Salų miestelio bibliotekoje – teatralizuota popietė, skirta Ievai Simonaitytei (foto) (0)

2022-ieji paskelbti rašytojos Ievos Simonaitytės metais. Šiemet – 125-osios jos gimimo metinės (rašytoja gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, Priekulės valsčiuje). Ta proga kultūros centro Bajoruose klubas „Vidurdienio damos“ parengė teatralizuotą skaitymą, pavadintą „8 stotelės iš Ievos Simonaitytės gyvenimo“. Liepos 13 d. popietė, skirta I. Simonaitytei, surengta Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Salų filiale.

„Vidurdienio damos“ šiek tiek po vidurdienio Salose pateikė savo interpretaciją pagal Onos Pajedaitės knygą „Ji buvo Simonaitytė“. Tai nebuvo premjera. Šį savo teatralizuotą skaitymą moterys bibliotekose rodė ir anksčiau. Tą kartą jos užsuko į Salų biblioteką, kur jas svetingai pasitiko bibliotekininkė Rasa Kalnietienė. Šioje bibliotekoje parengta ir ekspozicija, skirta I. Simonaitytei.

Pasirodymą parengė režisierė Nijolė Čirūnienė, kuri pati ir įkūnijo I. Simonaitytę. Kaip sakė režisierė, ilgai ieškota tinkamos knygos, iš kurios būtų galima paskaityti žymios Klaipėdos krašto rašytojos dialogų ir parengti įdomius skaitymus. Apsistota ties O. Pajedaitės knyga „Ji buvo Simonaitytė“. Nuspręsta, kad reikia parodyti ne rašytojos kūrinių dialogus, ne papasakoti jos biografiją, o atspindėti charakterį. O. Pajedaitės knyga pasirodė tam tinkama. Prasidėjus popietei, režisierė N. Čirūnienė juokavo, kad ji esanti grynai tokia pat, kokia buvo I. Simonaitytė, o jeigu ir ne visai, tai balsas – visiškai toks pat.

O. Pajedaitės knygoje – pokalbiai su rašytoja. Juos „Vidurdienio damos“ Nemira Statulevičienė, Vlada Galvanauskienė, Virginija Krasauskienė, Audronė Davidonienė, Nijolė Juozapavičienė pateikė kaip 8 stoteles – O. Pajedaitės susitikimus su I. Simonaityte. Kiekvienoje stotelėje aptariamos skirtingos rašytojos savybės, reikšmingos gyvenimo sritys. Kaip jau ir minėjome, pagrindinis vaidmuo atiteko Nijolei Čirūnienei, jos pagalbininkę Domutę suvaidino Valerija Markevičiūtė.

O. Pajedaitės knyga pradedama įžanga – I. Simonaitytės žodžiais dėl jos atminimo: „Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų, tegu žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas“. Vis tik I. Simonaitytė buvo palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jos paskutinis pageidavimas dėl užrašo ant antkapio buvo išpildytas ir jame užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

Iš prisiminimų knygos:

„Pleikė rožių. Oho! Visas rožynas. Tik apleipusios nuo kaitros. Seniai bebuvo tokia sausringa vasara. Dar nemačiau Simonaitytės, imu ja žavėtis. Ta aplinka ne pavargusios, paliegusios moters. Toks grožio jausmas! Be tėvo augusi, be namų... šluba, vieniša, šimto ligų kamuota. Matyt, galinga dvasia ar kipšas koks tūnojo ten viduje, kad nepalūžo ir brovėsi per visas užtvaras. Nei bėdos, nei ligos neįveikė. Pasičiupo tą gyvenimą už ragų, įsikinkė– tempk, bjaurybe!.. Ir šis tempė. Liaudies rašytoja. Tiek knygų! Bent stiprybė moters!“

„Prie valgio taisymo rašytoja pirštų nekišo... Ji buvo išsivadavusi nuo alinančios buities: pirkimo, šlavimo, virimo, mazgojimo... Per aštuonetą metų nepastebėjau, kad ką nors dirbtų. Viską atliko kiti. Ji tik skaitė įdomias knygas, valgė skanius valgius ir kalbėjosi su jai reikalingais maloniais žmonėmis. Ko gero... ko gero toks gyvenimas – tai jau šventė!“

Kalbėta apie nuo vaikystės lydėjusias ligas, paminint ne vieną kojos operaciją, dėl ko koja liko keliolika centimetrų trumpesnė už kitą, apie jaunystės meilės istorijas, kurios nesibaigė santuoka, apie jautimąsi pagerbta, apie santykius su paskutinius keletą metų kartu gyvenusią ir padėjusią buityje Domutę („Domutė – dangaus ir likimo dovana“), kuri gyveno kartu su rašytoja, bendravo, tvarkė namų ūkį neatlygintinai, tačiau rašytojos buvo išlaikoma.

Popietė baigta, prisėdus prie arbatos puodelio ir pasidalijus įspūdžiais apie rašytoją, skaitymus ir kitus įdomius gyvenimiškus dalykus.