

Mėnulis, apkabinęs ją, bučiavo.

Mano žvaigždutė tik šypsojosi.

O kitos žvaigždės būriavosi ir aikčiojo,

Ir šūkavo…

Gal jos drovėjos? Gal pavyduliavo?

Aš nepažįstu jų.

Paklausiau savo skaistaveidės,

Kiek laiko liko man šioj žemėj…

Kažką mėnulis sukuždėjo žvaigždei

O ši atsakė:

– Gyvensi tol, kol Visagalis leis.

Kai tu gimei, Dievulis nulėmė likimą tavo…

Ir viskas aišku, ir viskas pasakyta.

Nusprendė taip Aukščiausiasis.

Užtemo debesėlis, uždengė mėnulį

ir mano skaistaveidę žvaigždę.

Parengė Rokiškio rajono literatų klubo pirmininkė Daiva Vilkickienė