Šv. Huberto diena Juodupės bažnyčioje: apie pagarbą Dievo kūrinijai ir tausojančią medžioklės kultūrą (video +foto) (5)

Publikuota: 2021-11-08 Kategorija: Kultūra
Šv. Huberto diena Juodupės bažnyčioje: apie pagarbą Dievo kūrinijai ir tausojančią medžioklės kultūrą (video +foto)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Juodupės parapijos klebonas Aivaras Kecorius linkėjo medžiotojams, kad šv. Hubertas būtų pavyzdžiu.

Medžioklė Lietuvoje yra mitų taikinyje. Kalbėti apie šiandieninę medžioklės kultūrą: pagarbą žvėriui, kaip Dievo kūriniui ir dovanai, proga yra ir medžiotojų globėjo, šv. Huberto diena. Simboliška, kad ir pati šventojo istorija aktualiai atspindi šiandieninės medžioklės Lietuvoje virsmą iš vartotojiškosios, naikinančios į tausojančią. Apie tai šv. Mišiose, kuriose meldėsi Juodupės ir Žiobiškio medžiotojų klubų nariai, kalbėjo Juodupės klebonas Aivaras Kecoriu, kuris pats yra medžiotojas, selekcininkas.

Šv. Huberto pavyzdys – aktualus ir šiandien

Šv. Hubertas – VII ir VIII a sandūroje gyvenęs frankų šventasis, vyskupas. Jo atsivertimo istorija labai simboliškai tinka šių dienų požiūrio į medžioklę virsmu apibūdinti. Kaip pasakojama, būsimasis šventasis nuo pat jaunystės labai mėgo medžioklę. Tik su Dievo kūrinija jis elgėsi nepagarbiai ir nederamai – mėgo kraugeriškas, naikinančias medžiokles ir jas lydinčias puotas. Kartą šv. Kalėdų vakarą jis susiruošė į medžioklę. Pamatė gražuolį elnią su didžiuliais ragais. Jaunuolis nusitaikė sviesti į žvėrį ietį, bet parklupo. Elnią nutvieskė ryški šviesa ir tarp jo ragų sužibo kryžius.

Po šio regėjimo šv Hubertas tapo atsiskyrėliu. Vėliau jis kūrė vienuolynus, rūpinosi gamtosauga, tapo vyskupu.

Šv. Huberto atsivertimo istorija itin aktuali Lietuvai. Pastaraisiais dešimtmečiais medžioklė patiria virsmą: iš vartotojiškosios tampa pagarbia, tausojančia, atsikratančia sovietinės nomenklatūrinės kultūros reliktų. Pamažu, bet sėkmingai išgyvendinama pati didžiausia yda – brakonieriavimas. Medžioklė tampa gamtos pažinimo, jos resursų reguliavimo, o ne vartojimo įrankiu.

Dažnas, ypač mažai su gamta ką beturintis miestietis, klausia: ar beaktuali medžioklė šiandien, kai parduotuvės pilnos mėsos, drabužių? Kai žvėris nebėra vienintelis maisto, drabužių, apavo, priemonių pastogei šaltinis? Tačiau kai ant kelio prieš pat automobilį iššoka stirna ar briedis, kai vilkai išpjauna ūkininkų avis ar galvijus, kai lapė per naktį sutvarko kaimo močiutės vištas, ar bebrai patvenkia laukus, vertingus miškų plotus, lygiai taip pat supykę klausiame: „kur žiūri medžiotojai“.

Atnaujinta tradicija

Kai į Juodupės parapiją buvo atkeltas kunigas Aivaras Kecorius, susiformavo graži tradicija: Juodupės, Žiobiškio medžiotojai kasmet šv. Huberto dieną minėdavo šv. Mišiomis. Deja, pernai dėl pandemijos, kai nevyko viešos pamaldos, medžiotojai negalėjo susirinkti draugėn. Šiemet, vėl atsiradus galimybėms, tradicija buvo atnaujinta.

Ši šventė rajono medžiotojams aktuali: į pamaldas jie rinkosi gausiai, pasidabinę medžiotojų drabužiais, skrybėlėmis, kartu su savo šeimų nariais. Prieš šv. Mišias iškilmingai atneštos Juodupės ir Žiobiškio medžiotojų klubų vėliavos. Melstasi ir Dievo palaimos prašyta dabartiniams medžiotojams, jų šeimų nariams, maldose prisiminti į Amžinybę išėję būrelių bičiuliai.

Šv. Mišiose giedojo Vilija Radvilė.

Apie medžioklės kultūrą ir šventojo pavyzdį

Šventiškai išpuoštoje Juodupės bažnyčioje prie altoriaus – įspūdingas trofėjus: elnio kaukolė su reto dydžio ir grožio ragais. Šis trofėjus – kunigo A. Kecoriaus, sumedžiotas Juodupės krašto miškuose. Tai kartu ir puiki iliustracija apie medžioklės kultūrą: tokie įspūdingi žvėrys, kaip sumedžiotasis elnias, auga tik ten, kur žvėrimis rūpinamasi, jie saugomi, o ne, kaip medžioklės kritikai įsitikinę, kad pyškinama į visa, kas juda. Juodupės klebonas yra medžiotojas selekcininkas, todėl ne kartą ir ne du jis kalbėjo apie tai, kad vertingais žvėrimis tikras medžiotojas rūpinasi metų metais, stebi jų gyvenimą, yra suinteresuotas ne tokius ypatingus žvėris naikinti, o leisti augti, bręsti, perduoti puikius genus ateinančioms kartoms. Būtent tokių vertingų žvėrių gausa, įvairovė ir atspindi tausojančią medžioklės filosofiją.

Savo pamoksle kunigas A. Kecorius kalbėjo, kad šv. Huberto diena tradiciškai minima lapkričio 3-ąją. Jis kalbėjo, kad šv. Hubertas iš pramogautojo, vartotojo, tapo atsakingu, pakeitusiu požiūrį, mąstančiu apie Amžinybę, amžinąsias vertybes, gebančiu atsakingai prisiliesti prie Kūrėjo tvarkos, prie gyvūnijos. Jis tapo pavyzdžiu ir užtarėju. „Dangiškojo globėjo prašome užtarimo, kad jis globotų medžiotojus, kad jis formuotų krikščionišką požiūrį. Kuris puoselėjantis, kuris tausojantis, kuris saugantis, globojantis. Ir tik paskui – duodantis ir dalinantis: ir gėrybėmis, ir trofėjais, ir gražiomis akimirkomis, ir laiku, praleistu tarp bendraminčių, turinčių tą patį hobį, užsiėmimą“, – akcentavo dvasininkas.

Kunigas A. Kecorius priminė ir tai, kas rašoma Šv. Rašte, Pradžios knygoje, kur Dievas patikėjo žmogui visą pasaulį, kūriniją: augmeniją, gyvūniją. „Ir sako, kad tai bus jums ir maistas, ir vaistas. Ir paveda viešpatauti, paveda šeimininkauti“, – pabrėžė dvasininkas. Jis akcentavo, kad medžioklė pirmiausiai suprantama kaip ūkio šaka, kaip ūkis, sukurtas gėris. „Kurį Viešpats kviečia atsakingai naudoti: su protu, su išmintim, su žiniom Ir jei pirmaisiais amžiais, kaip mes žinome, tai buvo išgyvenimo šaltinis, maisto ir drabužių būtinybė. Dabar jau taip nebėra, ir, laikui bėgant, ir požiūris į medžioklę, ir pati medžioklė keitėsi“, – kalbėjo kunigas A. Kecorius.

Dvasininkas priminė ir tai, kad istorijoje ne visuomet požiūris į Dievo kūriniją buvo deramas. Medžioklei tapus aristokratų pramoga, kai kur žvėrys buvo tiesiog išmedžioti, sunaikinti, vėliau tekdavo jų populiacijas atkurti. Kunigas pabrėžė, kad dabar požiūris į medžioklę yra pakitęs, pamažu kinta ir visuomenės nuomonė apie medžiotojus. Kad ji kistų sparčiau, dvasininkas patarė medžiotojams dar labiau įsižiūrėti į šv. Huberto pavyzdį: imtis didesnės atsakomybės, labiau puoselėti krikščionišką požiūrį. Klaidų kaina didelė: šaukštas deguto sujuodina visą statinę, ir sudėtinga vėl atkurti gerą medžiotojų vardą visuomenės akyse. Dvasininkas ragino kiekvieną medžiotoją pradėti keisti visuomenės požiūrį savo pavyzdžiu.

Apdovanoti padėkomis

Po šv. Mišių kunigas A Kecorius įteikė keturias padėkas medžiotojams. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei paramą Juodupės parapijai padėka pagerbtas Juodupės medžiotojų klubo narys Egidijus Šnioka. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei taiklią, atsakingą medžioklę pagerbtas kitas šio klubo narys – Gintaras Čeičys. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei aktyvią, kūrybišką veiklą joje dėkota Žiobiškio medžiotojų visuomeninės organizacijos nariui Viliui Pliuškiui. Tos pačios organizacijos medžiotojui Virgilijui Lasiui dėkota už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei aktyvią veiklą.

Kiekvienas atėjęs į šv. Mišias taip pat gavo dovaną – paveikslėlį su šv. Huberto atsivertimo atvaizdu ir malda.

Džiaugėsi kolegų pasiekimais

Vienas iš apdovanotųjų, ūkininkas ir Žiobiškio krašto medžiotojas V. Pliuškis, paklaustas, kaip gi sekasi medžioti bene daugiausia eibių šio krašto žmonėms prikrėtusius vilkus (jų medžioklės sezonas prasidėjo spalio 15-ąją), sakė, kad dabar pilkiams medžioti dar nepalankus metas. Laukiama pirmojo sniego, kuomet bus aiškiau matyti žvėrių pėdsakai. Tačiau ir be to šios visuomenės organizacijos nariai turi kuo didžiuotis. „Turėti didįjį Lietuvos trofėjų penketą – tuo gali didžiuotis retas būrelis ar klubas. O Žiobiškio visuomeninėje medžiotojų organizacijoje tokius penketus turi net trys medžiotojai“, – pasidžiaugė V. Pliuškis. Didysis Lietuvos penketas yra vilko, briedžio, stirnino, šerno ir elnio trofėjai, įvertinti medaliais.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video