Muziejų naktis Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje (0)

Muziejų naktis 2025 vyko ir Justino Vienožinskio memorialiame muziejuje. Visuomeninė organizacija „Justino Vienožinskio galerija“ organizavo unikalų renginį „Tik dailininkams“. Muziejus vienai nakčiai atvėrė kūrybos erdvę aktų tapybai.

Renginio idėja kilo iš muziejaus nuosekliai puoselėjamos vertybinės krypties: vietoj masinių, populiariosios kultūros formatais paremtų švenčių čia siekiama gilinti kultūrinį supratimą, lavinti estetinį suvokimą ir skatinti autentišką kūrybiškumą. Muziejus savo renginiais nepataikauja paviršutiniam skoniui, o atsakingai kuria turinį, padedantį lankytojams augti – tiek kaip žiūrovams, tiek kaip kūrėjams. Edukacija čia suprantama ne kaip šabloninių užduočių atlikimas, bet kaip įtraukus, gilus ir prasmingas santykis su menu, istorija ir kultūra.

Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje, dailininko numylėtuose Dačiūnuose (dabar Audronių kaime, Rokiškio rajone) gegužės 17 d. vakare įvyko neeilinis renginys „Tik dailininkams“. Šeši profesionalūs dailininkai susibūrė bendrai kūrybai su fotografo Sauliaus Kreišmono (Vilnius) pagalba. Renginio kuratorius Rimvydas Pupelis (Obeliai) ir dailininkės  Aušra Viduolienė (Rokiškis), Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė (Zarasai), Jurgita Navickienė (Zarasai), Lina Brogaitė-Kažemėkienė (Dusetos), Žaneta Aidietytė (Dusetos) intymioje, kūrybine dvasia persmelktoje aplinkoje piešė ir tapė nuogus modelius iš natūros. Modelių - vieno vyro ir vienos moters - pozuotų kompozicijų tema atvėrė galimybę eksperimentuoti, tyrinėti kūno plastiką, šviesos ir šešėlio žaismą bei žmogiškojo kūno estetiką.

Ši tapybos sesija buvo ne tik kūrybinis iššūkis, bet ir tiltas į klasikinę dailės tradiciją, kurios ištakos Lietuvoje neatsiejamos nuo vieno svarbiausių XX a. menininkų - Justino Vienožinskio.

Akto tapyba turi gilias šaknis Vakarų meno tradicijoje – nuo Antikos skulptūrų iki Renesanso meistrų ir XIX a. akademinės dailės.

Akto žanras Lietuvoje įsitvirtino gana vėlai, lyginant su Vakarų Europa. Iki XX a. pradžios lietuvių menininkai (dažnai mokęsi Rusijos ar Vakarų Europos akademijose) perimdavo aktų piešimo ir tapybos tradicijas svetur.

Justinas Vienožinskis buvo pirmasis, kuris, 1922 m. įkūręs Kauno meno mokyklą, joje įvedė aktą į dailės studijų programą. Jis laikė žmogaus piešimą ir tapymą iš natūros esminiu meninio ugdymo pagrindu, suvokė aktą ne vien kaip formalų užsiėmimą, bet kaip gilų pažinimo būdą – kaip priemonę perteikti emociją, plastinį grožį, judesį ir žmogaus dvasinę būseną.

Dėl aktų piešimo Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskiui teko patirti konfliktą su prelatu Adomu Jakštu, kuris „Ryte“ keliuose numeriuose rašė: „…surengta Kauno meno mokyklos mokinių darbų paroda. Ji pasižymėjo tuo, kad joje pirmą kartą buvo parodyta publikai nuogybė…Meno mokyklos mokiniai kuo greičiau suprastų, jog absoliučios nuogybės yra sena, pagoniška liekana, priešinga krikščioniškai dorovei ir sąžinei, teršianti mokinių vaizduotę, vedanti į kūno pagundą, žeminanti pozuojančią už pinigus moterį ir statanti net patį mūsų Meno mokyklos personalą į keblią padėtį, nes verčia juos su tais nuogais savo modeliais nuo visuomenės akių slapstytis“ (Jakštas A. Meno kūrybos problemos, Kaunas, 1931, p. 101, 117). Tuometinis mokyklos direktorius K. Sklėrius, pritardamas šįiam požiūriui, neatsiklausęs mokytojų tarybos, suskubo modelius aprengti.

Renginys dedikuotas Justino Vienožinskio – dailininko, pedagogo ir dailės kritiko – atminimui, kurio indėlis į Lietuvos dailės istoriją ir ypač figūrinę tapybą yra neįkainojamas. Jo puoselėta aktų tapyba buvo ne tik techninio meistriškumo mokykla, bet ir žmogaus kaip estetinės, dvasinės būtybės pažinimas. Vienožinskio pavyzdžiu renginyje buvo siekiama ne vien atkurti formą, bet ir perteikti žvilgsnį į žmogų – jautriai, pagarbiai ir su menine įtaiga.

Tai ne tik reta galimybė dailininkams kurti tokio formato gyvojo piešimo sesijoje, bet ir intriguojantis pasakojimas apie menininko žvilgsnį į žmogaus kūną — be cenzūros, be dekoratyvumo, tik gryna forma ir emocija.

„Tik dailininkams“ - tai ne tik pavadinimas, bet ir kvietimas sugrįžti prie akademinės tapybos ištakų, įsigilinti į žmogaus formą ir žvilgsnį, kuris viršija paviršių; – tai ne tik uždara kūrybinė sesija, bet ir pagarbus žvilgsnis į dailės tradiciją, kurioje žmogaus kūnas visada buvo ir tebėra išskirtinis meninio tyrinėjimo objektas.

Renginio rezultatas — šešių skirtingų stilistikų ir meninių požiūrių susidūrimas ant drobės. Šiuo metu rengiama speciali paroda, kurioje lankytojai galės išvysti Muziejų nakties kūrinius. Parodos atidarymo data bus paskelbta netrukus.

1921 m. Vienožinskis rašė: „Atrodo, kad rimtas menas dar per daug ankstyvas paukštelis Lietuvoj – čia dar taip šalta“ (Vienožinskis J. Plastikos meno reikalai Lietuvoje//Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai / parengė I. Kostkevičiūtė, Vilnius, 1970, p. 25).

Perfrazuodami sakome: Atrodo, kad J. Vienožinskio atminimo išsaugojimas dar per daug ankstyvas paukštelis Rokiškio krašte – čia dar taip šalta.

Justino Vienožinskio memorialinio muziejaus savininkė, dailininko anūkė

Justino Vienožinskio galerijos vadovė

Nijolė Šiaučiūnienė