„Seklyčioje 2022“ – dėmesys lietuviškajam mėgėjų teatrui (video+foto) (0)

Panemunėlis šiais metais yra tapęs Mažąja Lietuvos kultūros sostine, todėl renginių čia netrūksta. Liepos 30-31 dienomis Rokiškio krašto žmones bei svečius sukvietė XVIII Rokiškio rajono kaimo mėgėjų teatrų festivalis „Seklyčia“. Festivalio metu parodyti septyni spektakliai bei teatralizuota kompozicija, kurios autorė – režisierė Neringa Danienė.

Pirmasis slaptas lietuviškas spektaklis – Panemunėlio apylinkėse

Teatralizuota kompozicija pavadinimu „Lietuviško teatro lopšys“ nukelia beveik 130 metų atgal į praeitį, kai 1893 metais Panemunėlio apylinkėse, Naujikų kaime, buvo suvaidintas pirmas slaptas lietuviškas vaidinimas. Buvo vaidinama Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Pasak kompozicijos režisierės N. Danienės, festivalyje atvaizduoti tikri istoriniai faktai apie Panemunėlio kunigo švietėjo Jono Katelės bei kunigo Juozo Tumo – Vaižganto draugystę, bendravimą, požiūrį į lietuvybę. Kompozicijoje dalis momentų buvo surežisuoti, o kita dalis – spontaniška į pasirodymą įtrauktų žiūrovų vaidyba, todėl festivalio afišoje nurodyta: „Vadina Panemunėlio bendruomenės nariai“. Teatralizuotoje kompozicijoje dalyvavo ir atvykusių į svečius mėgėjų teatro kolektyvų nariai, pagrindinius Juozo Tumo – Vaižganto bei kunigo Jono Katelės vaidmenis atliko šmaikštusis Giedrius Viduolis (Vaižgantas) bei panemunėlietis Vladislovas Zlatkus (kunigas J. Katelė). Šioje inscenizacijoje netrūko juoko, kai iš žiūrovų pasirinktus aktorius vaidinti mokė J. Tumas – Vaižgantas. Buvo bandoma atkartoti pjesę „Nepadėjus nėr ko kasti“. Režisierė N. Danienė pasakojo, kad prieš festivalį repetuota buvo tik savaitę, bet kiekvieną dieną. Dainos buvo žinomos iš anksčiau. J. Tumo  - Vaižganto vaidmeniui pasirinktas Giedrius Viduolis puikiai atitiko jo suvaidinto kunigo asmenybę – jis taip pat buvęs linksmas, mėgstantis juokauti, bendrauti žmogus. Kaip žinia, G. Viduolis yra žinomas iš lietuviško humoro serialo „Miesčionys“ kaip „Tata“, taip pat - humoro grupės „Ambrozija" narys. Pasak N. Danienės, V. Zlatkus kunigą J. Katelę vaidina nebe pirmą kartą, į pagalbą režisierė jį anksčiau kvietėsi dažnai. Naujikų kaimo, kur buvo suvaidintas pirmas slaptas lietuviškas vaidinimas, prasidėjus melioracijai, nebeliko. Išsaugota tik klėtelė, kurioje esą aktoriai persirengdavo. Ši klėtelė yra pervežta pas Joną Bitiną, gyvenantį netoli Panemunėlio. Fotografas – video operatorius Darius Baltakys nufilmavo epizodus, kuriuose matoma ši klėtelė. Žiūrovai turėjo galimybę juos pamatyti festivalio atidaryme. Beje, kitais metais švęsime spektaklio „Nepadėjus nėr ko kasti“ jubiliejų – 2023 metais jam sukanka 130 metų.

Pirmoji diena. Trys skirtingi spektakliai

Pirmąją festivalio dieną, šeštadienį, žiūrovus ir liūdino, ir linksmino svečiai iš Kupiškio kultūros centro Skapiškio teatro „Stebulė“ (režisierė Vita Vadoklytė), Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus mėgėjų teatro „Iliuzija“ (režisierė Ramunė Lapienytė) bei Rokiškio rajono, Obelių bendruomenės centro mėgėjų teatro (režisierė Aldona Žėkienė). Skapiškio teatro aktoriai bei režisierė Rokiškio rajone lankosi nebe pirmą kartą. Visai neseniai, šią vasarą, šis teatras suvaidino spektaklį apie kunigą J. Katelę „Lietuvybės lopšys“. Šįkart atvežtas ne mažiau rimtas ir taip pat su lietuvybės išsaugojimo tema susijęs spektaklis pagal iš Skapiškio kilusio rašytojo, tremtinio Jurgio Usinavičiaus (tikrasis vardas bei pavardė Napalys Augulis) kūrybą „Nulaužytų šakų giesmės“. Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus mėgėjų teatras „Iliuzija“ parodė spektaklį pagal Justo Tertelio pjesę „1/3 gyvenimo“. Pusantros valandos trukęs vaidinimas – kartu ir filosofiškas, ir komiškas pasakojimas apie sapnus. Spektaklio pavadinimo prasmė – mes vieną trečdalį savo gyvenimo miegame. Ne kartą spektaklyje svarstyta, kuo skirtingi sapnai bei gyvenimas, teatras ir sapnai, kas mes esame savo sapnuose ir ką reiškia tai, ką sapnuojame. Parodyta ne viena tariamo sapno scena, kuri dažnai - absurdiška tikrojo gyvenimo parodija. Sapnuose matome savo svajones, mintis, dienos įspūdžius, tik sutirštintus, paspalvintus. Beveik vietiniai, obeliečiai, savo spektakliu „Nakties paukščiai“ prajuokino ne vieną. Pagal Viktoro Miliūno kūrybą sukurtas spektaklis – gerai suprantamas ir pajaučiamas paprastam žmogui. Komiškai vaizduojamas brakonierių gyvenimas.

Dovanos ir dėmesys

Festivalio svečius pasveikino ir organizatoriams padovanojo šakotį (kitaip tariant, bankucheną) Rokiškio rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė. Sveikinimo žodį tarė Rokiškio rajono savivaldybės Panemunėlio seniūnijos seniūnė Dalia Dubenčiukienė. Festivalio vedėja Audronė Šakalienė bei renginio organizatoriaus Rokiškio rajono Panemunėlio mokyklos – daugiafunkcio centro atstovė direktorė Inga Belovienė kiekvienam festivalio svečiui įteikė atminimo dovanas – medžio drožėjo Vidmanto Zakarkos medines skulptūrėles festivaliui „Seklyčia 2022“ atminti bei rėmėjų AB „Rokiškio sūris“ dovanas, kitus su festivalio atributika susijusius suvenyrus.

Antroji diena, prasidėjusi pakiliai ir pasibaigusi lietumi

Jeigu pirmąją festivalio dieną veiksmas vyko netoli Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios, pievelėje prie buvusios klebonijos, kurioje kadaise gyveno kunigas J. Katelė, tai antrąją dieną visi susirinko prie naujai pastatytos scenos Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje, netoli Panemunėlio mokyklos – daugiafunkcio centro. Sekmadienį iškilmingai buvo perkirpta naujosios scenos atidarymo juostelė. Antrąją festivalio dieną žiūrovų laukė įvairus spektaklių „asortimentas“. Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio suaugusiųjų mėgėjų teatras „Plepys“ (režisierė Rita Grybauskienė) parodė spektaklį „Motinos dalia“ kunigo dramaturgo Kazimiero Čiplio – Vijūno motyvais - apie motinos dalią, kuri gali būti visokia, kartais sunki, kartais laiminga. Panevėžio rajono Ramygalos kultūros centro jaunimo teatras „AkMenukai“ (režisierė Audronė Palionienė) paruošė ir atvežė į Panemunėlį pusvalandžio trukmės spektaklį „Visiškas Rudnosiukas“ Vytauto V. Landsbergio kūrybos motyvais. Nors spektaklyje vaidino jaunimas, jis skirtas ir brandžiam žiūrovui. Rudnosiukas – tai mūsų sąmonės būsena, sąlyčio taškas su vaikyste, kurią visi nešiojasi su savimi, nors kartais giliai ją savyje paslėpę, suniveliavę ir užkasę. Ukmergės rajono Taujėnų mėgėjų teatras „Bičiuliai“ (režisierius Vidmantas Krikštaponis) dar kartą Rokiškio krašto žiūrovams parodė komediją „Nuoma ir trys kiaušiniai“, kurią matė mėgėjų teatro festivalio „Jonvabalis“ žiūrovai. Kaip sakė antrą kartą žiūrėję šį spektaklį, jis ir šįkart lygiai taip pat pralinksmino, sušildė širdį. Beje, spektaklyje vieną iš svarbiausių vaidmenų vaidino Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas. Ankstesniame pasirodyme interpretavęs apie šiukšlių rūšiavimo svarbą, jis ir šįkart „nepamiršo pasidomėti“, kaip Panemunėlyje rūšiuojamos šiukšlės. Paskutiniam spektakliui atėjo laikas, kai jau ėmė teškenti lietus. Rokiškio kultūros centro Priemiesčio padalinio mėgėjų teatro „Šnekutis“ (režisierė Nijolė Čirūnienė) monospektaklio lietus neišgąsdino ir žiūrovai neišsibėgiojo. Nijolė Čirūnienė pristatė Violetos Palčinskaitės kūrybą pagal knygą „Baltosios nykštukės“. Spektaklis romantiškai pavadintas „Atėjau, kad nepamirštum“.

Tiek festivalio organizatoriai, tiek dalyviai, tiek žiūrovai tebegyvena renginio akimirkomis ir visų laukia kitų metų „Seklyčioje“...