Įstrigę praėjusiame šimtmetyje (22)

Adventas yra labai įdomus dalykas. Tai metas, kai labai akivaizdžiai akis į akį susiduria liaudiškoji katalikybė ir šiandieninio gyvenimo realijos. Ad ventum, arba lotyniškai prieš atėjimą, yra laikas, skiriamas prasmės paieškoms. Kai prieš kiekvieną pradžią kyla natūralus klausimas: ką ir kodėl aš darau, ką tuo noriu pasiekti.

Liaudiškasis tikėjimas yra įdomus tuo, kad jis klausimų neužduoda. Tradicijos ir papročių esmė: ne klausti, kodėl taip yra, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip, bet, atvirkščiai, užčiaupti nasrus ir aklai bei bukai daryti tai, kas neturi prasmės. Bet daroma tam, kad iki manęs buvusios kartos tūkstančius metų tai darė.
Liaudiškasis tikėjimas buvo baudžiavinio pasaulio reliktas. Kai žmogus yra tik šiek tiek daugiau, nei vergas. Kai jo likimas, nepaisant proto, talento ir pastangų, yra priverstas kartoti šimtus metų iki tol buvusių kartų likimą. Kai ne vietoje ir ne laiku užduotas nepatogus klausimas „protinguoliui“ reiškė porą dešimčių smūgių rykšte. Geriausiu atveju. Baudžiaviniai santykiai Europoje išsisėmė jau vėlyvaisiais viduramžiais. Pas mus gi baudžiava truko iki 1861-ųjų. Tiesa, jos atsisakyti norėta dar XVI a. viduryje. Tačiau tam sukliudė Europą nusiaubęs nederlius, ir mūsų bajorijai labiau apsimokėjo ne imti iš valstiečių už žemę duoklę pinigais, o turėti krūvą neatlygintinų darbininkų ir patiems pardavinėti grūdus. Nelemto gamtos kataklizmo dėka tamsybių amžius mūsų krašte užsiliko geriems trims šimtmečiams. Ir protas, talentas nyko kaip nereikalingas atavizmas.  
Klausimų neuždavinėjimas yra patogus mimikrijos, kitaip sakant, prisitaikymo būdas. Kartais jis virsta kuriozu, kaip japoniškasis streikas, kai visi vyresnybės nurodymai vykdomi tiksliai ir pažodžiui. Arba nesąmonių rinkiniu, sukeliančiu elementarią atmetimo reakciją.
Liaudiškasis tikėjimas iš esmės remiasi archaiška žemdirbiškosios kultūros mąstysena. Kur žmogaus gyvenimas yra cikliškas, pažangos nėra, arba ji vos juntama. Taigi, prieš tris ar du šimtus metų lyg ir logiška buvo virti pupas Kūčių stalui ar šeimynykščius plakti ėgliaus šaka Verbų sekmadienį. Tada tikėta, kad teisingai atliktas apeiginis veiksmas duos teisingą rezultatą.
Tačiau XX a. buvo virsmo amžius. Faktiškai jau XIX a. viduryje ramią ciklišką laiko tėkmę negailestingai sudrumstė mokslo ir technologijų raida. Šis procesas, kad ir smarkiai vėluodamas, XX a. jau pasiekė ir Lietuvą. Baudžiavos, kaip gyvenimo būdo, virsmas ir sparti technologinė raida lėmė mąstančio žmogaus poreikį. Nebe vergo, nebe klusnaus instrukcijų vykdytojo, bet savarankiško, intelektualaus, kuriančio žmogaus poreikį. Tačiau tamsa to negalėjo duoti. Nors lietuviai buvo trečia pagal raštingumą Rusijos imperijos tauta. Žinoma, gebėjimas praslebizavoti „Tėve mūsų“ maldaknygėje buvo nemenkas privalumas, tačiau to naujiems laikams ir iššūkiams nepakako. Geriausias to atspindys – mūsų lietuvių literatūros klasika. Tokie klasikai, išsilavinę, pasaulio matę žmonės, kaip Vaižgantas, puikiai suprato, kad jų literatūra „netempia“ iki šedevrų lygio. Tiesiog jie rašė tai, ką mūsų slebizavoti pramokusi liaudis įstengė perskaityti. Jie skaitė tai, kas buvo įdomu, aktualu ar naudinga. Kalendorius, neilgus apsakymus. Niekas neturėjo iliuzijų, kad valstiečiai ims mąstyti abstrakčiomis kategorijomis apie būties prasmę. Tai jau turėjo būti jų vaikų ir anūkų duona. Tačiau, nors per du Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius buvo pasiekta tikrai daug, tačiau atėjęs sovietmetis negailestingai sutrikdė natūralią tautos augimo raidą. Nemaža dalis galvojančių buvo sunaikinta fiziškai ar visam laikui užčiaupti. Didvyriais tapo kolūkiečiai ir darbininkai stachanoviečiai, o „ačkarikai“ inteligentai turėjo slėptis po lapais.
Kaip ir katalikybė. Ji buvo pavožta po puodu ir užrakinta bažnyčiose. Toli nuo XX a. keliamų iššūkių. Katalikybei, kaip ir visai Vakarų pasaulėžiūrai, teko atsakyti į sunkias etines, moralines dilemas. Kaip žmogaus pažanga nusirito iki dviejų baisiausių istorijoje totalitarinių režimų? Ar tikėjimas pajėgus atsakyti į mąstančio žmogaus keliamus egzistencinius klausimus?
Lietuvoje gi, vystantis technologijoms, mentalitetas liko tų tolimų maždaug 1938-ųjų lygyje. Ir dabar tebegyvename to laikotarpio mitais. Juk mūsų švietimo sistema, kuri ir turėtų padėti rasti įrankius žmogui pažinti ir suprasti pasaulį, beviltiškai užstrigo mite apie šviesą prie žibalinės lempos beraščiams kaimo vaikučiams nešančią tamstamokytoją.
Kitas ryškus mitas – agrarinė Lietuvos visuomenės sandara. Tarpukariu pramonė žengė pirmuosius žingsnius. Miestai buvo lenkiški, žydiški, vokiški, bet ne lietuviški. Kaimas buvo laikomas lietuviškosios savimonės lopšiu. Ir dabar šitą nuostatą bandome už ausų pritempti visuomenei, kuri yra ne tik miestietiška savo prigimtimi, bet ir gerokai mačiusi pasaulio. Todėl kyla natūrali įtampa tarp mito ir realybės.
Lygiai taip pat ir Katalikybė Lietuvoje giliai įstrigo toje liaudiško tikėjimo pelkėje. Mašinaliai atkartojamų apeigų, apaugusių XXI a. realijomis nesuderinamų liaudiškų papročių ir zababonų luobu. Antai, į paprastą klausimą, kas yra Adventas, tesugebama paaiškinti (supaprastintai), kad tai ankstyvų šv. Mišių laikas, į kurias kaimą žadindavo vaikas, baladodamas kaimynų duris. Perkelkime šitą schemą į šiandieninę realybę. Visų pirma, daugelyje parapijų ankstyvųjų šv. Mišių apskritai nėra. Statistiniais duomenimis, kaimo ir miesto gyventojų skaičius faktiškai išsilyginęs. Ir jei savo vaiką pasiųstumėte atlikti garbingą pareigą maždaug 5 ryto pažadinti daugiabučio kaimynus į Rarotų mišias, būtumėte pasiųstas į vieną Peru miestelį pavadinimu iš N raidės. Su visa savo gimine.
Sveiko proto, išsilavinęs žmogus, paskaitęs tokį Advento paaiškinimą, kuris buvo sėkmingai veikiantis mūsų senelių elgesio modelis, dabar tik pasukinėtų pirštą aplink smilkinį. Lygiai tokio pat įvertinimo sulauktų ir pasiūlymas eglutę papuošti šiaudiniais žaisliukais. Arba padėti lėkštelę ir tikėtis, kad vėlės sės prie Kūčių stalo. Žinoma, po nakties, tikėtina, galima rasti sudorotą keptą žuvį ar šprotus aliejuje. Ir taukuotus ūsus besilaižantį šeimos numylėtinį Rainių. Nepamirškime, kad tai, kas buvo suprantama ir aktualu mūsų protėviams, dėl pakitusių gyvenimo sąlygų ir gyvenimo būdo, mokslo pažangos yra visiškai neįdomu ir nesuprantama šiandien. Ir šiandieninis žmogus jau nebenori aklai kartoti, jis vis dažniau klausia „Kodėl“. Ir atsakymai „visi taip darė“, „nes reikia“ jau nebetenkina.
Taigi, aklas sekimas papročiais ir tradicijomis, gimusiais iš nepritekliaus, sielos ir proto skurdo, pamažu nyksta. Kaip ir liaudiškasis tikėjimas. Belieka konstatuoti, kad į šiandieninio žmogaus klausimus protėvių tradicijos atsakyti nebepajėgios. Galima tai vertinti įvairiai. Verkti, kad nutautėjame. Pripirkti mokykloms tautinių kostiumų, įvesti etnokultūros pamokas. Ir gauti nuoširdų atvirkštinį rezultatą: atmetimo reakciją. Tikėtina, kad ir liaudiškasis tikėjimas, kur religinės apeigos atliekamos iš reikalo ir suprantamos kaip vieno asmens spektaklis, vargu ar pergyvens mūsų, dabartinių 40-mečių kartą.
Tikėjimas turi galimybę išlikti ir augti žmogaus širdyje tik tada, kai jis bus orientuotas ne į praeitį, o į šiandieną. Nes istorija be dabarties yra vienakojė. Ir kiekvienas praeities dalykas yra įdomus ir naudingas tik tiek, kiek jis mums reikalingas šiandien. Mąstančiam žmogui nebereikia aklo apeigų kartojimo. Jam reikia atspirties šiandienos pasirinkimams tarp to, kas yra lengva, ir to, kas teisinga. Ir Adventas mums aktualus ne todėl, kad kitados kažkas paryčiais eidavo pasnaust į bažnyčią, o dėl to, kad tai laikas susitvarkyti savo vidinį pasaulį. Stabdyti beprotišką gyvenimo ritmą, parengti sąžinės ataskaitą. Ne tiesiog atbumbėti eilinį nesąmonių, kurias vadiname nuodėmėmis, sąrašą. O atsakyti į klausimus, kodėl taip elgiuosi, kokias pasekmes toks elgesys man atnešė, ar aš visada teisus, o aplinka visada kalta.