Poetės Matildos Olkinaitės kūrybinis palikimas net po beveik šimto metų tebetelkia visuomenę (video +foto) (0)

Kas gali suteklti draugėn kultūros ministrą ir kelininką, profesorę ir liaudies teatro aktorių, karį ir verslininką? Žmones, kurie kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų sutikę vieni kitų. Kas gali paskatinti į sceną išeiti žmones, kurie joje iki tol nebuvo? Kas gali pakviesti žmones iš tolimiausių pasaulio kampelių tylų sekmadienio vakarą atlėkti į Rokiškį? Tai jaunosios tragiško likimo poetės Matildos Olkinaitės atminimas. Ir jos didžioji svajonė, šviečianti tarp seno dienoraščio eilučių: kad pasaulį išvystų jos pirmoji eilėraščių knyga. Ilgai lauktas jos gimimas: praėjus 98 metams nuo poetės gimimo, ir 79-eriems po jos žūties miške prie senojo Panemunėlio-Kavoliškio kelio...

Iš užmaršties sugrįžęs dienoraštis
Apie Matildos Olkinaitės kūrybą iki šiol liudijo tik pavieniai, išbarstyti eilėraščiai. Simboliška: kad ir poetės atminimui skirtoje literatūrinėje kompozicijoje jie rankraščiais keliauja iš rankų į rankas. Keliavo... Dabar jie – unikalaus dizaino knygoje „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“. Knyga dienos šviesą išvydo prieš pat svarbiausią literatūrinį metų įvykį – Vilniaus knygų mugę, ir joje sulaukė didžiulio dėmesio. O štai jos pristatymo Rokiškyje teko palaukti gerokai: mat vos dienai praėjus nuo pristatymo sostinėje, buvo paskelbtas karantinas, ir knygos autorių komandai bei Matildos Olkinaitės atminimo įamžinimo sutelktai bendruomenei teko palaukti net keletą mėnesių.

Žingsnis į plačiuosius vandenis
Kalbėti apie šios knygos reikšmę yra sudėtinga dėl kelių aspektų. Ji – daugialypė ir daugiasluoksnė, kurioje kiekvienas skaitytojas gali rasti ir pritaikyti sau tinkančius dalykus: poezijos gerbėjams, literatūros specialistams – tai puikus talentingo, pirmuosius žingsnius į literatūros pasaulį žengiančio jauno žmogaus autoportretas. Su jo emocijomis, baimėmis, ateities viltimis ir kasdieniais rūpesčiais. Istorikui – tai galimybė pažvelgti į dviejų totalitarinių režimų susidūrimo vietoje atsidūrusį žmogų. Apie „Stalino saulės“ išdegintus gyvenimus: finansines tėvų problemas (skaudų gimtųjų Matildos namų pardavimo klausimą), šios įtampos sukeltas tėvų sveikatos problemas, šaltą nuomojamą butą, maisto trūkumą ir būtinybę ieškotis „valdiškos tarnybos“. Apie literatūros šviesulių Salomėjos Neries, Liudo Giros kolaboravimą, kurį M. Olkinaitė priėmė labai kritiškai ir skaudžiai. Apie sunkų pasirinkimą: kurti šeimą su vaistininkų šeimos jaunuoliu Šėru (dienoraštyje užsimenama apie neįkyrius mamos Asnos Olkinienės klausimus) ir užsidaryti jaukiame šeimos lizde, ar toliau leisti skleistis talentui. Kad ir tokiomis sunkiomis, skurdžiomis aplinkybėmis, kai aplink buvo žadama visuotinė gerovė ir laimė.
Dienoraštis, knygos sudarytojo kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko atrasti dokumentai, bei ypatingo grožio ir jėgos eilėraštis „Mėlynas paukštis“, atrastas tik rengiant šią knygą. Galimybė jaunos poetės akimis pamatyti tai, kas sunaikinta amžiams: mūsų krašte šimtus metų gyvenusią ir kūrusią žydų bendruomenę. Ir rasti daug jungčių, kurios rišo dviejų skirtingų kalbų ir religijų žmones nedideliame Panemunėlio miestelyje. Kas draugystei jungė verslininkų Neniškių šeimą, kunigą Juozapą Matulionį bei Olkinų šeimą.
Būtent ši draugystė ir lėmė, kad Matildos eilės ir dienoraštis visgi pasiekė ateities kartas. Kada jis buvo perduotas kunigui J. Matulioniui, tebėra paslaptis. Manoma, kad tuomet, kai visa Olkinų šeima buvo paslėpta klebonijoje. Paslėpta tol, kol Naomas Olkinas nepamatė skelbimo, kuriame rašoma, kas laukia tų, kurie slėps žydus. Šeima nepanoro užtraukti grėsmės kunigui, ir paliko saugų prieglobstį. O dienoraštis, manoma, buvo paliktas klebonijoje, atiduotas pačios Matildos arba N. Olkino, bandant išsaugoti dukters kūrybą...
Olkinų ir Jofių šeimų likimai tragiškai nutrūko 1941-ųjų rugpjūčio viduryje. Diena anksčiau, nei buvo sušaudyti Panemunėlio žydai (1941 08 15-16 d.). Mat nacių talkininkai klaidingai manė, kad šios šeimos turi pinigų ir aukso, tad nusprendė jas apiplėšti ir nužudyti.
Kunigas M. Olkinaitės dienoraštį paslėpė Panemunėlio bažnyčioje. Po didžiuoju altoriumi. Čia dienoraštis išbuvo iki tol, kol iš tremties Sibire grįžo kunigas. Po to rankraštis buvo atiduotas vargonininkui Alfredui Andrijauskui. Jis perdavė jį savo disertacijos apie Frydrichą Šilerį vadovei profesorei Irenai Veisaitei.
Audringi Atgimimo metai, kaip pasakojo pati profesorė, šiek tiek atitolino dienoračio publikacijas. Tačiau M. Olkinaitės atminimas nebuvo pamirštas. Jis lygiagrečiai ėjo ir per sostinės kultūros žmonių bendruomenę, ir leido šaknis Rokiškio krašte. Nuo amžininkų atsiminimų apie M. Olkinaitę, kuriuos rinko ir I. Veisaitė, ir kraštotyrininkė Vilija Aleknienė, iki pirmųjų Raimondos Stankevičiūtės-Vilimienės siūlymų režisierei Neringai Danienei sukurti pjesę ir spektaklį „Nutildytos mūzos“, iki Rokiškio krašto muziejaus išleistos knygelės „Rokiškis Sanos Meleraitės ir Matildos Olkinaitės akimis“, rajono bibliotekininkų publikacijų žurnale „Prie Nemunėlio“. Dabar jau apie M. Olkinaitės šeimą pasakoja antroji teatralų grupė – jos kraštiečiai Panemunėlio žmonės.
Didžiuoju postūmiu veikti tapo didžiulė spektaklio „Nutildytos mūzos“ sėkmė. Ji kėlė daug naujų idėjų. Asociacija „Rokiškio teatras“ ėmėsi žygių toliau įamžinti jaunosios poetės atminimą. Pirmiausia reikėjo rasti jos žūties vietą. Čia teatralams į pagalbą atėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai. Neinvaziniais tyrimo metodais buvo nustatyta apytikslė Olkinų ir Jofių šeimų palaidojimo vieta. Po maždaug metų karių ir teatralų prielaidas patvirtino JAV Hatfordo universiteto tyrėjai, skanavę šią vietą specialiu sonaru. Ši ekspedicija į Lietuvą atkeliavo didžiulio mūsų krašto bičiulio Philo Shapiro dėka. Po to teatralų, verslo žmonių, kelininkų dėka buvo sutvarkyta ši vieta, pastatytas paminklas.
Tačiau svajonės tuo nesibaigė: kilo mintis išleisti M. Olkinaitės kūrybos knygą. Akivaizdu, kad ši knyga gerokai pranoko pačias drąsiausias rokiškėnų teatralų viltis. Ir davė tai, apie ką buvo tik nedrąsiai svajojama: stiprios kūrybinės komandos dėka M. Olkinaitės palikimas Rokiškį išvedė į tarptautinius vandenis. M. Olkinaitės įdomumą pasauliui liudija tai, kad Lietuvos ambasados JAV parengtą diskusiją su knygos autoriais stebėjo per 23 tūkst. žiūrovų.
M. Olkinaitės kūryba į pasaulį keliauja ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis. Jau išversta N. Danienės pjesė, o šiuo metu verčiama ir ši knyga. Jos vertėja JAV lietuvė Laima Vincė pasidalino su pristatymo dalyviais M. Olkinaitės poezijos vertimo subtilybėmis, ir perskaitė ypač stiprų jos eilėraštį „Mėlynas paukštis“ anglų kalba.
N. Danienė užsiminė, kad jau sulaukiama ir pasiūlymų kurti dokumentinius filmus apie M. Olkinaitę lietuvių ir anglų kalbomis.
O knyga apie M. Olkinaitę jau keliauja po Rokiškį – ji buvo padovanota visiems, kurie prisidėjo prie jaunosios poetės atminimo įamžinimo. Simboliška, kad pačius artimiausius jos bičiulius vienys ir pakabukas su lelija, kuri taip dažnai sutinkama M. Olkinaitės kūryboje.

Ministras kvietė prisiminti
Knygos leidėjų komanda apsilankė Olkinų ir Jofių šeimų žūties vietoje. Ph. Shapiro sukalbėjo hebrajišką maldą, susirinkusieji padėjo gėlių, bei akmenukus – atminimo ženklą. Ministras M. Kvietkauskas pabrėžė: kitąmet rugpjūtį bus 80 metų nuo M. Olkinaitės žūties, o 2022-aisiais bus šimtosios jos gimimo metinės. Jis ragino ir toliau nepamiršti poetės atminimo. Vargu ar ji bebus užmiršta: tiesiog to neleis jaunosios poetės atminimo sutelkta bendruomenė. Atvirkščiai, M. Olkinaitės kūryba greičiausiai taps tuo Rokiškio išskirtinumo ženklu, kuris įdomus daugelio šalių žmonėms. Tai, kad ši knyga atveria ne tik poetės kūrybos klodus, unikalius istorinius šaltinius, bet ir telkia skirtingų profesijų, patirčių, kalbų, religijų žmones, ir yra didžioji M. Olkinaitės talento vertė.