Prisiminus Joninių papročius (0)

Joninės – viena gražiausių vasaros švenčių, švenčiama naktį iš birželio 23 d. į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Apie senuosius Joninių papročius mums papasakojo Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja ir etnokultūros puoselėtoja Laima Bieliūnienė.

„Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente arba Kupolinėmis. Tik įvedus krikščionybę ši šventė pavadinta Joninėmis. Šioje šventėje buvo garbinama saulė, vanduo, rasa. Merginos atsikeldavo dar prieš saulės tekėjimą ir prausdavosi rasa“,- pasakojo L. Bieliūnienė.
„Buvo tikėta, jog Joninių išvakarėse surinkti augalai turi magiškų galių – gydo, neša laimę, išburia ateitį. Surinkta kupolė būdavo užkišama už balkio arba švento paveikslo. Kupoliaujama buvo jau nuo 13 amžiaus, iš 3 laukų po 3 žoles. Iki Kalėdų kupoles laikydavo, po to sušerdavo gyvuliams“, - teigė pašnekovė.
Pasak pašnekovės, yra išlikę daug Joninių žaidimų, meilės bei vestuvių burtų: „Vienas svarbiausių Joninių šventės simbolių yra vainikas. Vainikas tai nemirtingumo ir meilės simbolis. Per Jonines merginos vainikus leidžia į vandenį. Tikima, jog kieno toliau nuplauks, ta mergina ištekės. Arba vainikai leidžiami kartu su laiveliais (vainiką - mergina, laivelį - vaikinas). Jei vainikas su laiveliu susitinka – bus pora.“
„Merginoms galima nusipinti devynių žolių vainiką iš trijų laukų, vakare pasidėti po pagalve. Jei susapnuos, kas ateis to vainiko pasiimti, tas ir bus tavo vyras. Arba nupinti kelis vainikėlius, prie vainikėlių pririšti lapelius su vyrų vardais, o ant vieno vainikėlio užrašyti savo vardą, kuris vainikėlis su vyrišku vardu arčiausiai priplauks, to mergaitė ir bus. Taip pat galima įmetus į vandenį žiūrėti, į kurią pusę vainikas plauks, iš ten ir piršliai atvažiuos“,- pasakojo etnokultūros puoselėtoja L. Bieliūnienė.
Per Jonines vyraudavo ugnies kultas. „Žmonės eidavo ant aukštų kalnų, prie ežerų, degdavo stebules arba smaluotas kartis, kad kuo ilgiau degtų ir kuo toliau apšviestų laukus. Buvo tikėta, kad tada javai aukštesni būsią. Buvo paruošiami specialūs lankai, kurie uždegti ridenami nuo kalno. Tai saulės nutolimo simbolis. Laužai kuriami nusileidus saulei ir gesinami jai patekėjus. Šokinėjimas per ugnį - tai pasveikimas ir apsivalymas. O pelenai irgi turėjo reikšmę. Nuodėgulius kaišydavo po namo pamatais, o pelenais barstydavo pasėlius, kad geriau augtų derlius. Ryte laužavietėje varinėdavo gyvulius, kad nesirgtų“, - sakė L. Bieliūnienė.
„Na, o mums žinomiausias ir populiariausias Joninių simbolis - paparčio žiedas. Tai troškimas viską žinoti, pažinti, rasti. Paparčio žiedą surasti labai sunku. Jis saugomas tamsioje girioje laumių, raganų ir visokių baisybių. Kas jį ras, visus turtus turės, visas paslaptis sužinos“,- baigė savo pasakojimą Laima Bieliūnienė.
Taigi linkime atšvęsti Jonines turiningai ir nepamiršti senųjų papročių reikšmės. Dėkoju Laimai Bieliūnienei už pokalbį.

Goda Budreikaitė