Susitikime su rašytoja Eva Tombak – apie kitų įkvėptą idėją knygai „Ar čia kas nors yra?“ (0)

Balandžio 22 d., penktadienį, Rokiškį aplankė dviejų anksčiau itin populiarių žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja, redaktorė, jogos mokytoja bei keleto knygų autorė Eva Tombak. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje ji pristatė savo aštuntąją knygą „Ar čia kas nors yra?“ Šiai knygai autorė ruošėsi ilgai – idėja buvo pasiūlyta dar 2015 metais. Naujasis Evos Tombak kūrinys – apie mistines patirtis. Tai - savita dokumentika, kurioje daugelis pasigenda pačios rašytojos nuomonės ar komentarų. Rašytoja pasakojo į susitikimą atvykusiems apie tai, kaip gimė ši knyga ir kokias atnešė patirtis.

Viešina ir mistikos šalininkų, ir priešininkų nuomones

Norintiems knygą pirkti internetu ji pristatoma: „Knyga sudaryta iš trijų dalių: pirmoji – autorei papasakotos autentiškos mistinės patirtys; antroji – haliucinogenų sužadintų psichikos būsenų potyriai, kuriais pasidalino šių patirčių ieškantys ir pakomentavo psichiatras, psichologas, toksikologas; trečioji – pašnekesiai su mokslininkais, gydytojais, psichologais, astrologais, socialiai aktyviais žmonėmis apie mistines patirtis, smegenis ir mirties paradoksus.“

„Aš nebandau mušti įvarčio nė į vienus vartus, tiesiog viešinu ir mistikos apologetų, ir jos skeptikų nuomonę. Stengiuosi parodyti kiekvieną magiškos nežinomybės krištolinio rutulio briaunų blyksnį ir tokiu būdu sudrumsti nuostatas, sužadinti smalsumą ir abejonę.“ – sako pati autorė.

Susitikime Eva Tombak juokavo, kad ši knyga vis tik nėra aštuntoji, o septintoji su puse, nes vienos savo iki tol išleistos knygos nelaiko pilnaverčiu kūriniu. Iki tol rašytoja yra išleidusi knygas: „Kas liko už kadro“, „Laisvė basomis“, „Laimės piliulės“, „Minčių žvėrynas“ (yra du šios knygos leidimai), „Atia, kaukės!“, „Atia, suskiai! 33 minčių išvarymo dienos“.

Idėją pakišo papasakotos istorijos

Pasak autorės, idėją apie mistinius patyrimus jai „pakišo“ viena žurnalistė antrosios knygos pristatymo metu. Pristatydama knygą, Eva Tombak pajuto šios moters palaikymą, tačiau, pasikvietusi ją pokalbiui į kavinę, nustebo – ji ėmė ir driokstelėjo monologą, papasakodama apie savo mistines patirtis. Nors anksčiau tik logiškai mąsčiusią rašytoją ėmė šiurpas, atsistoti ir išeiti esą buvo nemandagu. Po to tarsi užsimezgė ryšys su mistika, nes ėmė „sektis“ sutikti žmones, kurie kartas nuo karto papasakodavo savo neįprastus išgyvenimus. Per pusę metų tokių atsirado virš dešimties. Nors kurį laiką blaškėsi tarp noro rašyti šia tema ir nerašyti, Eva Tombak laikotarpiu nuo 2015 iki 2020 metų parašė kitas knygas. Kai vis tik ryžosi ir subrandino mintis naujam kūriniui, netikėtai paaiškėjo, kad anksčiau savo mistines patirtis dėstę pašnekovai jų atsižadėjo, o minėta žurnalistė sakė netgi nenorinti atsiminti to savo gyvenimo tarpsnio. Nors atrodė, kad nebėra už ko užsikabinti, netikėtai tarsi iš gausybės rago pasipylė mistinės istorijos. Jų buvo virš šimto. Dalį patyrimų papasakojo vienaip ar kitaip pažįstami žmonės. Kiekviena istorija turėjo savo seserį dvynę – panašią patirtį, kurią papasakojo kitas žmogus. Kadangi visuomenėje vyravo nuostata, kad tokios patirtys – tiesiog kliedesys, E. Tombak nusprendė apie tai paklausinėti vadinamųjų „ekspertų“ – medikų, mokslininkų. Vis tik mokslo žinios šių žmonių nuo mistinių patirčių neapsaugojo. Pratarmę knygai parašė neurobiologas.

Rašymas – kaip terapija

„Pritariu teigiantiems, kad geras žmogus knygų nerašo – jis daržą ravi arba virtuvėje improvizuoja. Aš rašau, nes nieko daugiau dorai nemoku. Rašymas man yra savęs ir pasaulio pažinimo įrankis, o dar – pusiausvyros ramentas. Šį suvokimą man sužadino ekspresyvus rašymas. Praktikuodama tai, pagavau įžvalgą, kad kiekviena veikla yra kompensacija vienokių ar kitokių trūkumų, kurių aš nematau. Aš rašau, nes rašymas man padeda tramdyti vidinį nerimą, nežinomybės baimę, nepasitikėjimą…“ – apie savo poreikį rašyti pasakoja Eva Tombak. Vis tik šios improvizacijos nereiktų suprasti tiesiogiai. Paklausta, ar rašymas iš tiesų yra terapija, rašytoja šiai minčiai pritarė. Taip pat buvo smalsu, ar beklausant mistines patirtis dėstančių pašnekovų, nekilo mintis jais netikėti, abejoti nuoširdumu. Anot Evos Tombak, kol bendraudavo ir klausydavosi, tokių minčių nekildavę. Vėliau galbūt ir kildavo loginių paaiškinimų ieškojimai, abejonės.

Rašymo ir gyvenimo būdo patirtys – pakilimai ir duobės

Šios moters rašymo istorija gana įdomi. Ji yra pasakojusi, kad nuo mažens buvo labai drovi ir nedrąsi. Jos pasirinktas kelias kovoti su šiomis būdo savybėmis buvo neįprastas – ji pasirinko žurnalistikos studijas Vilniuje. Po jų Eva Tombak sėkmingai dirbo „Jaunimų gretų“ žurnale. Vėliau Eva nusprendė galinti leisti žurnalą. Žurnalas „Ieva“ buvo lyg šviežio oro gūsis – vakarietiško tipo, ant kokybiško popieriaus atspausdintas leidinys būdavo kaipmat išparduodamas. Po to sekė „Cosmopolitan“ leidyba. Du dešimtmečiai leidybos pasaulyje ir po jų – nesėkmė. Tada Eva Tombak su šeima išvyko į Australiją ir ten praleido devynis mėnesius. Deja, ir ten nepasisekė - bandymai užsiimti verslu, rūpintis kavine žlugo, ėmė „šlubuoti“ sveikata – būtent tuomet Eva susidomėjo joga...

Kaip susitikimo metu sakė E. Tombak, ji tikisi, kad knyga sulauks tęsinio. Taip pat šis jos leidinys kol kas vienintelis, išleistas ir elektronine versija. Vis tik autorė sako, kad ir toliau advokatauja popierinei knygai bei tiki, kad elektroninis skaitalas jos nenužudys.