Rokiškio krašto muziejuje – daiktai, pasakojantys apie Lietuvos operos primadonos gyvenimą (foto) (0)

Lapkričio 18 d. Rokiškio krašto muziejuje atidaryta  operos dainininkės, mecosoprano Irenos  Jasiūnaitės atminimo paroda „Du Karmen pasauliai“.  Tai dar viena proga prisiminti, o jos nepažinojusiems – sužinoti daugiau apie talentingą iš Rokiškio krašto kilusią scenos primadoną.

Išsaugotos dovanos

Parodoje eksponuojami iš Vilniaus atvežti, kur dainininkė praleido paskutinius savo gyvenimo metus, asmeniniai papuošalai, fotografijos, teatro afišos, scenos drabužiai, apdovanojimai.  Daiktai, turintys savo istorijas, atskleidžiančias operos solistės gyvenimą ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose.

Daiktų istorijos artistei buvo svarbios, pati jas užrašydavo ar papasakodavo. Operos solistė ne vieną dešimtmetį saugojo namuose Vytauto Bložės jai padovanotą lėlę. Kortos, kurias gavo dovanų iš Virgilijaus Noreikos, primindavo apie Operos ir baleto teatro gastroles po Lietuvą, kai važiuodami iš vieno miesto į kitą, artistai autobuse lošdavo kortomis. Tarp I. Jasiūnaitės išsaugotų daiktų – ir Rimo Geniušo jai 70-mečio proga dovanoti auskarai, labai panašūs į tuos, kuriuos kadaise pametė.

Scenos primadona labai rūpinosi savo įvaizdžiu. Dar vieni auskarai pasakoja savo istoriją: juos artistė pasigamino pati prieš pat „Aidos“ premjerą, kuri įvyko prieš 59-erius metus.

 Legendinė Karmen

I. Jasiūnaitė baigė Lietuvos valstybinę konservatorijoje, daugiau nei 30 metų buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistė. Skambaus balso primadona sukūrė 58 vaidmenis, dainavo daugiau nei 1000 spektaklių. Svarbiausi jos vaidmenys: Karmen Ž. Bize operoje „Karmen“, Mirta V. Klovos operoje „Pilėnai“ ir kt.Jasiūnaitė yra sakiusi, kad mylimiausias jos vaidmuo yra Karmen, scenoje jį suvaidino net 100 kartų.

Solistė iš teatro išėjo sulaukusi 63 metų. Jos balsas skambėjo nebe taip, kaip jaunystėje, be to, kaip pati sakė, nemėgo, kai vyresnio amžiaus artistai vadina jaunus. Paskutinį kartą dainavo operoje „Eugenijus Oneginas“. 1964 m. operos solistei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.Jasiūnaitė labai mylėjo ne tik operą, kuri buvo tikroji meilė, žadinusi jai išskirtinį džiaugsmą, suteikianti pasitikėjimo ir jėgų, bet ir Rokiškio kraštą, kuriame gimė ir augo, daug apie jį kalbėdavo. 2000 m. ji tapo Rokiškio krašto garbės piliete, o  2020 m. I. Jasiūnaitė paskelbta  nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emerite.

 Dalinosi prisiminimais

I. Jasiūnaitės gyvybė užgeso 2021 m. lapkričio 15 d., dainininkei buvo 96-eri. Anot ją pažinojusių žmonių, primadona iki pat gyvenimo pabaigos stebino įkvepiančiu užsidegimu, dvasia, temperamentu, energija, kuri persiduodavo kitiems.

Parodos atidaryme apie Lietuvos operos solistę prisiminimais dalinosi ją pažinoję žmonės, šios parodos organizatoriai ir iniciatoriai.

Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas sakė, kad tai dar viena galimybė prisiminti kraštietę, su kuria jam teko bendrauti, ne kartą svečiuotis jos namuose ir vylėsi, kad parodos lankytojai pajaus tą dvasią, kuria gyveno Irena. Pasak mero, tai ne paskutinis žingsnis įamžinant I. Jasiūnaitės  atminimą. 

Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė džiaugėsi atvežtais ne materialiniais, o  dvasiniais klodais ir sakė, kad muziejininkų dar laukia didelis darbas su dienoraščiais, rankraščiais.

Dalį dienoraščių fragmentų jau dabar galima pamatyti parodoje.

„Labai norėčiau, kad mano butas nebūtų paverstas vien gyvenamuoju plotu ir paprastu butu. Norėčiau, kad mano butas būtų prisodrintas menu, kūryba ir muzika“, – 2011-aisiais rašė primadona.

„Aš žaviuosi visai muzikiniais žanrais, tik jeigu tai atlieka talentingi dainininkai. Ir labai talentingai! Nemėgsti falšo ir prastumo,“ – rašoma kitame fragmente. 

 Nemėgo prastumo

Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė prisiminė 2000-uosius, kai Irena lankėsi Rokiškyje paskutinį kartą ir jai buvo suteiktas garbės piliečio vardas. „Po to į Rokiškį daugiau  neatvažiavo, bet mes labai dažnai susitikdavome Vilniuje, kartu šventėme jos jubiliejus, įvairias šventes. Irena niekada nepamiršo Rokiškio, tas bendravimas nebuvo nutrūkęs. Šventėse Irena kalbėdavo – niekada nepamiršiu jos temperamentingo, jaunatviško, protingo balso. Jos pačios –visada pasipuošusios, pasitempusios, žavios ir visada mylinčios. Rokiškis jos gyvenimo pradžia ir esmė <...>  Irena nemėgsta falšo ir prastumo. Šiandien šioje parodoje to falšo tikrai nėra. Paprastai, bet ne prastai atsigręžėme į Irenos nueitą kelią“, – apie žymiąją kraštietę kalbėjo N. Šniokienė.