Saugant istorinę atmintį: Rokiškio krašto muziejus atveria unikalią žydų bendruomenės istoriją (0)

Publikuota: 2026-11-03 Kategorija: Kultūra
Saugant istorinę atmintį: Rokiškio krašto muziejus atveria unikalią žydų bendruomenės istoriją
G. Kujelio nuotr. / Knygos „Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes“ originalą jidiš kalba būtent šiais metais Krašto muziejui padovanojo organizacijos „Prisimenant litwakus“ prezidentas P. Shapiro.

„Muziejai saugo ne praeitį, nes praeities išsaugoti neįmanoma. Jie saugo visuomenės gebėjimą prisiminti, o atmintis reikalinga ne tam, kad gyventume vakar, bet tam, kad nepasiklystume rytoj“, – kartą yra pasakęs Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis. Ši mintis paskatino muziejininkus imtis dar vieno „didelio“ ir itin reikšmingo projekto – išskirtinės knygos išleidimo. „Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes. Vertimas iš jidiš į lietuvių kalbą“ – taip vadinosi pirmasis Krašto muziejaus projektas, kuris šiemet buvo pratęstas koncentruojantis jau į knygos parengimą spaudai. Rezultatas – kitąmet dienos šviesą išvysianti 90-ies puslapių į lietuvių kalbą išverta istoriškai itin vertinga knyga „Ysker-bukh fun Rakishok un umgegnt“. 

Neatrasti šaltiniai

Pasak muziejaus istoriko G. Kujelio, knyga „Ysker-bukh fun Rakishok un umgegnt“ (lietuviškai: „Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes“) vadinama „Atminties knyga“, ir priklauso dar Antrojo pasaulinio karo metu, o ypač jam pasibaigus, pradėjusiam vystytis memorialinių arba atminimo knygų, skirtų įvairioms Vidurio ir Rytų Europos žydų bendruomenėms įamžinti, žanrui. Hebrajų ir jidiš kalbomis rašytos knygos buvo ir tebėra leidžiamos holokaustą išgyvenusių bendruomenių narių, po karo įsikūrusių įvairiuose pasaulio kraštuose ir prisijungusių prie žydų diasporos. 

„Memorialinių knygų tikslas – užfiksuoti atmintyje tėviškės bendruomenės praeitį ir pabrėžti skausmingą netektį, o šių knygų iniciatoriai ir sudarytojai dažniausia yra ne profesionalūs istorikai, bet Holokaustą tik per stebuklą išgyvenę ir daugumą artimųjų praradę bendruomenių nariai. Atminimo knygos sudaro neįkainojamą šaltinį siekiant pažinti Europos žydų bendruomenių gyvenimą iki Holokausto ir jų tragišką baigtį. Tačiau Lietuvoje šis šaltinis lieka mažai prieinamas dėl vertimų stokos“, – situacija dalijosi G. Kujelis.

Istorikas džiaugėsi, kad 1952 m. Johanesburge litvakų išeivių iš Rokiškio krašto iniciatyva ir lėšomis jidiš kalba išleistą knygą „Ysker-bukh fun Rakishok un umgegnt“ (Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes) jau kitąmet bus galima skaityti lietuviškai: knygos tekstą vertė dvi profesionalios vertėjos iš jidiš kalbos Goda Volbikė ir Akvilė Grogoravičiūtė. 

Tik fragmentiški vertimai

Pasak muziejininko, prie minėtos knygos atsiradimo prisidėjo ne tik profesionalios vertėjos, bet ir didelė įvairių sričių specialistų komanda: mokslinė redaktorė dr. Larisa Lempertienė, lietuvių kalbos redaktorė Emilija Visockaitė, lietuvių kalbos korektorė Rozita Znamenskaitė bei jis, kaip projekto vadovas.

Kalbėdamas apie knygos reikšmę, G. Kujelis dėstė, jog daugelį metų knyga „Ysker-bukh fun Rakishok un umgegnt“ buvo tik fragmentiškai verčiama į anglų kalbą. 2017 m. Niujorke esantis žydų paveldo muziejaus „Gyvojo holokausto memorialo“ filialas išleido šios knygos vertimą į anglų kalbą, papildytą ir nauja medžiaga. Knygai straipsnius rašė bei redakcinėje kolegijoje dirbo ilgamečiai Rokiškio krašto muziejaus draugai ir rėmėjai Philas ir Aldona Šapiro. 

Ne dėl Rokiškio, o dėl visų istorijos

Apie knygos reikšmingumą ne tik Rokiškio krašto, bet apskritai – visos istorijos pažinimui, kalbėjo ir mokslinė redaktorė dr. L. Lempertienė teigdama, kad tai nėra tik Rokiškio memorialinė knyga: „Be abejonės, tai – unikalus krašto paminklas, bet tuo pačiu ji yra viena iš didelės serijos knygų, atsiradusių po holokausto tragedijos. Prieš keletą metų visuomenė ir kultūrininkų bendruomenė įsisąmonino, kad šios knygos yra neįkainojamas šaltinis mums, norintiems pažinti praeities žydų istoriją“.

Anot specialistės, nors šios knygos atsirado kaip holokausto pasekmė jau po holokausto, jos nepasakoja vien tik apie Lietuvos ar kitų bendruomenių žydų tragediją. Jos pasakoja ir apie praeitį bendrai – ypatingai apie tarpukario laikotarpį, mat dauguma žmonių, kurie išgyveno ir parašė šias knygas, yra tarpukario žmonės. Tokiu būdu, L. Lempertienės manymu, tarpukario laikotarpis darosi neįtikėtinai turtingas detalėmis: žmonių vardais ir pavardėmis, įvairia informacija, kurios mokslininkai negali rasti net archyvuose. 

Tiksliai iš originalo kalbos

Kadangi knyga „Ysker-bukh fun Rakishok un umgegnt“ jau buvo versta į anglų kalbą, L. Lempertienė neslėpė po ranka turėjusi šį leidinį – jei ruošiant lietuviškąjį vertimą tektų kažką patikslinti. Tačiau pašnekovė pasidžiaugė, kad pasinaudoti  neteko, nes vertimas į lietuvių kalbą atliktas itin profesionaliai.

„Rokiškio knygą vertė dvi labai kvalifikuotos specialistės. Jos – ne tik jidiš kalbos žinovės, bet ir mokslininkės, kurios labai įsigilina, kruopščiai ir jautriai verčia. Dėl to drįsčiau sakyti, kad vertimas į lietuvių kalbą yra netgi geresnis, nei angliškas“, – džiaugėsi knygos mokslinė redaktorė.

Šiandien, pasak knygos sudarytojos, Rokiškio knyga yra pilnai išversta į lietuvių kalbą ir šiuo metu atliekamas dalykinis redagavimas. Toliau laukia kalbinis redagavimas. Kokiu tiražu knyga bus išleista L. Lempertienė kol kas negalėjo pasakyti – tai priklausys nuo finansavimo. 

Unikalūs pasakojimai

Paprašyta atskleisti istorinių ir memorialinių knygų skirtumus, L. Lempertienė sakė, jog istorines knygas sudaro mokslininkų straipsniai, archyviniai šaltiniai: „Tai – labai vertinga literatūra, bet kito pobūdžio. Galima sakyti, kad daugelis bendruomenių, miestų ir miestelių išleido medžiagą apie savo krašto žydų bendruomenes. Tačiau memorialinės knygos yra kitokios. Jos kalba apie unikalų konkrečiai šios bendruomenės atstovų žvilgsnį į savo bendruomenę po holokausto. Tokių knygų Lietuvoje yra vos keletas. Vieną jų turi Telšiai, kurios vertimo į lietuvių kalbą istorija prasidėjo būtent nuo to, kad muziejus turėjo knygą kaip eksponatą, bet nelabai žinojo, kas čia per lobis ir kas jame „užrakinta“. Laimė, panoro sužinoti“.

Pasmalsavus, ką išskirtinio apie Rokiškio žydų bendruomenę pasakoja knyga „Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes“, jos sudarytoja išskyrė faktą, kad Rokiškio žydų bendruomenė beveik išskirtinai buvo chasidiška (haredi žydų judėjimas, atsiradęs Rytų Europoje XVIII a. dėl judaizmo religijoje vykusios monotonijos bei dvasinio džiaugsmo praradimo). 

Išskirtinė bendruomenė

„Lietuvos žydai ilgą laiką laikėsi kitų principų ir chasidai ne visai buvo įsileidžiami. Pavyzdžiui, Vilniaus Gaunas net išleido eksomunikacijos dekretą chasidams. Iki tam tikro laiko chasidų Lietuvoje nelabai buvo ir tik paskui jie pradėjo atsirasti. Tarkime Vilniuje buvo net keletas chasidiškų subbendruomenių. Tuo tarpu Rokiškio žydų bendruomenė beveik išskirtinai buvo chasidiška ir tai yra be galo įdomu. Šis faktas buvo žinoma ir iš kitų šaltinių, bet skaitant konkrečiai apie tų žmonių gyvenimą ir kaip jie būrė savo bendruomenę, apie jų santykius, šeimas, šitą mes galim sužinoti tik iš memorialinių knygų“, – kalbėjo pašnekovė net neabejodama, kad pasirodžiusią knygą bus labai įdomu skaityti. 

Emociškai sunkiai pakeliama

Nepaisant įdomumo, L. Lempertienė neslėpė – rengti ją buvo labai sunku emociškai: skaityti apie šeimas, mokyklas ar sporto organizacijas žinoti, kad visa tai buvo prarasta. Dar sunkiau pasidarydavo skaitant skyrių, skirtą holokaustui.

„Išgyvenusiųjų bendruomenės būrėsi tam, kad sukurtų šias knygas. Būdavo taip, kad po karo visi jie gyveno skirtingose vietose, bet išgyvenimais dalijosi. Rokiškio knyga sukurta pagrinde Pietų Afrikos žydų bendruomenės pastangomis. Žmonių, kurių šeimos ar jie patys emigravo dar prieš holokaustą ir taip išvengė baisios istorijos. Bet yra ir tokių, kurie holokaustą stebuklingai išgyveno ir viską prisimena. Tad neturime teisės sakyti, kad mums sunku. Yra tam tikra moralinė pareiga“, – kodėl ryžosi dirbti su Rokiškio knyga pasakojo pašnekovė. 

Ne beletristika

Mokslininkės teigimu, memorialines knygas leidusiųjų gretose yra labai įvairių asmenybių, net ir mokslininkų. L. Lempertienė pabrėžė, kad nepaisant fakto, jog tokiose knygose išdėstyti asmeniniai žmonių išgyvenimai, prasimanymų ten nėra. Visgi mokslinė redaktorė atkreipė dėmesį į tai, kad tai, kas lieka žmonių atminty, bet kuriuo atveju yra refleksija, o ypač po tokių tragiškų įvykių. Todėl, anot pašnekovės, šios knygos gali ir privalo būti naudojamos kaip autentiški šaltiniai, bet negali būti naudojamos kaip vieninteliai šaltiniai: „Jie sąveikauja su mokslininkų tyrimais ir kito pobūdžio literatūra. Ji yra atpasakojimas to, kaip viskas užsifiksavo žmonių atmintyje“. 

Pasmalsavus, kada pagaliau bus galima susipažinti su „Atsiminimų knyga apie Rokiškį ir apylinkes“ lietuviškuoju vertimu, jos rengėja šyptelėjo laiko nepaskubinsianti ir pakvietė būti kantriais, nes reikia dėti visas pastangas, kad darbas būtų atliktas jei ne tobulai, tai arti tobulumo.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video