Spektaklio „Kur dingo Elizabet?“ premjera: karantininis anšlagas ir įspūdinga Valerijaus Rancevo vaidyba (2)

Penktadienį, gegužės 28-ąją, Rokiškio liaudies teatras pakvietė į premjerą – smagų detektyvą su komedijos elementais „Kur dingo Elizabet?“ Pavadinti premjerą sėkme – vadinasi, apie ją nepasakyti nieko. Spektaklis sužavėjo teatro pasiilgusius rokiškėnus. Nors ir pasirodė ne pačiu palankiausiu metu: jei premjera būtų po birželio 1-osios, salėje tilptų gerokai daugiau žiūrovų. O tai svarbu: dar likus kelioms dienoms, po maždaug 130 bilietų (toks buvo maksimalus leistinas žiūrovų skaičius: galima užpildyti ne daugiau 30 proc. salės vietų) buvo išgraibstyti. Nuo birželio 1-osios karantinas švelninamas: bus leista užpildyti pusę salėje esančių vietų.

Didžioji salė – natūralus sprendimas

Spektaklio premjera net ir įprastiniu metu yra tam tikras rajono masto įvykis. Ką jau kalbėti apie karantiną. Kai faktiškai beveik pusę metų nebuvo jokių viešų renginių. Ir net repeticijų kurį laiką nebuvo galima rengti. Pirmiausias klausimas buvo, kaip į premjerą reaguos žiūrovai. Reakcija buvo tikėtina: žmonės išsiilgę tiek intelektualių renginių, tiek ir paties teatro. Tą rodo ir paprastas faktas: premjeriniai buvo du spektakliai ir likus maždaug savaitei iki jų jau nebebuvo bilietų. Priminsime: pagal tuometinius karantino reikalavimus, buvo leidžiama užpildyti tik trečdalį salės. Taigi, į abu spektaklius buvo parduota maždaug po 130 bilietų.

Kas įdomu: jei premjera būtų vykusi savaite vėliau, būtų leista užpildyti jau pusę salės. Tačiau apie pakeistus karantino reikalavimus sužinota tuomet, kai jau pakeisti datos buvo faktiškai neįmanoma: parengtos afišos, parduodami bilietai.

Kaip atrodo karantininis renginys? Pirmiausia, privaloma žiūrovų registracija. To nereikia pirkusiems elektroninius bilietus. Registracija neužtrunka: Kultūros centras pasirūpino, kad būtų išdalinti registruojamųjų srautai. Tuo pačiu patikrinama, kaip laikomasi dar vieno reikalavimo – dėvėti vienkartinę medicininę kaukę. Per faktiškai daugiau nei metus epidemijos, nenešiojančių kaukių jau sunku berasti, tačiau nemažai žiūrovų atėjo dėvėdami medžiagines daugkartines. Kultūros centras ir tuo pasirūpino: darbuotojai operatyviai dalino tinkamas kaukes.

Salėje Kultūros centro darbuotojai taip pat operatyviai reguliavo žiūrovų srautus. Mat dauguma Didžiosios salės dauguma krėslų paženklinti „stop“ juostomis. Todėl ir bilietuose vietos nebuvo pažymėtos. Sparčiai susodinti žiūrovus salėje, kad jie rastų, kur sėdėti, užduotis ne iš lengvųjų. Todėl Kultūros centro darbuotojai akylai stebėjo, kur salėje dar yra laisvų vietų ir ten nukreipdavo žiūrovus.

Spektaklis su nemenka intriga

Tiems, kuriems nepavyko patekti į premjerinius spektaklius, nusiminti neverta. Kaip prasitarė režisierė V. Mičiulienė, jam planuojama netrumpa „karjera“, nes spektaklis kurtas taip, kad jį būtų patogu vaidinti ir namų scenoje, ir gastrolėse. Sprendžiant iš premjeros, tokia perspektyva yra visiškai reali, ir jai pakenkti gali nebent vėl sugriežtintas karantinas.

Žiūrovų meilės šis spektaklis nusipelnys dėl kelių aspektų. Pirmiausia, į sceną grįžta senas geras detektyvas. Jei anksčiau šis žanras: tiek literatūroje, tiek kine, tiek teatre buvo labai populiarus ir mėgiamas (prisiminkime kad ir garsiuosius detektyvo meistrus nuo A. Konan-Doilio, A. Kristi, K. Čestertono ir kitų iki Federiko Forsaito) senuosius filmus, detektyvinius serealus, tai pastaraisiais dešimtmečiais detektyvo šlovė mūsų kultūroje kiek priblėso. Tačiau, kaip rodo šis spektaklis, žiūrovų noras pasidžiaugti senu geru galvosūkiu su intriga, dingimais, intrigų ir interesų kamuolį painiojančiais policijos komisarais niekur nedingo.

Spektaklio režisierė Violeta Mičiulienė turėjo išspręsti daug uždavinių: pirmiausia, privilioti karantino išbailintus žiūrovus į teatro salę, sudominti juos detektyvo žanru, ir, žinoma, sukurti stiprų, įsimenantį spektaklį. Visa tai jai, neabejotinai pavyko su kaupu. Spektaklis puikiai atskleidžia aktorių talentus ir galimybes.

Nemažai žavesio spektakliui suteikia ir subtilus, šmaikštus humoras: nuo nebylių scenų ir mielos surežisuotos painiavos, iki puikių režisūrinių sprendimų: pavyzdžiui, kiure Maksimenui (aktorius Mantas Meškuotis) kuo nuoširdžiausiai pajusti ir priimti žmonos netekusio Danielio Korbano (aktorius Valerijus Rancevas) širdies gėlą padeda... spintelės durų prižnybtas pirštas. Ir tokių smagių detalių, mizanscenų netrūksta.

Nors šis spektaklis lengvas, žaižaruojantis smagu humoru, žiūrovams nederėtų užsimiršti, kad jie atėjo žiūrėti detektyvo. Čia svarbi kiekviena frazė, kiekvienas gestas: nieko nereikalingo, viskas turi paslėptą reiškmę. Ir tik spektaklio pabaigoje iš daugybės užuominų, it iš smulkiausių dėlionės detalių, ima ryškėti bendrasis vaizdas. Tačiau, kaip ir dera senam geram detektyvo žanrui, spektaklio kulminacija tampa staigmena žiūrovams. Daugiau apie tai kalbėti nederėtų, kad nepasielgtume tarsi anekdoto apie futbolą herojus, kuris dėl rungtynių vaizdo įrašo neleidęs žmonai pažiūrėti jos mėgiamo serialo, dar įrašui neprasidėjus sužino, kad įvarčių nepamatys. Kitaip sakant, kalbėti apie tam tikras spektaklio detales, tai padaryti meškos paslaugą tiems, kurie ketina šį spektaklį pažiūrėti vėliau. O norinčiųjų tikrai netrūks.

Įspūdingas vaidmuo

Tačiau negalima nepastebėti, kad šis spektaklis ir pagrindinis Danielio Korbano vaidmuo yra idealus aktoriui V. Rancevui. Ši rolė leido jam visapusiškai atskleisti savo aktoriaus talentą. Vaidyba stipri, įtikinanti, įtraukianti. Metamorfozės nuo alkoholio ir gedulo priveikto žmogelio iki kovotojo, o iš jo – į nusivylusį, spąstuose išeities ieškantį žmogų – labai įtikinamos, įsimenančios. Jos kausto dėmesį, įtraukia, todėl spektaklis žiūrisi vienu kvėpavimu.

Išskirtinis ir kiurė Maksimeno (kiure kai kuriuose Prancūzijos regionuose vadinamas katalikų kunigas) vaidmui, kurį sukūrė M. Meškuotis. Jo ir ponios Elizabet (aktorė Ieva Kilienė) duetas iš mažyčių detalių būtent ir kuria tą įsimintiną detektyvo nuojautą, kuri kužda, kad kažkas čia ne taip. Jaunas dvasininkas elgiasi ganėtinai įžūliai, familiariai, kartais ne visai deramai jo statusui. Iš D. Korban pasakojimo jo dingusią žmoną Elizabet žiūrovai įsivaizduoja kaip mielą, žavią būtybę, tačiau ją įkūnijanti I. Kilienė scenoje nei rami, nei miela. Atvirkščiai, ji primena šiuolaikinių vyrų siaubą – barakudą. Puikus režisūrinis sprendimas yra teatro kostiumai, kurie dar labiau pabrėžia keistą neatitikimą tarp žiūrovų mintyse susikurto įvaizdžio, ir to, ką jie matė scenoje. Juk vargu ar trumputė vakarinė suknelė yra drabužis, deramas dvasininko, kad ir jauno, akivaizdoje. Ir tai ne klaida: kaip jau minėta, viskas šiame spektaklyje turi savo reikšmę ir prasmę.

Rimos Bielovienės epizodinis seselės-intrigantės vaidmuo, nors ir ganėtinai trumpas, taip pat reikšmingas. Juk būtent jos įžūli drąsa ir nukreipia spektaklio įvykius reikiama linkme. Komisaro vaidmenį atliekantis Arūnas Skardžius – rimtumo įsikūnijimas nesusipratimų, konfliktų apsuptyje. Jis – tas arbitras, kuris turi nuspręsti spektaklio veikėjų likimus, pats tarsi būdamas pusšešėlyje. Tačiau to ir reikia spektaklio intrigai palaikyti.

Spektaklis labai smagus, žiūrimas vienu atokvėpiu. Tačiau ir teikiantis darbo smegenims, visgi bandant atspėti ponios Elizabet Korban dingimo paslaptį.